Didmiestį išmainiusi D. Petkevičiūtė: kaimas – gyvenimo dovana

Jauni žmonės, siekdami platesnių galimybių, linkę migruoti į didmiesčius, tačiau pasitaiko išimčių. Dalia Petkevičiūtė socialiniame tinkle "Instagram" su savo sekėjais dalijasi kaimiško gyvenimo kasdienybe. Mergina, pasiilgusi gamtos ir ramybės, nusprendė palikti Kauną ir savo laimę kurti kaime.

– Šiandieninis tempas didmiesčiuose toks greitas, kad dažnai nebelieka laiko paprasčiausiems klausimams… Dalia, kaip gyvenate? Kas naujo? Ar persikėlus į kaimą gyvenimo ritmas nesulėtėjo?

– Visą laiką nudžiungu, kai manęs to paklausia. Gyvenu gerai. Naujų dalykų mano gyvenime daug – šie metai pirmieji, kai persikraustėme į kaimą. Nors abu su antrąja puse Žilvinu esame užaugę kaime, gyventi čia suaugus yra visai kas kita. Vaikystėje kitaip žiūrėjau į kaimą, jo kasdienybę ir malonumus. Dabar tenka į visa tai pasinerti visomis jėgomis, mintimis ir atiduoti savo laisvalaikį daržui, gėlynams, aplinkos tvarkymui.

Daug kas pasikeitė atsikrausčius čia – nuolat generuojame idėjas ir, žinoma, labiau jaučiame metų sezoniškumą. Pavyzdžiui, kad vyšnių ir trešnių lapai krenta jau nuo rugpjūčio pradžios. Gamta – mūsų ramintoja, tad ir gyvenimo ritmas kaime pastebimai lėtesnis – grįžus iš miesto čia tikri ramybės namai, tačiau laikas prabėga labai greitai. Atrodo, kad čia visuomet yra ką dirbti, kasdien tenka įdėti indėlį į rytojų, tačiau gyvenimas ir džiugina tuo vakar dienos rezultatų laukimu.

– Papasakokite, kaip kilo idėja persikelti gyventi į Prienų rajoną?

– Tai buvo kiek spontaniškas sprendimas. Mano ir Žilvino mintis, kuri vis dažniau įsiterpdavo į pokalbius, gana greitai materializavosi, o visos mintys kilo nuo troškimo ištrūkti iš šurmuliuojančio miesto ir, žinoma, meilės gamtai, sodui, daržui. Gyvendami mieste nemėgome būti bute, visuomet važiuodavome už miesto, į gamtą.

Kodėl pasirinkome Prienų rajoną? Žilvinas yra kilęs iš Žemaitijos, aš – iš Suvalkijos, bet nusprendėme pasirinkti vietą, iš kurios galėtume važiuoti į Kauną dirbti ir kartu mėgautis sodu, daržu, grynu oru. Prienai yra puikioje vietoje. Žinoma, nuo vaikystės man išlikusi didelė pagarba šiam miesteliui. Prienų rajonas man yra labai svarbus, nes esu kilusi iš šių apylinkių.

Anksčiau teikdavau pirmenybę nueiti į spektaklį ar kino teatrą, šiandien – daržovių laistymui, konservų gamybai, naujiems projektams kieme ir pasivaikščiojimams miške.

– Kaip į sprendimą persikelti gyventi į kaimą reagavo artimieji, draugai?

– Kai pasakėme tėvams – nesulaukėme garsių paskatinimo žodžių. Galbūt taip nutiko todėl, kad mūsų tėvai visą gyvenimą gyveno kaime ir žino, kad tai nelengva. Dabar jau pajutome, kad tiek mano, tiek Žilvino tėveliams smagu, kad pasirinkome kaimą. Pasikeičiame sėklomis, daržovių daigais, užaugusiomis daržovėmis ir jų veislėmis. Stebime vieni kitų daržus ir giriame. Manau, jeigu vaikas perima iš tėvų bent kelias aistras, kelias manieras, vertybes ar pomėgius – jis užaugo mylinčių ir pavyzdingų tėvų glėbiuose. Na, o draugai, išgirdę šią žinią, šypsojosi, džiaugėsi, nes matė liepsnojančias mūsų akis. Ko daugiau reikia?

– Požiūris, kad žmonės iš kaimo turi tik išvažiuoti, vis dar gajus. Ką galvojate apie stereotipą, kad kaime jaunimui nėra ką veikti?

– Šis stereotipas įsišaknijo anksčiau, kai gyvenimas mieste reiškė prabangą, o kaime – varganą gyvenimą. Manau, kad dabar žmonės ima atsigręžti į kaimus. Jie renkasi pagal savo poreikius, gyvenimo vietą, hobius. Manau, turi įtakos tai, kad žmonės šiais laikais patiria tikrai daug streso ir ieško ramybės. Dabar viskas pasikeitė! Jauni žmonės įdeda labai daug pastangų, kad galėtų gyventi gamtos apsuptyje. Matau pokyčių tiek žmonių sąmonėje, tiek pačiuose kaimuose. Tai parodo, kad turime gyventi ir elgtis taip, kaip vertiname pasaulį.

