Nors formuojant į finalą keliaujančių dainų trejetuką žiūrovų ir komisijos nuomonės sutapo nevisiškai, pirmoji vieta vienbalsiai atiteko Justės Arlauskaitės-Jazzu atliktai dainai „Rudens naktis sustojo”.

Tiesa, jei Jūsų daina favoritė nepateko į finalą, nuo pirmadienio už ją galite balsuoti LRT.lt portale ir suteikti galimybę daugiausiai balsų surinkusiai dainai keliauti tiesiai į finalą.

Bendra lentelė:

„Rudens naktis sustojo“ – 20 balų

„Laužo šviesa“ – 17 balų

„Šaukiu aš tautą“ – 15 balų

„Lopšinė“ – 11 balų

„Gyvenam kartą“ – 9 balai

„Išgalvotas gyvenimas“ – 8 balai

„Žemėj Lietuvos“ – 8 balai

„Oi, neverk, motušėle“ – 8 balai

„Mes – jėga“ – 7 balai

„Išdalinau“ – 7 balai

Žiūrovų balsai:

„Rudens naktis sustojo“ – 1018 balsų

„Šaukiu aš tautą“ – 1004 balsai

„Laužo šviesa“ – 697 balsai

„Oi, neverk, motušėle“ – 582 balsai

„Žemėj Lietuvos“ – 362 balsai

„Išgalvotas gyvenimas“ – 332 balsai

„Lopšinė“ – 230 balsų

„Išdalinau“ – 211 balsų

„Mes – jėga“ – 179 balsai

„Gyvenam kartą“ – 171 balsas

Komisijos balai:

„Rudens naktis sustojo“ – 10 balų

„Laužo šviesa“ – 9 balai

„Gyvenam kartą“ – 8 balai

„Lopšinė“ – 7 balai

„Šaukiu aš tautą“ – 6 balai

„Mes – jėga“ – 5 balai

„Išdalinau“ – 4 balai

„Išgalvotas gyvenimas“ – 3 balai

„Žemėj Lietuvos“ – 2 balai

„Oi, neverk, motušėle“ – 1 balas

Pasirodymus komentavo muzikologas, LRT OPUS vadovas Darius Užkuraitis, etnomuzikologė Zita Kelmickaitė ir televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė. Atlikėjams akompanavo Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus drauge su LRT ritmo grupe.

Koncertinį vakarą su daina „Šaukiu aš tautą“ pradėjo operos solistas Liudas Mikalauskas kartu su choru „Ąžuoliukas“, vadovaujamu Vytauto Miškinio. Toks didelis atlikėjų skaičius, D. Užkuraičio nuomone, puikiai tiko pabrėžti dainos didybę.

„Daina skamba labai didingai. Man pirmą kartą ją teko išgirsti atliekant Vytautui Kernagiui, ta versija buvo intymesnė. Bet jei jau dainos imasi operos solistas, tai rodo, kad muzikinė medžiaga yra puiki. Ir klausant šio atlikimo juntama, kad tai – reikšminga daina, galbūt net tiktų užbaigti kokiam svarbiam mitingui“, – mintimis dalijosi LRT OPUS vadovas.

Z. Kelmickaitės nuomone, šiai dainai puikiai tinka patosas. Su ja sutiko ir E. Mildažytė: „Ši daina prilygsta himnui. Tikriausiai visa trijulė – muzikos autorius Gintautas Abarius, žodžių autorius Bernardas Brazdžionis ir pirmasis atlikėjas Vytautas Kernagis – lėmė, kad ta daina įsirėžė į mūsų smegenis. Tekstas labai sudėtingas, gilus – dviem eilutėmis perkloja mūsų esminius sluoksnius. Taip pasitaiko gana retai“, – įsitikinusi televizijos laidų vedėja.

Netrukus scenoje, pritariant tam pačiam chorui ir ansambliui „Blezdinga“, suskambo Veronikos Povilionienės atliekama daina „Oi, neverk, motušėle“. Daina buvo pradėta neįprastai – perskaitant 1919 m. Lietuvos kariuomenės priesaiką. Šį sprendimą sveikino E. Mildažytė. „Manau, kad pasirinkimas pradėti nuo priesaikos parodė tą jungtį tarp 1919 m. partizaninio laikotarpio pabaigos“, – svarstė laidų vedėja.

