Tai viena įdomiausių, pelningiausių, bet kartu – sunkiausių profesijų. Taip architekto darbas vertinamas iš šalies. Tačiau jei architektūra įauga į kraują nuo mažens – dirbti malonumas.

Trimetė skaito brėžinius

Kaip prie žinomo architekto pavardės ima gretintis dar viena tokia pati pavardė – nieko nestebina. Šeimose, kuriose bent vienas tėvų yra paskendęs eskizų, brėžinių, maketų pasaulyje, labai dažnai to paties amato imasi ir vaikai. Šie sako nesijaučia esantys išgarsėjusio šeimos nario šešėlyje, bet – priešingai. Pradėjus dirbti vienoje komandoje, atsiveria didesnės raiškos galimybės, nei architektūrinį kelią skintumeisi vienas pats.

Šalia žinomo kauniečio architekto Algimanto Kančo pavardės vis dažniau gali išvysti ir jo dukters Gustės vardą. Jauna architektė kartais sau prisipažįsta, kad šią profesiją pasirinko iš tingumo ieškoti kažko kito.

"Kai augi toje pačioje virtuvėje, viskas labai paprasta, pradėdamas mokytis šios specialybės aukštojoje mokykloje – viską žinai. Paskui, ko gero, reikia mažiau mokytis", – juokėsi G.Kančaitė, tėvo profesiją pažinusi nuo mažens.

Dabar Gustė kasdien regi savo pačios vaikystę. Jos trimetė dukra Liepa savo projektavimo žiniomis pranoksta ir kai kuriuos suaugusiuosius. "Ji jau skaito brėžinius, žino, kur planas, kur pjūvis", – nesistebi Liepos mama.

Mergaitės tėvas – Tomas Petreikis taip pat yra architektas. Liepa iš akių nepaleidžia ir senelio architekto, kurį vadina tiesiog Algiuku.

Architektų buveinėje yra ir "kontrolierius". Gustės mama Jolita – architektūros istorikė. Ji vadovauja ne tik šeimoje, bet ir architektūros srityje: prižiūri, ką galima, ko negalima daryti.

"Būna, kad matydama mūsų darbus pabara, bet į kūrybinį procesą nesikiša, nebent pasiūlo paieškoti geresnių sprendimų. Ji labai griežta visomis prasmėmis. Jos nuomonės klausome", – juokėsi dukra.

Garsėja savo interjerais

Pirmuoju rimtesniu savo darbo G.Kančaitė laiko įmonės "Kraft Foods Lietuva" administracinį pastatą Kaune, kurį projektavo drauge su tėvu. Be jo G.Kančaitė kol kas yra kūrusi ir įgyvendinusi tik interjerus. Kokio nors pastato projekto vadove jai būti dar neteko.

G.Kančaitė dirba savo tėvo įsteigtoje projektavimo studijoje, kur atskiro architekto indėlis nėra akcentuojamas. Studijos architektai – tarsi vienas kūnas.

Gustė prisipažino, kad paauglystėje jautė didesnį norą sulaukti pripažinimo, o dabar ji mielai dirba garsindama studijos vardą. Vaidmenimis, kas kokio darbo imsis, pasiskirstoma diskutuojant, kuriant eskizus.

A.Kančo dukra nesijaučia kūrybiškai užgožta, priešingai – tėvo globa jai naudinga. A.Kančo studijai ateina dideli užsakymai, erdvės pasireikšti užtenka, o sunkmečiu nereikia eiti priverstinių atostogų. Gustė tikra, kad užsakovai jau žino ne tik tėvo, bet ir jos pavardę.

Architektės nuomone, jos ir tėvo kūrybinis braižas nėra visiškai vienodas, tačiau ji įsitikinusi, kad jų abiejų indėlis dirbant bendrą darbą nesipjauna. Pasak architektės, kartais viršų ima jos, kartais – tėvo sumanymas.

Gustė mano, kad jos kūrybinis potėpis bene labiausiai atsiskleidė kuriant biuro Vilniuje interjerą, kuris 2007 m. buvo pripažintas stilingiausiu metų interjeru. Apskritai rūpintis pastato vidumi jai mieliau nei išore.

