Auksarankė Vida: lietuvės moka viską – ir siuvinėti, ir krosnį sumūryti

Sulaukusi skambučio, Vida Navikienė labai nustemba. Netiki, kad ką nors galėjo sudominti jos, kaip pati sako, širdžiai mieli žaidimėliai. O tie žaidimėliai iš tiesų mieli: pačios kurtais raštais išsiuvinėtos apykaklės, antram gyvenimui prikelti pabodę drabužiai, kūrybiškai atlikti namų remonto darbai.

Kaip vaikui saldainis

Iš Tauragnų apylinkių kilusi 68-erių Vida šaltąjį sezoną praleidžia su rankdarbių kraite Utenoje, o vos orai atšyla – drauge su vyru kraustosi į sodybą kaime. Ten jos laukia daržai, kurių gėrybėmis aprūpina vaikus ir anūkus, uogos, grybai.

„Siuvinėjimai rūpi ir vasarą, bet iš pradžių juk reikia atlikti privalomus darbus. Kai juos padarau, leidžiu sau kaip vaikui suvalgyti saldainį – atsisėsti ir pamedituoti prie siuvinio“, – juokiasi pašnekovė.

Vida nemėgsta ryškių spalvų. Sako, jos amžiuje dera rengtis santūriau, nors kartais ir neatsilaiko. Kūrybinio įkvėpimo semiasi iš gamtos.

„Bet kokį piešinį siuvinėjant man labai svarbu paukštis, dar medis ar koks augalas, grybas. Kadangi kaime gyvenu Žalvarnių gatvėje, susiradau internete, kaip tas žalvarnis atrodo, ir išsisiuvinėjau vieną ant palaidinės“, – džiaugiasi ji.

Maloniausia Vidai tenkinti savo anūkių užsakymus. Vienai prireikia katino, kitai – kokio animacinio filmuko herojaus. Laimei, kad internetas visagalis – viską parodo. „Kol ką nors išsiuvinėju, jau, žiūrėk, ir noras praėjęs – nebereikia: bet ko nepadarysi dėl anūkų“, – šypsosi penkių vaikaičių močiutė.

Vyriausiajai – šešiolika. Jau ir pati galėtų siuvinėti, bet nelabai rūpi. „Kai aš buvau jos amžiaus, siuvinėjimai man irgi mažai rūpėjo, o štai dabar matote… Kas žino, gal ir jai panašiai bus“, – spėlioja Vida.

Originalu: nors „Pinterest“ – visų kūrybininkių rojus, Vidai labiau patinka piešinius kurti pačiai ir, sykį pradėjus, savęs nestabdyti. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Įkvepiantis pavyzdys – teta

Siuvinėti Vida išmoko pati, tačiau polinkį paveldėjo iš savo mamos ir ypač – tetos.

„Abi jos buvo tikros auksarankės, kūrė labai gražius rankdarbius. Tik mama buvo audėja, o štai teta, inžinierė, laisvalaikiu labai gražiai siuvinėjo. Su vyru gyveno Vilniuje, vaikų neturėjo, todėl galėjo leisti sau tokį pomėgį. Tuo tarpu mes gyvenome kaime, ant mamos pečių buvo ūkis. Žodžiu, ji neturėjo laiko siuviniams“, – pasakoja Vida, kurios viso gyvenimo svajonė buvo išmokti siuvinėti taip, kaip teta.

Kol augino vaikus, dar tėvams ūkyje padėdavo, laiko irgi neturėjo, bet kai išėjo pensiją ir netyčia rado keletą išsaugotų tetos siuvinių – išsyk puolė bandyti pati. Prisiminė, kaip kadaise virvute siuvinėjo virtuvines užuolaidėles. Internete rado ir siuvinėjimo pamokų, ir piešinių. Todėl sėdo ir praktikavosi.

Kol rankos gali, o akys mato, siuvinėti jai labai smagu. Vadina tą procesą meditacija. Piešinį nusipiešia ant popieriaus, bet dirbant jis dar šimtą kartų keičiasi.

„Daugiausia siuvinėju rūbus. Kadangi tai darau tik sau ir namiškiams, užsakymų nepriimu, todėl galiu į valias fantazuoti, leisti sau nukrypti nuo pirminio tikslo, spalvas derinti taip, kaip man norisi. Žodžiu, tai tarsi tapymas siūlais“, – įdomų terminą savo veiklai apibūdinti ekspromtu sugalvoja Vida.

Žaismingai: „Kitąsyk gal ir per gausiai tuos savo drabužius išmarginu, bet kartą pradėjusi negaliu sustoti“, – traukia save per dantį Vida. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Siuvinėja moderniai

Krenta į akis, kad Vidos siuviniai nėmaž neprimena mūsų močiučių našlaitėmis ir piliarožėmis išmargintų staltiesių, stalo takelių, pagalvėlių. Ir nors jos amžiną atilsį tetos, mamytės siuviniai tradiciškesni, pati Vida, sako, yra jau naujųjų laikų žmogus.