Z. Kelmickaitei ši daina siejasi su svarbiais šalyje įvykiais. „Ta daina arba stringa gerklėje, kai ją dainuoji, žymi slenkstį, kai reikia ją dainuoti – kai yra įtampa šalyje, kažkoks nerimas, kai reikia visiems susikaupti. Tai – situacijos daina. Jei jau dainuojamas šis kūrinys – lietuviai, įtempkit ausis: tai reiškia, kad reikia burtis“, – kalbėjo etnomuzikologė.

D. Užkuraitis patikino, jog ši daina jam daro įspūdį dar nuo sovietinių laikų. „Dainą esu girdėjęs dar tada, kai Lietuva priklausė Sovietų sąjungai. Kūrinys visada darė milžinišką įspūdį, kadangi tais laikais, išgirdęs tokią dainą, pasijausdavai ypatingai, tikru lietuviu. Viena vertus, jautiesi kareivis, kuris žuvo mūšio lauke, kita vertus – galvodavai apie tas motinas ir tėvus, kurie savo vaikus išleisdavo kovoti už Lietuvą. Manau, kad dainą galima pritaikyti ir kitiems atvejams – pvz., žygiuojant dabartinei kariuomenei ji puikiai skambėtų maršo ritmu“, – tikino muzikologas.

Povilo Meškėlos atlikta legendinė daina „Mes – jėga“ užvirė tikrą diskusiją tarp komisijos narių.

„Pasirodymo metu sklido labai graži vyriška energija, puiki daina, bet aš norėjau, kad Povilui dainuojant nutrūktų stygos. Man pritrūko jėgos“, – tvirtino E. Mildažytė. Toks pasisakymas nustebino Z. Kelmickaitę: „Koks keistas noras. Artėja Kalėdos, žmogui reikia dainuoti, gyventi, o čia nori, kad dainininkui balso stygos nutrūktų.“

D. Užkuraitį kūrinys sugrąžino į praeitį. „Pasijutau savo jaunystėje, savo stichijoje. Ši metalinė daina tikrai vienijo, ir jos klausydami mes tikėdavom, kad esame jėga, galime iškovoti Lietuvai nepriklausomybę. Tai – tikras Lietuvos metalinis himnas, puikiai įkrauna. Ji tikrai nėra moraliai pasenusi, tuo labiau, kad pirmosios trispalvės buvo iškeltos būtent per roko maršus, ir net toks posakis yra – rokas sugriovė sovietus“, – įsitikinęs LRT OPUS vadovas.

Grupė „Pelenai“ atliko daugelio mėgstamą roko baladę „Lopšinė“. Česlovui Gabaliui gitara pritaręs dainos autorius Gintautas Banys tikino, kad faktas, jog jo kūrinys varžosi dėl šimtmečio dainos titulo, jam yra labai malonus. „Pirmiausiai džiugu, kad „Lopšinė“ pateko į tokį konkursą. Kita vertus, tai yra labai asmeniška vieno žmogaus daina kitam žmogui“, – mintimis dalijosi kūrinio autorius.

E. Mildažytei ši daina sukėlė daugybę sentimentų. „Ši daina ateina iš praeities. Tai – tikra muzika, kurią grojo tikri muzikantai. Tai buvo ir nauja, ir nepaprastai gražu. Sunku likti objektyviai, nes man tai – nuostabi baladė“, – komplimentus žarstė televizijos laidų vedėja.

D. Užkuraičio manymu, roko baladės turi labai gerą savybę – jų klausosi visi, net ir tie, kas nesiklauso roko. „Man nė kiek nekeista, kad viena geriausių lietuviškų baladžių pateko į pusfinalį. O atsižvelgus į tą roko baladžių savybę, kad jas mėgsta daugelis, nesistebėčiau, jei ji keliautų ir į finalą. Ji tokia šilta, saldi – manau, per Kalėdas balsuoti už tokią dainą – vienas malonumas“, – kalbėjo komisijos narys.

