– Sulig vasaros pradžia baigiasi jūsų televiziniai darbai – pokalbių šou „Šeškinės 20“, serialai – „Man reikia meilės“, „Rimti reikalai“, kur debiutuojate kaip režisierius. Ar galima sakyti, kad šiuo metu Džiugas labiau televizijoje nei teatre?

– Galima sakyti ir taip. Dar prieš pandemiją Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), kuriame dirbu, prasidėjo kapitalinis remontas. Tada gastroliavome po Lietuvą, vaidinome kituose teatruose. Tačiau kiekvienas teatras turi ir savo repertuarą, todėl jautėmės truputį benamiai. Paskui prasidėjo pandemija ir teatrai visai užsidarė. Televizijoje darbas nesustojo. Gal dėl to dabar ir dirbu daugiau televizijoje nei teatre.

Smagu, kad pamažu vėl viskas grįžta į senas vėžes. LNDT jau veikia Naujoji ir Mažoji salės, netrukus atsidarys Didžioji, tada jau darbai galės vykti visu pajėgumu. Mano gyvenime visada taip – teatras mainosi su televizija: tai vienas užima daugiau vietos, tai kitas. Kur geriau, nežinau. Teatre gal šiek tiek ramiau, televizijoje daugiau adrenalino, nes darbas dinamiškesnis.

Dž. Siaurusaitis. LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar dažnai namuose įsijungiate televizorių? Ne paslaptis, kad šiais laikais yra ir puikiai be jo apsieinančių žmonių. Ar galėtumėte be jo gyventi?

– Galbūt ir aš sugebėčiau be jo apsieiti, bet jei turiu, tai ir įsijungiu retkarčiais. Tiksliau, kas vakarą. Savo laidų, serialų neatsisuku, tik jei pataikau – pasižiūriu. Galbūt labiau dėl techninių dalykų. Įdomu, kaip buvo sumontuotos tam tikros scenos – geriau ar blogiau nei tikėjausi. Pats dalyvauti montaže neturiu galimybės – trūksta laiko. Konkurentų darbų specialiai irgi nestebiu. Kai pasirodo koks naujas serialas, pasižiūriu kelias serijas, kad turėčiau supratimą.

Kai studijavau aktorystę, tikrai nebuvo minčių, kad kažkada kažką režisuosiu. Nors aš savęs ir nevadinu režisieriumi.

 

– LNK televizijos pokalbių laidoje „Šeškinės 20“ turite panašų į mano vaidmenį: užduodate klausimų pašnekovams.

– Taip. Ten tikrai esu kaip žurnalistas. Laimei, daug pašnekovų pažįstu asmeniškai, tad pasiruošti reikia mažiau. Vis dėlto dažnai pasitaiko ir tokių, apie kuriuos girdžiu ir matau pirmą kartą gyvenime. Tuomet gūglinu, domiuosi, ruošiu klausimų – panašiai kaip jūs apie mane.

– Kiek supratau, darbais nesiskundžiate. Jei ne teatre – tai televizijoje, jei ne televizijoje – tai teatre. Kur dar norėtumėte ir galėtumėte save realizuoti?

– Uff... Tikrai nežinau, ar išvis norėčiau dar kur nors save bandyti. Gaminti mėgstu. Neseniai jubiliejaus proga gavau dovanų kamado kepsninę. Ant jos viską galima gaminti, tai aš, kaip visiškas mėsavalgis, dažniausiai kepu mėsą. Gaminau ir žuvį, ir kugelį, ir plovą viriau. Gal galėčiau atsidaryti kokią užkandinę ir būti jos šefu? Tačiau vegetariškų patiekalų ten būtų nedaug. Sveikai gyventi ir maitintis man nelabai sekasi, o ir nenoriu. Tačiau sportuoti tenka. Ne dėl to, kad labai patiktų, bet turiu formą palaikyti.

– Televizinis sezonas baigtas. Ar vasara jums šiek tiek laisvesnis metas?

– Tikrai laisvesnis, ypač birželis. Neturiu nei filmavimų, nei teatro spektaklių. Tačiau nuo liepos vėl prasidės reikalai – pradėsime filmuoti naujas TV serialo „Rimti reikalai“ serijas. Tiek čia ir tos vasaros.

LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Su TV serialu „Rimti reikalai“ debiutuojate kaip režisierius. Iki tol daugiau talkinote kitiems. Ar iššūkių pakanka? Kokie jie?

