Atgal į vasarą – nostalgiškų prisiminimų keliais

Buvo laikai, kai po vasaros atostogų atėję į pirmą lietuvių kalbos pamoką rasdavome kreida ant lentos užrašytą temą „Įdomiausia vasaros diena“. Akimirksniu per suolus nuvilnydavo gilus atodūsis, o netrukus pasigirsdavo ir parkerių skrebenimas, kurį nutraukdavo kažkaip gerokai per anksti nuaidėjęs skambutis.

Žinomų žmonių klausiame, ar teko tokį rašinėlį rašyti? Jeigu tektų, kokius įsimintiniausius prabėgusios vasaros įvykius paminėtų?

Gimtadienio iškyla – su brangiausiais žmonėmis

Audra Avižiūtė, LRT laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėja

Pamenu, tikrai rašėme! Visi to rašinio nelaukdavome, nes jis reiškė vasaros pabaigą. Man būdavo problema tuos vasaros įspūdžius sutrumpinti ir sudėti į vieną dieną, nes tada atrodė, kad per vasarą nieko daugiau nedarėme, tik linksminomės (juokiasi).

Jei rašyčiau rašinėlį dabar, apie šią vasarą? Vienas gražiausių per ją nutikusių dalykų – 30-asis mano gimtadienis. Turėjau galimybę surinkti visus savo draugus prie didelio stalo į tokį lengvos formos itališką pikniką. Gera buvo matyti mėgstamus ir mylimus žmones – visus vienoje vietoje, susipažįstančius tarpusavyje, bendraujančius, valgančius, besidalijančius vasaros įspūdžiais.

Jubiliatė: pačiame vidurvasaryje 30-ąjį gimtadienį su būriu draugų atšventusi A. Avižiūtė šventiniais įspūdžiais gyvena iki šiol. / A. Avižiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Įdomiausias vasaros skonis? Ech, leisiu pabūti sau nuobodi ir pasakyti, kad tobuliausias iš visų kada ragautų man yra žemuogių skonis. Pasakysiu negražiai, tos žemuogės man pramušė visus kanalus iki pat vaikystės. Apėmė tokia saldi nostalgija… Už tą jausmą norėčiau padėkoti savo tetai, kuri man prižemuogiavo visą kibirėlį, tad aš galėjau nieko neveikti – tik mėgautis uogomis supdamasi hamake.

Aišku, kad šalia buvo ir įdomiausia vasaros knyga. Ja tapo Joelio Dickerio detektyvas „Tiesa apie Hario Kveberto aferą“. Pagal jį pastatytas ir to paties pavadinimo amerikiečių mini serialas. Kadangi knyga nelabai plona, tai pasimėgaudama ją vis dar skaitau, bet jau greitai versiu paskutinį puslapį.

Įdomiausia šios vasaros vieta? Gal Rusnė... Filmuojant laidą „Draugiška Lietuva“ man teko burtai pakeliauti po Rusnę ir Švėkšną. Tą pamario kraštą nuodugniau tyrinėjau tik antrą kartą ir jis mane be galo nustebino. Ne tiek gamta, kiek žmonėmis. Jie kolekcionuoja armonikas, rengia vestuvių festivalius, galų gale, jie turi nuostabų ornitologą iš Bulgarijos, kuris atsikraustė į Lietuvą iš meilės ir taip įsimylėjo Lietuvos gamtą, kad dabar be Rusnės gyventi negali.


Galėčiau šokti su parašiutu kas savaitę – taip patiko

Eglė Straleckaitė, šokėja ir šokių trenerė

Kas ant liežuvio galo? Oi, daug kas. Ši vasara mums buvo be galo įvairi. Mėnesį ilsėjomės Tenerifėje. Kanarų salos mums, beje, jau tampa gražia tradicija, nes kai tik vyrui baigiasi krepšinio sezonas – išsyk skrendame ten.

Taip pat daug keliavome po Lietuvą, apvažiavome daugybę gražių miestų – lankėmės Druskininkuose, Anykščiuose, Lietuvos pajūryje. Apžiūrėjome kaimynų latvių kurortą Liepoją. Sakyčiau, kad spėjome padaryti beveik viską, ką planavome, išskyrus… turistinius žygius. Esu labai jų pasiilgusi, nes vaikystėje su tėvais statydavome palapinę prie kokio nors ežero ar upės, vakarodavome prie laužo. Tačiau palikome tai kitai vasarai…

E. Straleckaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ai! Dar kai kas. Iš savo šokėjų moterų gavau labai įdomią gimtadienio dovaną – šuolį su parašiutu. Iš pradžių net nežinojau, kaip tokią dovaną traktuoti, – ar mane jos labai myli, ar priešingai?! Tokią pačią dovaną gavo ir mano mama, kuri irgi dirba mūsų šokių mokykloje. Iki paskutinės akimirkos nieko apie savo šuolį nežinojau. Kol važiavome į vietą, juokiausi iš jos, vis siūliau sugalvoti paskutinį norą. Galiausiai pasirodė, kad paskutinius norus teks galvoti mums abiem. Ar išsigandau? Oi, ne. Matyt, ir mano šokėjų kolektyvas žinojo, kad aš tikra adrenalino fanatikė. Buvau sau pažadėjusi, kad vis tiek kada nors šoksiu. Ir tai įvyko! Paskui visos klausė, ar buvo baisu. Šitas žodis čia netinka: juk nuo tavęs kaip ir niekas nepriklauso. Tiesiog pasitiki profesionalu instruktoriumi, kuris viską valdo. Įsiminė jausmas, kad tą akimirką mane užliejo dangaus didybė, o širdį – begalinė pilnatvė… Taip viskas apačioje ir aplinkui atrodė gražu! Laikas, rodos, sustojo, nors iš tiesų viskas vyko labai greitai. Kai pagaliau kojomis pajaučiau žemę, sakiau, kad galėčiau šokti su parašiutu kas savaitę, – taip patiko!


Visos vasaros dienos man – kaip viena

Dainius Kazlauskas, aktorius, režisierius

Tokio rašinėlio mokykloje nepamenu. Gal galima dabar parašyti? Kokia tema – įdomiausia vasaros diena? O Dieve, vasarą visos tos dienos įdomios: saulė, jūra, mažiau darbų… Nepameluosiu sakydamas, kad visos vasaros dienos man – kaip viena. Tačiau labai gerai pagalvojus…

Taip, viena diena vis dėlto buvo kitokia. Tądien mes su Indrute, mano žmona, važiavome prie jūros, nes buvome pakviesti į koncertą. Yra toks Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių simfoninis orkestras „Simfukai“, kuriame groja mūsų sūnus. Vasarą pajūryje tie simfukai ilsėjosi, repetavo ir rengė koncertus Plungėje, Klaipėdoje ir Giruliuose.

Kompensacija: aktorius D. Kazlauskas su žmona Indre nespėjo į sūnaus koncertą Giruliuose, tačiau nuotaiką pataisė vaizdinga kelionė per Žemaitiją į namus. / D. Kazlausko asmeninio archyvo nuotr.

Į koncertą Klaipėdoje mes pataikėme, į Plungę nevažiavome, bet kai galiausiai nuvykome į Girulius pasiklausyti paties įdomiausio, paskutinio, koncerto, kur klasikinis orkestras turėjo atlikti pasaulio šlagerius, populiariausias visų laikų dainas, jis jau buvo pasibaigęs (juokiasi). Įsivaizduokite, važiavome specialiai dėl to, bet kažkaip neteisingai supratome arba buvome klaidingai informuoti apie koncerto pradžią ir likome it musę kandę. Tačiau čia dar ne viskas. Tą skaudžią netektį mums netikėtai kompensavo nuostabi kelionė iš pajūrio namo – ne greitkeliu, bet senuoju keliu per Žemaitiją. Aš labai spyriojausi, bet Indrutė mane įkalbėjo. Pamenu, tądien buvo be galo karšta diena ir mes važiavome atlapais langais, labai lėtai, šiltas vėjas švilpė pro ausis, draikė plaukus… Staiga aš pasijutau kaip senais gerais jaunystės ar net vaikystės laikais. Toks laisvas, išsišiepęs, laimingas – be rūpesčių, tik su Indrute, saulute, savo mašinyte ir pasakiškais pakelės pievų kvapais. Mes nelėkėme, o savimi gėrėme tą akimirką. Naujai pamatėme senus miestelius, o pakeliui radę ežerą ekspromtu priėmėme sprendimą jame išsimaudyti. Nebuvo nė vieno žmogaus. Radome puikiausią krantą. Žodžiu, grįžau namo su jausmu, kad labai seniai jaučiausi toks laimingas!