J. Arlauskaitė-Jazzu šimtmečio dainos rinkimams pristatė kūrinį „Rudens naktis sustojo“. Atlikėja pažymėjo, jog kūrinys jai – labai svarbus. „Man ji – artima, dvasinga, asmeniška, bet kartu ir apie lietuvybę, laikotarpį, kuris buvo ir skaudus, ir šviesus. Didžiulė garbė dainuoti šią visai jauną dainą tarp tiek galingų Lietuvos dainų“, – prisipažino atlikėja.

D. Užkuraitis gyrė kuklaus akompanimento sprendimą – atlikėjai pritarė tik pianistas. „Man ši versija yra neįtikėtinai graži, niekas nemaišo girdėti gražią melodiją. Dainuodama Justė mane visuomet pagauna, matyt, mūsų muzikiniai virpesiai sutampa. Ji – tikra menininkė: mačiau koncertą, kuriame ji ir juokiasi, ir verkia“, – pagyrų dainininkei negailėjo radijo stoties vadovas.

Z. Kelmickaitė pasidžiaugė, kad atlikėja atsižvelgė į jos pastabas dėl žodžių tarimo: „Šiandien visai Lietuvai parodėte, koks lietuviškas žodis gražus ir svarus. Didelį dėmesį skiriate melodijai, išraiškai, tam turite visas galias, bet kaip tik šioje dainoje esate tokia paprasta.“

Simpatijų J. Arlauskaitei neslėpė ir E. Mildažytė. „Tai – mano labai mylima atlikėja. Man patinka, kad kaskart kūrinį ji atlieka kitaip. Justė dainuoja iš visos savo širdies, visos sielos, tai – klausytojo sielos pjaustymas ir preparavimas balsu. Tam neįmanoma likti abejingam“, – teigė LRT TELEVIZIJOS veidas.

Ovidijus Vyšniauskas pasirodė su daina „Išdalinau“, kurią parašė kartu su Gintaru Zdebskiu. Kūrinys dar 1990-aisiais pateko į populiariausių Lietuvos dainų dešimtuką.

„Tai buvo klasikinis lietuviško poproko kūrinys, kurį atliko klasikinis poproko atlikėjas. Šiai dainai – 27-eri. Šiame projekte vertindamas dainas dažnai „perleidi“ per laiko prizmę ir galvoji, kaip klausosi dabar. Galiu pasakyti, kad „Išdalinau“ ir šiais laikais skamba kuo puikiausiai. Manau, daina puikiai išlaikė laiko egzaminą“, – įsitikinęs D. Užkuraitis.

E. Mildažytė tvirtino vertinanti O. Vyšniauską kaip kūrėją: „Džiaugiuosi Ovidijaus dainavimu ir tuo, kad jis – pirmiausia kompozitorius, ne tik atlikėjas. Tai – žmogus, parašęs labai daug dainų, tapusių hitais. Manau, kad tokia daina turėtų prasiskinti kelią iki finalo.“

Mantas Jankavičius atliko savo ir Vytauto Lebednyko kūrybos dainą „Gyvenam kartą“. Po pasirodymo komisija jam žėrė daugybę komplimentų.

„Pirmą kartą Mantą išgirdau gal 2000-aisiais. Tie, kas seka lietuviškos muzikos istoriją, manau, žino, kad tie metai buvo tikra popmuzikos krizė. Ir čia pasirodo Mantas, ir imu galvoti, kad popmuzika gali būti visai nebloga.

Apgailestauju, kad Mantas nedalyvauja „Eurovizijos“ atrankose, o juk galėtų, nes turi ir pakankamai talento, ir pakankamai charizmos“, – svarstė muzikologas.

E. Mildažytės žodžiais, Manto kerams atsispirti nepajėgus niekas. „Šią dainą reikėtų transliuoti privaloma tvarka kiekvienam lietuviui vietoj žadintuvo arba pritrūkus vitamino D. Daina – pagauli, paprasta ir įsimenanti. Tiesa, negaliu būti iki galo objektyvi, nes – nepatikėsite – su Mantu esame buvę scenos partneriai“, – dėstė komisijos narė.

Z. Kelmickaitė prisipažino, kad yra Manto gerbėja: „Man labai gražu, kai žmogus taip atsakingai žiūri į sceną. Niekas negali pačiuožti taip, kaip Mantas. Nesvarbu, kaip išsidėstys balai, vis tiek visuomet tikėsiu, kad šis žmogus gali labai daug, jis – labai kūrybingas. Mantui nieko nereikia daryti, o žmonės, žiūrėdami į jį, tiesiog šypsosi.“

Andriaus Mamontovo daina „Laužo šviesa“ šįkart suskambo Mios lūpose. Toks atlikimas komisijai padarė įspūdį.

„Man patiko tokia moteriška versija. Įsivaizduoju, kaip nelengva buvo apsispręsti dainuoti A. Mamontovo kūrinį. Bet turiu pasakyti, kad šią dainą labai sušildėte“, – tvirtino Z. Kelmickaitė.

Su ja nesutiko E. Mildažytė: „Labai dėkoju Miai už tokią padovanotą versiją, bet mano prisiminimuose ši daina yra visai kitokia. A. Mamontovo kūrybą galime mėgti, nemėgti, bet, kaip sako kūrybininkai, tai yra etapinė daina. Su šia daina mes ėjome į laisvę.“

D. Užkuraičio manymu, „Laužo šviesa“ – devintojo dešimtmečio kartos daina. „Ji buvo sukurta laiku, tinkamo skambesio, turėjo nepaprastai daug gerbėjų ir tuo pačiu tapo šventa. Visiems atrodo, kad geriau, nei Andrius, jos atlikti niekas negali. O man patiko tai, kaip Mia moteriškai perteikė šią versiją“, – komentavo muzikologas.

Baltasis kiras į sceną žengė su „Hiperbolės“ kūriniu „Išgalvotas gyvenimas“. Z. Kelmickaitė, vertindama atlikėjų pasirodymus, žodžių kišenėje niekuomet neieško. „Šį vakarą Baltasis kiras padainavo ekologiškai – nepersistengė. Kai dainuodavo šią dainą prie laužo studentai, buvo tokia aistra. O kur jūsų aistra, azartas?“ – pasiteiravo etnomuzikologė. Jaunas atlikėjas nepasimetė ir patikino, kad jo azartas – suvaldytas.

E. Mildažytei atlikta daina sukėlė nostalgiją. „Kai atsirado „Hiperbolė“, atsirado pirmieji civilizuotos muzikos daigai. Todėl ši daina turi ypatingą reikšmę“, – kalbėjo ji.

D. Užkuraičio teigimu, tais laikais „Hiperbolė“ tikriausiai buvo vienintelė grupė, kuri dainavo ne politiškai teisingas dainas, o apie paprastą žmogų ir jo gyvenimą. O Baltasis kiras yra itin populiarus šiandien. Kai vyko LRT OPUS koncertas, Baltasis kiras sutraukė tiek daug žmonių, kiek nesutraukė nė viena kita grupė. Smagu, kai populiari šiandieninė grupė hitą atlieka savaip. Aš, bežiūrėdamas į Balto kiro vokalistą, gavau tiek vitamino D ir pozityvo, kad tikrai užteks iki Kalėdų“, – tvirtino LRT OPUS vadovas.

Vakarą su Kęstučio Vasiliausko daina „Žemėj Lietuvos“ užbaigė grupė „Thundertale“.

Z. Kelmickaitės teigimu, ši daina yra tikras sąjūdžio himnas. „Kadangi lietuviams ąžuolai – šventi, dainos tekstas paprastas, melodija taip pat – paprasta, bet  visa vienijanti. Rodos, daina kažkokiais ypatumais nepasižymi, bet kartais dainos kaip tik gyvuoja ilgus metus dėl to, kad yra paprastos“, – kalbėjo etnomuzikologė.

E. Mildažytė vertina grupės misiją – tarp jaunų žmonių, kurie domisi metalo muzika, puoselėti lietuvybę. „Man patinka, kad šie vyrai naujam gyvenimui prikelia arba suranda kitas auditorijas dainoms, kurios, atliktos įprastu būdu, jaunesnėms kartoms būtų neaktualios. Ir dar man labai patinka, kad jie, skirtingai, nei kiti rokeriai, jei mosuoja plaukais, tai visada – išplautais“, – humoro nestokojo televizijos laidų vedėja.