– Aš skaitau scenarijų, ieškau režisūrinių sprendimų. Žmonės, atsakingi už lokacijas, ieško vietų, kur galėtume filmuoti vieną ar kitą sceną – namų, kambarių, garažų, sodų. Dar viena svarbi mūsų darbo dalis yra planuoti – tai darome pagal vietų, žmonių, oro galimybes. Planuotojas sužiūri, kur, ką ir kada geriau filmuoti. Žodžiu, toks bendras visos komandos darbas.

Kai studijavau aktorystę, tikrai nebuvo minčių, kad kažkada kažką režisuosiu. Nors aš savęs ir nevadinu režisieriumi. Spektaklio režisūros negalima lyginti su TV serialo. Kalbant apie teatrą, režisieriai iš didžiosios raidės yra Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas ir kt. Su jais visais turėjau garbės dirbti – vaidinti jų spektakliuose. Kalbant apie kiną, paminėčiau Emilį Vėlyvį, Kristijoną Vildžiūną, Igną Jonyną. Aš esu serialų režisierius. Kaip juo tapau? Tiesiog daug filmavausi serialuose ir visą tą kūrybinę-vaidybinę virtuvę mačiau iš arti, ją perpratau. Tada gavau pasiūlymą režisuoti serialą „Rimti reikalai“ ir pagalvojau: kodėl gi ne? Tik iš pradžių maniau, kad bus daug lengviau. Kai dabar pasižiūriu pirmojo sezono „Rimtų reikalų“ serijas, net juokas ima – darbinės patirties ten tikrai trūksta.

– Nuo rudens „Rimti reikalai“ pradės šeštąjį sezoną LNK televizijoje, bet automechanikas Kostia iš „Moterys meluoja geriau“ gyvuoja juk dar ilgiau?

– Taip, Kostia buvo gyvas net septynis sezonus, kol jo nenužudė. Be to, pirmą „Rimtų reikalų“ sezoną aš irgi vaidinau – ne tik režisavau. Paskui paprašiau scenaristo, kad mano personažą kuo greičiau nušautų – ir vaidinti, ir režisuoti buvo per sunku. Šiame seriale tiek daug veikėjų iššaudėme, kad jau mažai aktorių beliko.

– Kertu lažybų, kad dauguma TV žiūrovų jus iki šiol vadina Kostia ir smalsauja, ar iš tiesų gyvenime taip mėgstate konservus?

– Deja, deja… Tas Kostios šleifas dar eina. Atrodo, jau taip seniai viskas buvo. Ką galiu pasakyti apie tą gyvenimo etapą? Jis buvo gražus, mielas, juokingas. Smagiai dirbome su visais šio serialo režisieriais – Sigitu Račkiu, Sauliumi Balandžiu, Justinu Krisiūnu. Tačiau dabar būtų gerai, kad tas vaidmuo taip ir liktų kaip gražus Kostios etapo prisiminimas – saugiai padėtas į lentyną. Aišku, jei kažkas pavadins mane tuo vardu, tikrai nepyksiu, bet… norėčiau, kad šito kreipinio sulaukčiau vis rečiau.

LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Juolab kad dabar yra Lionia iš TV serialo „Man reikia meilės“?

– Na, taip. Anksčiau tas serialas vadinosi „Monikai reikia meilės“. Lionios personažui jau irgi nemažai metų – visi treji! Dar vienas mano kurtas veikėjas, kurį labai mielai prisimenu, – Teisutis Kupstas iš „Rezidentų“. Jis irgi gyvavo tris ilgus sezonus. Manau, aš, kaip aktorius, turiu daugiau briaunų nei vien tik Kostia…

– Esate garsus ne tik savo vaidmenimis, bet ir kelionėmis. Kažkada Aliaskoje drauge su žmona Lina varpelių skambesiu baidėte meškas, na, o šį pavasarį sumanėte pakeliauti po Kosta Riką?

– Taip... Ją pasirinkome visų pirma dėl egzotikos. Mus su Lina mažiausiai traukia miestai – daugiausia gamta. Toje mažoje valstybėje galima rasti net 80 proc. viso pasaulio faunos ir floros!