"Nėra pastatyta daug namų, kuriais galėčiau girtis", – atviravo architektė ir šypsojosi, kad atėjus sunkmečiui taip gal ir įvyks – bus galima daugiau laiko skirti kūrybai.

Sūnus projektavo nesimokęs

Architekto profesijos tęsėja šeimoje neprieštarautų, jei ateityje ir jos pačios dukra Liepa imtųsi projektuoti namus. G.Kančaitės įsitikinimu, tai labai gera specialybė, ji kūrybiškai nealina, joje jungiasi ir menas, ir technika, ir verslas.

G.Kančaitė teigė pastebinti, kad jauni architektai iš pradžių mėgina dirbti individualiai, patys ieškoti užsakymų. Bet daugelis vėliau nusprendžia, kad patogiau turėti darbdavį. Kai nebeliko darbų gausos, dirbti vienam būtų sunku.

"Tiesa, aš nelaikau, kad turiu darbdavį, sunku nusakyti mano situaciją", – juokėsi pašnekovė. Su šeimos nariu dirbti jai lengviau nei su kitu projektų vadovu. Tėvas dukrą supranta iš pusės žodžio, jam nereikia daug aiškinti.

G.Kančaitė tiki, kad sugebėtų dirbti ir be tėvo užnugario. Besimokydama Olandijoje, ji suprojektavo ne vieną objektą ir turėjo pasiūlymų pasilikti dirbti šioje šalyje.

"Jei žūtbūt reikėtų įrodyti, kad galiu dirbti pati, tikrai būčiau ten pasilikusi", – pridūrė architektė.

Su vyru T.Petreikiu, kuris dirba toje pačioje projektavimo studijoje, jauna architektė dažniausiai bendrų projektų nesiima. "Jo braižas absoliučiai kitas. Jis tarsi poetas, jam rūpi dalyvauti įvairiuose konkursuose, o mes dirbame kasdienius darbus", – paaiškino G.Kančaitė.

Savo indėlio į studijos darbą nesureikšmina ir pats A.Kančas. Pasak jo, kuomet studija imasi naujo objekto, surengiamas vietinis konkursas. Kiekvienas studijos architektas gali pasiūlyti savo idėjas, toliau plėtojamas geriausias sumanymas.

A.Kančo sūnaus Luko pavardės architektų gretose nematyti, tačiau tėvas nėra tikras, kad jis nesutvertas šiai profesijai. Aukštojoje mokykloje nesimokęs architektūros, pasiblaškęs po pasaulį sūnus netikėtai pasisiūlė tėvui patalkinti. Būdamas šiek tiek daugiau kaip 20-ies, savarankiškai išmokęs braižyti kompiuteriu, jis padėjo tėvui projektuoti tarptautinės vadybos mokyklos ISM pastatą Kaune.

Šis objektas nulėmė tolesnį jaunuolio likimą. Pastačius ISM, A.Kančo sūnus įstojo mokytis į šią aukštąją mokyklą ir vėliau ėmėsi verslo, tiesa, susijusio su nekilnojamuoju turtu. Mokėjimas skaityti brėžinius, pasak A.Kančo, jam labai praverčia kasdieniame darbe.

Ramstis buvo viršininkas

Kur stoti mokytis, vilnietei architektei Jolantai Kaušpėdaitei prieš kelis dešimtmečius dvejonių nekilo. Architektūrą buvo baigęs jos tėvas Vytautas, po to tą pačią specialybę pasirinko vyresnysis brolis Algirdas.

Tiesa, projektuoti pastatų ar interjerų drauge su tėvu J.Kaušpėdaitei neteko, nes jo karjeroje vyravo ne architektūra, o statyba – jis vadovavo statybos įmonei. Tačiau tėvas dukrai darė įtaką kaip išsilavinusi, istorija, geografija ir dar daug kuo kitu besidominti asmenybė. Jolanta prieš rinkdamasi architektūrą suprato, kad tai išsilavinusio žmogaus specialybė.

Dar artimiau su architektūra J.Kaušpėdaitė suartėjo vyresniojo brolio dėka. Kai Algirdas studijavo, tėvų namuose lankėsi jo bendramoksliai, su jais susipažino ir jaunėlė dukra. "Architektūra man buvo artima, natūrali, pažįstama. Jokių kitų variantų, ką rinktis studijuoti, nebuvo", – prisiminė pašnekovė.

Įgijusi architektės diplomą, J.Kaušpėdaitė buvo paskirta dirbti Vilniuje, o brolis tuo metu darbavosi Kaune. "Dirbome dideliuose projektavimo institutuose, tuomet ramstis buvo viršininkas", – apie bendrą darbą su broliu anuomet nė negalvojo architektė.

Vis tik vėliau, kai A.Kaušpėdas įkūrė savo projektavimo įmonę, pasikvietė ir seserį. Įmonė veikė ir Vilniuje, ir Kaune. Drauge su broliu architektė teigė dirbusi vos prie kelių projektų – Vilniaus centrinio gastronomo rekonstrukcijos, restorano "Vidudienis" įrengimo.

Vėliau bendrų darbų brolis ir sesuo nesiėmė. "Projektai – savarankiški. Juos daro vienas architektas, o ne gauja", – paaiškino architektė.

Vaikų pasirinkimas kitas

J.Kaušpėdaitės nuomone, jai ir broliui būdinga ta pati darbo nuostata: turi vyrauti funkcionalumas ir profesionalumas. Architektės teigimu, projektavimas – tai paslauga, dirbant su užsakovu sprendžiamos konkrečios problemos.

"Mes jas bandome spręsti racionaliai", – paklausta apie jos ir brolio projektų bendrus bruožus atsakė J.Kaušpėdaitė.

Architektas ir muzikos grupės "Antis" lyderis A.Kaušpėdas seseriai talkino ir netiesiogiai. Žinoma pavardė, neabejoja architektė, jai padėjo visą gyvenimą, bet jokiu būdu neužgožė jos pačios talento. "Esu labai savarankiška ir žinoma Vilniuje", – užtikrintai kalbėjo moteris.

J.Kaušpėdaitė neslepia svajojusi, kad bent viena jos atžalų susidomėtų architekto profesija. Kai dukra pirmenybę teikė žurnalistikai, mama vylėsi, kad bent sūnus imsis architektūros. Tačiau šis pasirinko tokią specialybę, kokios ji nė nenumatė, – teisę.

Kita vertus, J.Kaušpėdaitės teigimu, architekto darbas labai sunkus, reikalaujantis daug viršvalandžių.

"Architekto darbe labai daug lemia ne tik talentas, bet ir darbštumas, atsakomybė, smalsumas, tobulėjimas. Žinoma pavardė dėl to ir yra žinoma, kad jos savininkas kažką padarė", – reziumavo architektė.

Dirbti drauge – privalumas

Garsių uostamiesčio architektų Sauliaus ir Snieguolės Stripinių pėdomis pasuko abi atžalos – šiuo metu vyresnysis sūnus Dainius dirba sostinėje, jaunėlis Algirdas – Klaipėdoje, tėvų įkurtoje įmonėje "Uostamiesčio projektas".

"Kai vyras mirė, Algis liko Klaipėdoje, kad palaikytų, padėtų man išlaikyti firmą. Tiesa, kitas sūnus metus su mumis taip pat padirbėjo ir visai gerai jautėsi. Tačiau jis laikosi nuostatos, kad viską reikia pasiekti savarankiškai, kad su mama dirbti nelabai garbinga", – šypsojosi S.Stripinienė.

Ne tik toje pačioje įmonėje, tačiau ir viename kabinete dirbantys mama ir sūnus įsitikinę, kad tai teikia daugiau privalumų negu nepatogumo ar trūkumų: visada galima pasitarti, įdomu padiskutuoti bendromis temomis.

"Priklauso nuo pačių žmonių, ar šeimos nariams bus gera kartu dirbti. Ir Algio labai geras charakteris, ir mano – nekonfliktuojame", – juokėsi moteris.

Pasak pašnekovės, ji su vyru nesiekė, kad vaikai žūtbūt pasektų tėvų pėdomis. Tačiau ir sūnų apsisprendimas didele staigmena netapo.

"Mes dažnai kalbėdavome namuose apie darbus, keliaudami visa šeima atkreipdavome dėmesį į užsienio šalių architektūrą. Galbūt, kai apie kažką kalbi įdomiai, su užsidegimu, tai atrodo patrauklu", – svarstė moteris.

Architektūra dar ir sutuokia

S.Stripinienė pastebėjo, kad architektų sutuoktinių poros – irgi gana dažnas reiškinys.

"Mums studijuojant buvo labai daug galimybių susirasti antrąją pusę. Galbūt dėl to, kad mokslus baigia perpus mišrus kursas – apylygiai merginų ir vaikinų", – svarstė klaipėdietė, kurios marti – taip pat architektė.

Algirdas prisiminė, kad pasirinkti šią specialybę apsisprendė dar būdamas paauglys, kelerius metus atsakingai rengėsi stojamiesiems egzaminams.

"Kai Algis gana anksti apie tai pasakė, atrodė normalu. Bet kai ir brolis nepasirinko kitos specialybės, iš pradžių buvo keista, kad abu nusprendė pasukti tuo pačiu keliu. Tačiau, kita vertus, tai įdomus darbas, įdomios studijos ir iš to įmanoma išgyventi", – sakė architektė.

Daugiau nei dvidešimties metų darbo patirtį turinti S.Stripinienė sūnui – neabejotinas autoritetas, tačiau užnugariu anaiptol nesijaučia.

"Žinoma, padedu, bet jis firmoje tempia labai daug, sugeba dalyvauti konkursuose, greitai pateikti idėją ir laimėti. Vadinasi, tai daro neblogai, jei per trejus metus laimėjo tris konkursus. Algis paveldėjo pačias geriausias mūsų savybes", – komplimentų atžalai negailėjo mama.

Vienas naujausių A.Stripinio konkursinių laimėjimų – Lietuvos jūrų muziejaus delfinariumo rekonstrukcija. Sūnus tęsia ir tėvų pradėtus darbus kuriant Jūrų vartų bei Kruizinių laivų terminalo projektus.

Juozas Vaškevičius, LAS Vilniaus skyriaus pirmininkas

Mano giminėje jau šešta karta tęsia tradiciją vyriausiajam sūnui duoti vardą Juozas, bet to, pasirenkama ta pati profesija. Tėveliui būnant architektų sąjungos pirmininku, aš turėjau laimės jau vaikystėje pabendrauti ir susipažinti su dauguma iškiliausių ir ryškiausių Lietuvos architektų bendruomenės asmenybių. Matant geriausius ir harizmatiškiausius profesijos atstovus, nesunkiai buvo galima susidomėti architekto profesija ir matyti jos gražiausias puses. Renkantis tėvų profesiją yra savų trūkumų ir pliusų. Viena vertus, jauti, kad iš tavęs laukiama geresnių rezultatų, esi lyginamas su tėveliu ir jo profesiniais pasiekimais. Antra vertus, jauti didesnį pasitikėjimą, kuris suteikiamas avansu kaip gero architekto sūnui. Vienais atvejais tai privalumas, o kartais tai sukelia tam tikrų problemų ir vidinės įtampos. Daugelio architektų šeimose vaikai renkasi tą pačią profesiją. Man atrodo, kad architektūra, kaip menas ir kūrybinė veikla, pastaruoju metu apskritai mažai pristatoma ir populiarinama, o vaikų, moksleivių ar jaunimo aplinkoje tokia visai nevykdoma. Vaikai, augantys architektų šeimose, yra susipažinę su šios profesijos aprėpiamomis problemomis ir jos kūrybiniu pradu bei tam tikru romantizmu, gal todėl jie dažniausiai renkasi tą pačią profesiją. Žinoma pavardė gali turėti tam tikros įtakos architekto karjeros spartumui, bet pačiam architekto kūrybos rezultatui ir produktyvumui lemiamą reikšmę pirmiausia turi pasišventimas, talentas ir darbštumas. Sūnui dėl profesijos pasirinkimo jokios įtakos nedariau. Sužinojęs, kad jis nori studijuoti architektūrą, pasiūliau dar kartą gerai viską apgalvoti ir įvertinti ne tik teigiamas šios profesijos puses, bet ir sunkumus. Man buvo malonu, kad jis savo sprendimo nepakeitė. Architekto profesija reikalauja didelio atsidavimo, darbo ir gabumų o rezultatas ateina ne taip greitai. Jauni architektai pagal pasaulinę praktiką laikomi iki 35 metų.