„Esu praktikė. Tai, ką nutapau siūlais, pati noriu naudoti. O seniau, žinote, kaime tas vienas piešinys keliaudavo iš rankų į rankas, merginos jį persikopijuodavo šimtus kartų. Tačiau dygsnys, t. y. siūlo guldymas, iki šių dienų išliko nepakitęs“, – aiškina ji.

Vida pasakoja radusi dar jos močiutės austos drobės gabalą, iš kurio susikirpo dvi pagalvėles. „Štai ant jų labai tiko būtent senovinis siuvinėjimas – našlaitės ir aguonos. Išsiuvinėjau, bet dar neskubu tų dalių susiūti, nes, turint daiktą, reikia surasti jam vietą, o aš dar nežinau, kur norėčiau jas padėti“, – greitakalbe beria kūrybininkė.

Štai kaime, kur Navikai turi seną sodybą su duonkepe krosnimi, pirtimi, Vidos siuvinėtos užuolaidėlės labai tinka. „Bet jos jau labiau modernios, nei senovinės, nes raštą kūriau pati“, – lyg ir teisinasi pašnekovė.

Paklausta, kaip gimė jos terminas „tapymas siūlais“, Vida paaiškina: „Tarkim, vakare, prie elektros šviesos, kokio išsiuvinėto žolyno spalva atrodo vienaip, o dieną matau, kad reikėtų kitokio atspalvio. Tuomet galiu imti kitą siūlą ir „užtapyti“, arba „ištrinti“ – išardyti visai. Panašiai, kaip tapant paveikslą.“

Kryželiu siuvinėti moteris nemėgsta. Kodėl? Nes ten nėra vietos improvizacijai. „Tuose siuvinėjimo šablonuose net nurodyta, kur kokios spalvos turi būti. Tai kruopštus techninis darbas, ne kūryba“, – sako Vida.

Pavasarėja: gražieji džinsiniai marškiniai su žalvarniu. Dizainerė – Vida iš Žalvarnių gatvės. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Grãžina pabodusius rūbus

Pašnekovė tikina, kad jos, kaip ir daugumos moterų, spintos pilnos drabužių, todėl tik išsirink tinkamą, čiupk adatą su siūlu ir „tapyk“. Siuvinėjimui labiausiai tinka natūralaus pluošto vienspalviai rūbai. Šitaip Vida jau yra pasigražinusi keletą medvilninių suknelių, tunikų, lininius ir džinsinius marškinius. Drabužis didelis, į siuvinėjimo lankelį telpa tik mažytis audinio plotelis – nėra lengva tai daryti.

„Kitąsyk gal ir per gausiai juos išmarginu, bet kad pradėjusi nebegaliu sustoti, – traukia save per dantį auksarankė, neseniai baigusi siuvinėti apykaklę. – Kai užsidedu ją ant senos suknelės, atrodo kaip nauja.“

Vidai nereikia išlaidauti naujiems drabužiams: užtenka kūrybiškai pažiūrėti į tai, kas jau yra spintoje. Savo eksperimentus moteris kartais įkelia į auksarankių grupes feisbuke, kur sulaukia paskatinimo, motyvacijos nesustoti ir kurti toliau. „Aš dirbu pati viena, su niekuo nesitariu, tai tie patiktukai tikrai prideda ūpo“, – neslepia ji.

Jei jau daiktas sukurtas ir dar tvirtas, tik truputį laiko „palamdytas“ – kam pirkti dar vieną? Reikia atnaujinti šį.

Ar kūrėja naudojasi „Pinterest“, kitomis kūrybiškų žmonių mėgstamomis paltformomis? Pasak Vidos, internetas jai reikalingas tuomet, kai žino, ko nori, bet nesugalvoja, kaip įgyvendinti.

„Vienas kūrėjas parodo, kaip tai daro, kitas pasidalija savo siuvinėjimo technika. Senais laikais sklaida buvo kitokia: moterys viena pas kitą vaikščiodavo į svečius. Mano mama turėjo tradicines stakles ir kadangi daug ausdavo, draugės pas ją dažnai ateidavo pasižiūrėti raštų“, – prisimena Vida.

Suteikia antrą šansą

Šiandien feisbuko grupėje „Antras šansas" netyla diskusija, ar šiais laikais galima pritaikyti mūsų močiučių austas drobes, t. y. siūti iš jų madingus drabužius su senoviniu prieskoniu.

Šiuo klausimu Vida turi savo nuomonę. „Mano spintoje taip pat guli daug mamos austų lovatiesių. Kai kurios nuo to senumo jau pageltusios, turi vieną kitą dėmelę. Man jos brangios ir išmesti jų neketinu, bet… Kai aš numirsiu, manote, kam nors jų reikės – vaikams, anūkams? Tikrai ne. Todėl ruošiuosi jas perdirbti, kaip tai daro viena naginga moteris iš Utenos rajono“, – dėsto savo požiūrį ji.

Vida pasakoja apie mūsų dienraščio jau kalbintą Danutę Blažienę, kuri, derindama audinius iš senų močiučių kraičių su naujais, kuria meniškus skiautininius – lovatieses, užtiesalus, pagalves, pano ir net vienetinius drabužius.