Atskridome į Kosta Rikos sostinę San Chosė, išsinuomojome automobilį ir pradėjome kelionę. Apsistodavome po kelias dienas tai kalnuose, tai paplūdimiuose. Klimatas ten puikus – prie vandenyno dienomis karšta, apie 35 °C, o kalnuose 10 °C  mažiau. Sužavėjo gyvūnai – tukanai, tinginiai, gyvatės, varlės. Amerikoje irgi visko galima rasti, bet nuo taško A iki taško B turi važiuoti šimtus kilometrų. Čia viskas vietoje.

Iš Centrinės Amerikos yra kilę kakavmedžiai – pamatėme, kaip šokoladą iš jų daro. Vietinė kava gana aukštai vertinama pasaulyje. Prisiragavome visokių vaisių – mangų, papajų, prisivalgėme jūros gėrybių – krabų, lobsterių, krevečių. Mat iš vienos pusės Kosta Riką skalauja Atlanto vandenynas, o iš kitos – Ramusis.

LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tokiose egzotiškose kelionėse pasisemiate minčių kaip režisierius, aktorius?

– Klausiate, kokia iš jų nauda? Na… gerai pailsiu, o šiaip stengiuosi būti tiesiog čia ir dabar. Kadangi Kosta Rikoje nuostabi gamta, tai keliauji ir tiesiog ja grožiesi. Anksčiau į tokias keliones veždavausi kamerą, filmuodavau, o grįžęs sumontuodavau maždaug valandos filmuką, kurį pristatydavau draugams, giminėms. Dabar laikai keičiasi – galima viską filmuoti telefonu ir iškart kelti į instagramą.

Kitos kelionių kryptys? Oi, visokių minčių yra. Dar nebuvome Pietų Amerikoje, Australijoje, Japonijoje. Kol dar turime sveikatos ir noro, skubame užgriebti kuo tolimesnius maršrutus, nes, kai pasensime, nežinau, ar labai norėsime dvylika valandų sėdėti lėktuve. Turbūt bus kur kas maloniau po Europą su kemperiu keliauti.

Nežinau, kaip kitiems, bet man ta aktoriaus duona nei sprangi, nei sunki. Optimistiškai žiūriu į savo profesiją.

 

– Gal kelionės metu patyrėte kokių nuotykių? Ar jautėtės saugiai?

– Gana saugiai. Čia jums ne Aliaska, kur mobilusis ryšys neveikia, išsikviesti pagalbos negali. Kosta Rika – civilizuota šalis, joje atostogauja daug amerikiečių, kurie net ją vadina 52-ąja valstija. Maža to, vietiniai nežiūri į tave kaip į kokį baltaveidį gringą, kurį reikia apgauti arba apvogti. Kainos Kosta Rikoje nemažos, bet užtai būnant ten gali ilsėtis ta smegenų dalis, kuri trečiojo pasaulio šalyse vis galvoja, kaip išsisukti iš vienos ar kitos keblios situacijos.

Ai, prisiminiau vieną nuotykį. Važiavome į Monteverde kalnus – ten buvome užsisakę bungalo tipo namelį. Aš – prie vairo. Keliai statūs, vingiuoja aukštyn žemyn. Navigacija rodo staigų nusukimą į žvyrkelį. Pasukau, o kelias staiga ėmė taip stačiai žemėti, kad pasidarė baisu. Sustojau, šeimą palikau automobilyje, o pats, įjungęs rankinį stabdį, nuėjau už posūkio pasidairyti, ar saugu važiuoti toliau. Žiūriu – iš priekio atvažiuoja vietinis džipas. Sako, kad geriau būtų kitu keliu važiuoti. Atbuline eiga pabandžiau grįžti atgal – per statu, į kalną atbulom nė iš vietos. Beliko tik pirmyn. „Ten apačioje dar yra upė be tilto…“ – perspėjo vairuotojas. Žmona su sūnumi sėstis į automobilį atsisakė, o aš po truputį leidausi žemyn. Adrenalino buvo pilnos kelnės. Privažiavęs upę įkalbėjau Liną su Herkumi lipti į automobilį, įsibėgėjau ir… pervažiavome.

LNK, Dž. Siaurusaičio asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžkime prie aktorystės ir teatro reikalų. Jūsų vaikai iš pirmos santuokos seka tėčio pramintu keliu – vyriausia dukra Kotryna – režisierė, sūnus Rokas – būsimas aktorius. Kaipgi jaunėlis Herkus?

– Daro jis čia mums visokius šou… Dar anksti spėlioti, ką Herkus veiks ateityje, bet klausą turi. Turbūt bus į mamą. Klauso, kaip Lina dainuoja, o paskui girdime, kaip žaisdamas tą pačią dainą niūniuoja. Ir žodžius išmokęs, ir melodiją.

Kiek turiu laiko, stengiuosi domėtis ir vyresnėlių reikalais – visada nueinu pažiūrėti Kotrynos premjerų, Roko vaidybos egzaminų. Nestūmiau jų į teatrą, bet ir neatkalbinėjau. Nežinau, kaip kitiems, bet man ta aktoriaus duona nei sprangi, nei sunki. Optimistiškai žiūriu į savo profesiją. Gal tai priklauso nuo žmogaus? Jo talento? Sėkmės? Jei nori – tegul bando: juk bet kada tą profesiją galima pakeisti.

– Jūsų paties tėtis – gydytojas, mama – architektė-dailininkė. Gal kokių ypatingų gebėjimų paveldėjote ir iš savo tėvų?

– Gera žinia ta, kad nebijau kraujo. Turiu supratimą apie vaistus, galų gale – apie žmogaus sandarą. Moku suteikti pirmąją pagalbą. Mačiau, kaip daktarai bendrauja tarpusavyje, – daugiau nei pusė svečių tėčio gimtadieniuose būdavo daktarai. Žinau jų profesinį humorą. Manau, kad šitos žinios man padėjo geriau įsijausti į Teisučio Kupsto vaidmenį „Rezidentuose“. Dėl piešimo? Sesuo (ji už mane ketveriais metais vyresnė) – tapytoja, ji lankė dailės mokyklą. Aš, į ją nusižiūrėjęs, irgi bandžiau piešti, bet nelabai išėjo, tai ir mečiau.

– Daugybę metų garsinote visus „Simpsonų“ veikėjus. Ar vaikystėje, dar senosios rusų animacijos laikais, turėjote savo kultinį filmuką? Gal mėgdžiodavote jo balsus?

– Ne, balsų nemėgdžiojau, bet programos „Labanakt, vaikučiai“ laukdavau. Pamenu, su sese filmukus skirstydavome į lygius ir nelygius. Lygūs būdavo tie gražūs, pieštiniai, o nelygūs – kur vaidina lėlės. Pamenu, sesė šaukia: „Džiugai, ateik, multikai prasidėjo!“ Aš iš kambario atsišaukiu: „Ar lygūs? Jei būdavo nelygūs, tuomet net neidavau žiūrėti.

– Išsitarėte, kad vaikystėje buvote įsimylėjęs to meto lietuviško teatro ir kino žvaigždes – aktores Jūratę Onaitytę, Nijolę Oželytę, Vaivą Mainelytę. Kaip jums šių dienų aktoriai ir jų teatras?

– Viskas evoliucionuoja, juda į priekį, tad ir teatras negali būti toks pats, kaip kad mano vaikystės laikais. Aišku, kad jis kitoks. Tačiau nematau tame nieko blogo. Bet kurioje srityje, jei užsistovėsi, imsi smirdėti. Tačiau aš pats teatro spektaklių nenorėčiau statyti. Kodėl? Esu nemažai vaidinęs teatre ir matęs, kaip premjerinis spektaklis vėliau išsigimsta. Žinau ne vieną spektaklį, kurį pamatęs po dešimties metų režisierius už galvos susiimtų. Visai kas kita televizija, kinas. Ten, kas užfiksuota juostoje, dabar jau atminties kortelėje, – nebepakeisi.

– Ką veikia Džiugas laisvalaikiu, kai nekeliauja ir nestovi kieme prie kepsninės?

– Eina į sporto klubą ir plaukioja baseine. Tiesa, prieš trejus metus atradau dar vieną malonų sau dalyką – pradėjau žiemą rytais upėje maudytis. Toje vietoje, kur vedame Herkų į darželį, renkasi „Vilnelės pankai“ ir maudosi. Nusprendžiau ir aš pamėginti. Vieną dieną susikaupiau ir prie minus 18 °C įlindau. Pradėjau nuo minutės, dabar jau išbūnu tris. Tačiau man tos maudynės įdomios tik žiemą. Metu jas pavasarį ir vėl pradedu rudenį, kai temperatūra nukrinta žemiau 0 °C.