 

Viskas priklauso nuo mūsų poreikių – vienas nesuranda, ką veikti mieste, o kitas nesuras, ką daryti kaime. Kai kuriems tai didžiausia nuobodybė ir tuo labiau nesisieja su gyvenimo pilnatve ar savęs realizavimu. Mums kaimas – gyvenimo dovana. Jaunas žmogus yra veiklus, veržlus, o kur jis veiks – priklauso tik nuo jo interesų.

– Kas pasikeitė jūsų gyvenime, palikus didmiestį? Gal šį sprendimą lydi ne tik privalumai?

– Pasikeitė daug, bet kartu ir mažai – labai greitai naujas kiemas tapo terpe atsipalaidavimui ir darbui, o namelis – jaukumu, šiluma. Pasikeitė mūsų laisvalaikis – Žilvinas pradėjo gaminti skalūno lėkštes, padėklus.

Pasikeitė ir pasaulio matymas, jo suvokimas. Dabar žiūriu į viską iš visai kitokios prizmės. Anksčiau į situaciją žvelgdavau nuo daugiabučio balkono, o dabar – nuo medžio šakos, su didesne laisve. Anksčiau teikdavau pirmenybę nueiti į spektaklį ar kino teatrą, šiandien – daržovių laistymui, konservų gamybai, naujiems projektams kieme ir pasivaikščiojimams miške.

Draugai, išgirdę šią žinią, šypsojosi, džiaugėsi, nes matė liepsnojančias mūsų akis. Ko daugiau reikia?

Vienintelis trūkumas, įsikrausčius čia, kad tenka anksčiau keltis, o kelionė į darbą Kaune tampa 40 min. ilgesnė. Privalumas, kad dieną mes pradedame anksčiau, galbūt net pirmiau, nei užgieda gaidžiai…

– Socialiniuose tinkluose mačiau, kad auginate daržoves. Kaip sekasi susitvarkyti su daržu?

– Taip! Savas daržas ir šiltnamis man yra tikras atsipalaidavimas. Kol kas tai viena iš veiklų čia, kuri man leidžia realizuoti save. Džiugu, kad augalai auga patys, belieka jais tinkamai rūpintis ir aprūpinti juos šviesa, vandeniu, derlingu dirvožemiu. Tuo ir nuostabi gamta. Gera, kai gali valgyti tai, ką pats užsiaugini.

Šie metai pirmieji, todėl auginu labai paprastas daržoves: apie 10 pomidorų rūšių, ilgavaisius ir trumpavaisius, afrikinius agurkus, paprikas, kukurūzus, brokolius, kopūstus, morkas, svogūnus, porus, krapus. Besibaigiantis daržovių sezonas sužadino norą atrasti daugiau pomidorų veislių, tad stengsiuosi ir toliau puoselėti šį pomėgį.

Smagu, kad atsirado žmonių, norinčių ekologiškų daržovių, todėl savo gėrybėmis džiaugiamės ne tik patys, bet ir pasidalijame ir su kitais.

– Pastebėjau, kad domitės tvarumu. Kada suvokėte, kad reikia gyventi tvariai?

– Suvokimas atėjo negreit, o didžiąją dalį gyvenimo mieste tvarumas man asocijavosi su verslu. Gyvendama mieste apie tvarumą žinojau tik iš daugkartinių šiaudelių ir gertuvių reklamų. Negaliu teigti, kad gyvenu tvariai, nes man reikia dar daug ko mokytis, peržvelgti įvairius gyvenimo ir kasdienybės niuansus. Juk kartais net nesusimąstome – o gal galime pasielgti nevartotojiškai?

– Ką laikote didžiausiu kaimo atradimu?

– Didžiausius kaimo atradimus išgyvenau dar vaikystėje. Kaimas išmoko sutapti su gamta ir gyventi ja. Kiekviena sekundė, praleista gamtoje, man lyg naujas gyvenimas ir pažinimo tęstinumas. Juk gamtoje vykstanti sintezė, renesansas, labiau nei kas nors kitas sugeba žmogų išmokyti empatijos, padeda atsiverti, būti nuoširdžiam ir vertinti tai, kas tikra, natūralu, suprasti, kad viskas yra harmonija. Manau, išmokęs suprasti ir vertinti gamtą, puikiai supranti ir žmogų. Mes juk ir esame gamta – tiesa? Tai ir yra atradimas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Julija

Julija portretas
Žiūrint nuotrauką, tai labai neprižiūrėti pomidorai.

Labai gražu

Labai gražu portretas
labai smagu skaityti apie tokius gražius, aukšto sąmoningumo jaunus žmones.Šaunuoliai, daugiau reikia rašyti rašinių apie tokius gražius žmones, tada ir tas gyvenimas atrodys gražesnis ir šviesesnis.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių