– Nuo ko prasidėjo jūsų kelionė į Ameriką?

– Kažkada į Ameriką nuskrido Andželika Cholina su spektakliu, kuriame aktoriai vilkėjo mano kurtais  kostiumais. Tuomet jiems ir kilo mintis pasikviesti J. Statkevičių. Su mumis susisiekė Austėja Sruoga ir pradėjo tartis, kaip tai padaryti. Tik atvežti į Ameriką madas – gana sudėtinga: reikia laba daug kuo pasirūpinti iš anksto – tūkstančiais prožektorių, kilimais, sale ir kt. Pasiruošimas buvo tarsi ilga epopėja. Kai jau viskas buvo paruošta, ir bilietai išparduoti – prasidėjo pandemija. Teko viską atšaukti, grąžinti bilietus. Kai koronavirusas atsitraukė, A. Sruoga su visa lietuvių bendruomenė ir vėl pradėjo kviesti. Šiemet  pagaliau išsiruošėme.

J. Statkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Ką vežėte už Atlanto?

– Dalį mūsų kolekcijos, rodytos Čikagoje,  sudarė kultiniai dalykai, kitą dalį – lietuviška kolekcija, kai ką kūrėme iš naujo – juk daug kas išparduota. Buvo suruoštos trys pasirodymo dalys.

– Su kokiais netikėtumais susidūrėte?

– Čikagoje nėra daug dėmesio skiriama madai. Ten nėra manekenių ir nėra jokių agentūrų. Priešingai nei Niujorke. Taigi, dešimt manekenių vežėmės iš Lietuvos, prie jų prisijungė penkios lietuvaitės, dirbančios Niujorke ir Los Andžele. Iš viso turėjome penkiolika manekenių ir 45 drabužių modelius. Teko daryti vaizdo intarpus tam, kad merginos spėtų persirengti. Vaizdo intarpuose buvo rodomos kitos kolekcijos su mano komentarais. Žmonės pamatė, ką esame sukūrę per 50 kolekcijų. Visiems jiems atvipo žandikaulis, nes buvo nepaprastai įdomu.

– Kiek susirinko žiūrovų?

– Arenos savininkai buvo nustebinti – norinčių patekti į areną susidarė apie 2 km eilė. Suvažiavo apie 3 tūkst. žmonių. Buvo kalbama, kad niekuomet ten nėra buvę tiek žmonių. Visi norėjo fotografuotis prie sienelės. Knygų, kurias buvome atsiuntę, neliko per 10 min. Dėl jų vos nekilo muštynės.

– Kokias sąlygas kėlėte organizatoriams?

– Mano sąlygos buvo: „Arba daryti labai gerai, arba nieko“. A. Sruoga išties nuvertė kalnus ir aš gavau tai, apie ką svajojau. Renginys buvo suorganizuotas tobulai iki smulkmenų. Visi buvo labai draugiški, merginos gyveno prašmatniausiame dangoraižyje, mus vežiojo su prabangiausiomis mašinomis. Priėmimas buvo „kosminis“. Mano manymu, Amerikos lietuviai yra daug labiau lietuviai, nei mes, gyvenantys Lietuvoje. Jie buvo labai pasiilgę ir labai norėjo pamatyti madas.

Mes, atvažiavę iš kaimo, sugebėjome padaryti taip, kad žmonės plojo stovėdami,  su ašaromis akyse.

Renginyje dirbę fotografai stebėjosi, kad jiems net nereikėjo specialiai tvarkyti nuotraukų, nes apšvietimas buvo puikus. Aš džiaugiausi iš profesinės pusės, kad nustebinome tuos, kurie gyvena tarsi rojuje – jie juk turi viską. Mes, atvažiavę iš kaimo, sugebėjome padaryti taip, kad žmonės plojo stovėdami, su ašaromis akyse. Tai buvo labai jautru ir gražu.

Manau, kad tai – labai svarbu: juk nei iki manęs ten buvo kas nuvežęs lietuviškas madas, nei po manęs nemanau, kad kas nuvažiuos. Nes tam iš tikrųjų reikia labai daug jėgų, pasiruošimo, užsispyrimo ir draugiškumo. Podiumas nuo Lietuvos nutiestas per Atlantą.

– Kokios emocijos įsiminė jums labiausiai?

Ten buvo tikras triumfas. Gal ir sakys, kad aš giriuosi, bet vis dėlto grožis yra svarbus dalykas žmonių gyvenime.

– Neįsivaizduojate, kas darėsi po renginio. Mane saugojo keturi stambūs tamsiaodžiai, nes be jų mane moterys turbūt būtų suplėšę: buvau ir apgnaibytas, ir kūnas nusėtas mėlynėmis – visi labai norėjo fotografuotis, minia buvo  įsiaudrinusi: jie prašė pasirašyti ir ant knygų ir vos ne ant krūtinės. Keturias valandas be sustojimo pozavau asmenukėms su kiekviena moterimi. Mane saugojęs žmogus tik pažvelgdavo į mane ir įleisdavo į mane supusį apsaugininkų ratelį moterį – nusifotografuodavome, jis ją vos ne už pakarpos ištraukdavo ir jau leisdavo kitą. Maniau, kad mane suplėšys į gabalus ir tai tikrai nebuvo juokinga. Atrodė, kad jie norėjo atsiplėšti po gabaliuką Juozo. Kažkas net ir įkando. Tai buvo nauja patirtis, tiek komplimentų ir tiek meilės nesu gavęs. Lietuvoje būna viskas daug santūriau ir paprasčiau. Ten buvo tikras triumfas. Gal ir sakys, kad aš giriuosi, bet vis dėlto grožis yra svarbus dalykas žmonių gyvenime.

J. Statkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Tai ne pirmas jūsų pasirodymas užsienyje. Kodėl šįkart tokios stiprios emocijos?

– Todėl, kad ten lietuvių bendruomenė ir jie norėjo būtent manęs. Apie tokį priėmimą nei kada svajojau, nei sapnavau. Taip, Amerikoje nesu naujokas – Niujorke turėjau „show roomą“ (speciali vieta, kurioje galima įsigyti ypatingus dizainerio kurtus drabužius – aut. past.) – pardavinėjome drabužius septyniolikoje  pačių geriausių parduotuvių. Bet Čikagoje niekada nebuvau buvęs, o ten – didžiulė lietuvių diaspora.

– Lietuvoje organizuojant renginį, viena didžiausių problemų – finansavimas. Amerikoje jūs to nepajutote?

– Ne, nepajutau. Ten labai daug lietuvių nuomonės formuotojų, kurios per instagramą pumpavo reklamą kaip reikiant. Ieva Voveris man įvardino visus skaičius: vien salės nuoma kainavo 230 tūkst. dolerių. Bilietai į  renginį kainavo  nuo 100 iki 500 dolerių. Pinigai buvo surinkti ir viskas apmokėta. Tik supraskit, kad ta šviesa ir tie kilimai kainuoja dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Dar mes pardavinėjome knygas ir sukūrėme specialius marškinėlius. Pinigai, kurie buvo surinkti juos pardavus, buvo skirti Ukrainai.

– Pasibaigus šou Čikagoje iškart skridote į Lietuvą?

– Laimė viena nevaikšto – balandžio 18-ąją Niujorke įvyko režisieriaus Dexterio Fletcherio ir jo žmonos, filmo kooprodiuserės Dalios Ibelhauptaitės veiksmo filmo „Užblokuotas“ („Ghosted“) premjera. Dalia ta proga buvo slapta atskridusi į Lietuvą ir mes jai sukūrėme suknelę, o Dexteriui kostiumą jau buvau pasiuvęs iš anksto. Visa mano komanda po šou Čikagoje skrido į Lietuvą, o aš – į Niujorką, teisiai ant raudonojo kilimo. Buvo oficialiai gautas leidimas ir aš  turėjau progą pereiti raudonuoju kilimu drauge su Holivudo žvaigždėmis. Tas kilimas toks minkštas ir toks klampus… Man ir širdis drebėjo, ir drugeliai pilve plazdėjo. Kai jau esi su tais žmonėmis, uždarame rate – jie visi nepaprastai draugiški. Po filmo premjeros buvo didžiulė puota, paskui after partis ir po jo after after partis. Parsibeldžiau namo nebesuprasdamas, kur esu. Manau, kad man pasisekė šioje kelionėje nušauti du zuikius vienu šūviu. Ir ten pajaučiau, kad mane žmonės myli. Nors Lietuvoje ir ignoruoja.

J. Statkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Juk esate pripažintas ir Lietuvoje, ar čia tas atvejis, kai „savam krašte pranašu nebūsi“?

– Tik Lietuvoje neišgirdau nė vieno žodžio… Aišku, kad esu pripažintas. Tik žmonėms reikia įrodymų, kad esi geras. Tai čia ir yra pavyzdys – kad neprapuoliau ir manęs taip paprastai nesutrypsi ir kepure nepridengsi. Aš užsitarnavau sau pagarbą. Juk niekas neduoda trijų ordinų už dyką. Visa tai reikėjo uždirbti.

– Kuri dalis maloniausia jūsų darbe?

 Kai reikia prezentuoti Lietuvos veidą saulei ir pasauliui, vis dėlto Statkevičius yra pirmas visoje šitoje pagalbos grandyje.

Kalbant apie šią kelionę – Amerikoje atvažiavo Svetlana Griaznova su mano drabužiais, Miunchene vyko didžiausias koncertas, kuriame  Asmik Grigorian – su mano drabužiais, Londone vyko diplomatų inauguracija, ten – Giedrė Žickytė  su mano kurtais drabužiais, Dalia Ibelphautaitė Niujorke ir vėl – mano. Ir visa tai –  savaitės bėgyje, kai pamatau 5-6 moteris iškiliausiose vietose su mano drabužiais, spaudžia širdį. Kai reikia prezentuoti Lietuvos veidą saulei ir pasauliui, vis dėlto Statkevičius yra pirmas visoje šitoje pagalbos grandyje.

– Esate tas vyras, kuris žino, ko nori moterys?

– Moterys visada nori grožio, būti elegantiškos ir visada nori dėmesio. Aš šitą kokteilį žinau ir man sekasi jį pilstyti.

Ir dar: tu negali meluoti sau ir būti sau ištikimas. O ta ištikimybė sau kartais labai brangiai kainuoja. Kalbu ne apie pinigus. Reikia daug dalykų atkentėti dėl to, kad padarytum tai, ko tikrai nori ir kaip nori. Nesu prisitaikėlis, darau savo darbą, nesimėtau, kuriu spektaklius. Pailsėti negaliu nė sekundės. Jei nori kažką padaryti, pastoviai turi būti „ant bangos“. Ir ta „banga“ tęsiasi jau 34 metus.