„Turiu mintį mamytės lovatiesėmis pervilkti kėdes. Būtų ir gražu, ir praktiška. Taip pat ruošiuosi iš jų pasiūti naktines užuolaidas: derinsiu lovatiesę su kitu audiniu“, – kūrybiniais planais dalijasi pašnekovė.

Stilius: juodai balta apykaklė ant pabodusios suknelės – labai stilingas sprendimas. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Permūrijo krosnį

Lietuvių moterys nagingos – moka ne tik siuvinėti, bet, jei reikia, ir seną, suaižėjusią krosnį permūryti, ir senas pirties duris prikelti naujam gyvenimui. Vida juokiasi ir prašo nepasakoti istorijos apie krosnį, kuri socialiniuose tinkluose susilaukė daug patiktukų.

„Mūsų kaimo troboj stovi tokia senovinė krosnis su virykle, sumūryta dar iš mano tėtės gamintų plytų. Laikui bėgant jos perdegė, pradėjo trupėti, išsigandau, kad vieną dieną gali kilti gaisras“, – pasakoja V. Navikienė.

Sužinojusi, kad permūryti tokią krosnį iš naujų plytų labai brangu, moteris nusprendė pamėginti pati. Pirko plytų ir mūrijo. Vyras iš pradžių dūsavo, paskui juokėsi, bet, pasak smarkuolės, svarbiausia, kad netrukdė dirti.

„Man patinka eksperimentuoti, pakvailioti, ypač, jei tie mano darbai niekam nekenkia, – juokauja Vida, pati atnaujinusi, gražiausiais raštais išpaišiusi ir senas pirtelės duris, gonkeles. – Pati kūriau piešinius, tapiau akriliniais, laukui skirtais dažais.

Naujų daiktų Vida beveik neperka: kiek turto per gyvenimą prikaupta, tą ir reikia naudoti. „Jei jau daiktas sukurtas ir dar tvirtas, tik truputį laiko „palamdytas“ – kam pirkti dar vieną? Reikia atnaujinti šį“, – antro šanso filosofija dalijasi kūrybininkė.

Sovietmečiu, sako, tvarumo filosofijos laikytasi labiau iš neturėjimo ir visa ko stokos, tačiau šiandien ji liudija žmogaus kūrybiškumą.

„Kai augo vaikai, tuos vienodus drabužėlius, pirktus parduotuvėje, perkurdavau savaip: tai kokią aplikaciją užsiūdavau, tai ką nors primegzdavau ar pasiuvinėdavau“, – prisiminimais dalijasi Vida.

Pati: permūryti krosnį, pagražinti pirties duris ir gonkeles, išsiuvinėti užuolaidėles – Vidos rankoms viskas paklūsta. / V. Navikienės asmeninio archyvo nuotr.

Giminės medžiai ir herbai

Vida didžiuodamasi sako, kad kadaise mokėsi tuomečiame Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikume. „Nors siuvinėti mūsų nemokė, tačiau tie mokslai man davė daug gero. Juos baigusi grįžau į Uteną, kur daug metų dirbau kultūros centre, leidykloje“, – pasakoja ji.

Vienu metu, kai madoje buvo kaligrafiškai užrašyti sveikinimai, Vida irgi tai darė. Ne tik rašė, bet ir pati kūrė atvirukų dizainą, iš dekoratyvaus popieriaus išpjaustydavo įmantriausius kiauraraščius.

Net giminės medžius piešė. Tai ilgas, kruopštus darbas, bet įdomus. Yra pasidariusi ir savo giminės genealoginį medį – kol kas tik iš mamos pusės, kuris, juokiasi, nuolat kinta: giminė auga, plečiasi.

Viena problema, su kuria susiduria rankdarbių mėgėja, – galanterinių prekių stygius. Pasirodo, Utenoje sunkiai nusipirksi siuvinėjimo siūlų ar adatų. Ne tik galanterijos, bet ir audinių parduotuvės nebeliko. Todėl jei siuvinėdama pritrūksta kokios spalvos, turi planuoti kelionę į Vilnių.

Tačiau panašu, kad jokie siūlų ar adatų stygiai Vidos nesustabdys. Jau kitą dieną gaunu žinutę, kad ji pamiršo šį tą paminėti. Pasirodo, V. Navikienė net penkiems miesteliams: Tauragnams, Sudeikiams, Daugailiams, Kuktiškėms ir Leliūnams – yra sukūrusi herbus ir vėliavas.

„Jie patvirtinti Heraldikos komisijoje prezidento dekretu ir už šiuos darbus 2006-aisiais man buvo suteikta Utenos rajono meno ir kultūros premija“, – skaitau netikėtą Vidos prisipažinimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

TIESIOG

TIESIOG portretas
NUOSTABU

Išlįsk CHA

Išlįsk CHA   portretas
............Įpūtė 4,5 promiles,,,,

Išlįsk CHA

Išlįsk CHA  portretas
iš savo užtemdyto užkaborio ir pamatysi ne TOOOKIŲ dalykų, ką bobos nuveikė , PASTATĖ , sumūrijo, PAGIMDĖ ...
VISI KOMENTARAI 7

Galerijos

Daugiau straipsnių