Šios vasaros skonis? Deja… Jis turbūt liko Salantuose, kuriuose stojome, bet kavinukėje prie naminio maisto buvo tiek žmonių, kad taip ir nepavyko jo paragauti.

Įdomiausia vasaros knyga? Gal tiktų pjesė? Nes visą vasarą mokiausi tekstą iš naujos pjesės „Grojimas keturiomis rankomis“. Netrukus premjera. Kadangi vaidiname tik dviese – teksto labai daug, iki šiol vis dar jį mokausi.


Vasara Klaipėdoje – šauniausias mūsų sprendimas

Ignas Krupavičius, žurnalistas, laidų prodiuseris

Įdomiausia vasaros kelionė? Tikrai Kreta! Žinote dėl ko – nes mes pirmąsyk į ją keliavome visa šeima – aš, žmona, sūnus, mano mama ir dar mūsų šunelis Bingo! Žodžiu, visi drauge skridome lėktuvu, o Kretoje apsigyvenome nuostabioje, autentiškoje, akmeninėje viloje, kurioje niekas nesikeitė nuo šeimininko proprosenelių laikų.

Pats jos paveldėtojas – aplinkinių gerbiamas matematikos profesorius – gyveno šalia mūsų, tokiame mažame namelyje. Iš pradžių baiminomės, kad jis nepasirodytų per įkyrus, bet šeimininkas stebuklingai išdygdavo šalia tik tada, kai jo prireikdavo. Ne kartą vaišino mus paties ant grotelių kepta žuvimi. Vos tik nosį imdavo kutenti laužo kvapas, kaipmat prie jo grilio išsirikiuodavo gera dešimtis vietinių kačių, belaukiančių puotos likučių.

Dilema: gaila buvo arkliukų, bet ne mažiau gaila buvo ir įžeisti svetingus Kirgizstano žmones, paruošusius Krupavičiams egzotiškų vaišių – arklienos kepsnių. / I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Kaip Bingo atlaikė skrydį lėktuvu? Na, kaip ir priklauso – būdamas specialiame lagaminėlyje po sėdyne. Žmonės šalia net nepastebėjo, kad jis ten: tris valandas nė cypt, išmiegojo visą laiką. Tiesa, prieš kelionę į Kretą išbandėme dar vieną skrydį į Lenkiją: norėjome pažiūrėti, kaip Bingo reaguos. Žodžiu, mūsų šunelis atlaikė skrydį kur kas geriau už mus.

Dar viena šios vasaros kelionė – irgi ne mažiau įdomi – Kirgizstanas (geografai sako, kad būtent taip reikia vadinti šią šalį). Ten nuvykę primygtinai buvome prašomi paragauti galbūt įdomiausio šios vasaros skonio… arklienos. Iš pradžių galvojome, kad neišdrįsime, nes mūsų požiūris į šiuos gražius gyvūnus yra kitoks. Vis dėlto iš pagarbos šeimininkams ir jų tradicijoms (arkliai Kirgizstane yra viskas: ir maistas, ir darbas, ir pramogos) paragavome. Aišku, iš pradžių ilgai riję karčią gailestingumo piliulę. Skonis nenustebino: kažkas panašaus į kietesnę jautieną. Tačiau prisiekėme, kad daugiau tikrai nevalgysime, – per daug mylime arkliukus. Prie Kernavės esančiuose arklių globos namuose, į kuriuos patenka seni, nuvargę arkliai, net rūpinamės vienu.

I. Krupavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Jei papasakočiau apie įdomiausią šios vasaros sprendimą, ar tiktų? Visą vasarą gyvenome ne Vilniuje, kur yra mūsų namai, bet laikinai persikraustėme arčiau jūros. Prieš metus eksperimentas truko vos tris savaites, o dabar – prašom: tris mėnesius! Supratome, kad į kaimo vienkiemį užsidaryti dar nenorime (per jauni), tačiau daugiau ramybės atrasti mažesniame didmiestyje, Klaipėdoje, buvo visai smagu. Iš ten galimybės beribės. Atsikeli ryte, pasižiūri pro langą, koks oras, ir renkiesi: ar kelsies keltu ir lėksi dviračiu į Juodkrantę naujuoju keliu, o gal užteks numinti iki Palangos? Arba pėstute iki kelto, paskui per pušyną, ir tu jau Smiltynės paplūdimyje. Žodžiu, dabar jau drąsiai sakau, kad vasara Klaipėdoje buvo pats įdomiausias ir šauniausias mūsų šios vasaros sprendimas!



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių