Prisipažinsiu, kad, įvedusi aktorės Eglės Jackaitės vardą į "Google" paieškos sistemą, esu užverčiama straipsnių apie ją antraštėmis. Toks jausmas, lyg visi klausimai iki manęs jau būtų užduoti, o nauji – dar nesugalvoti. Tad tenka griebtis garsių žmonių išminties. Gal ji ras kelią į aktorės pasąmonę ir iškrapštys į dienos šviesą net pačiai Eglei netikėtų minčių?

– O jei pradėtume nuo jūsų mėgstamo brazilų rašytojo Paulo Coelho, kuris kažkada yra pasakęs: "Jei išdrįsi tarti "sudie", gyvenimas apdovanos tave nauju "sveikas"...

– Oi, kaip myliu šį autorių, kiek daug jo citatų žinau! Aš tikiu, kad kažkieno pabaiga visuomet yra nauja pradžia. Tik ne visada man pavyksta tas duris iki galo užverti. Kartais, rodos, atsisveikini, o sieloje to atsisveikinimo nėra. Nesu kategoriškas žmogus: mano žodyne jau nebėra žodžių "amžinai", "niekada".

Tarkim, visai atsitiktinai mano gyvenime atsirado savanorystė Pagalbos moterims linijoje. Kaip aš sakau, kad per gyvenimą mes esame vedami, tik turime pastebėti ženklus. Savanoriauju neseniai – tik antrus metus, per savaitę po kelis kartus, ne mažiau kaip po tris valandas per dieną. Bet turiu nuostabią draugę iš Kauno, kuri savanoriauja jau aštuntus metus. Su ja dažnai pasikalbame apie tai, kad neatsitiktinai sulaukiame vieno ar kito skambučio: juk kartais jis padeda rasti atsakymą ir į tau pačiam rūpimą klausimą. Daug dabar žmonėse baimių, neužtikrintumo, nerimo, liūdesio, išdavysčių, suicidinių minčių. Ir ypač skaudi tema – vienatvė...

Tokia jau esu: galiu džiaugtis VIP-u, bet galiu būti laiminga ir mažytėje palapinėje su megztuku vietoj pagalvės. Tose nežinomose, sunkesnėse situacijose ir atrandi savo stiprybę.

Pradėjusi savanoriauti ėmiau labiau vertinti savo pačios gyvenimą. Dėkoti Dievui, kad ir kas nutiktų, sakyti: ačiū Tau, kad tik tiek... Pagalbos moterims linijoje patarimų nedalijame. Tik empatiškai išklausome, nes daug žmonių tiesiog neturi su kuo atvirai išsikalbėti. Jie pasakoja neįtikėtinus dalykus, o būna, kad kalba paprastai. Tik apie tai, kas skauda, kas jautru, ir su kiekvienu skambinančiu tu kalbiesi jo kalba. Visi mes norime būt išgirsti, suprasti, svarbūs. Atsisveikindami tie žmonės dėkoja, net laimina tave. Didžiulis gėris ir dovana pirmiausia man pačiai yra šita savanorystė.

– Ilgokai užsitęsusioje koronaviruso realybėje ne vienas menininkas save išbando ir kitame amplua. Ar jums nekilo minčių keisti profesiją?

– Oi ta korona korona... Bet juk niekas nevyksta atsitiktinai: ne tam pasaulis buvo šitaip baisiai supurtytas, kad paskui ir vėl grįžtų į senas vėžes. Čia juk nekilo mažytė audra, kurioje keli laiveliai truputį sušlapo, ne... Įvyko daug esminių pokyčių ne tik pasaulyje, bet ir kiekvieno mąstančio žmogaus gyvenime.

Taip pat – ir mano. Prieš virusą gyvenimas tiesiog skriejo, sukosi, gyvenome visi bėgdami. Šiuo sudėtingu laikotarpiu sustojome: nebėra lėkimo, visi esame lygūs, visi vienodai bijome susirgti. Ilgimės artimųjų, su kuriais negalime susitikti, ilgimės apsikabinimų, darbų, spektaklių, renginių, netgi laisvai pasėdėti kavinukėje – ramiai, be baimės, be privalomų kaukių. Dabar, man rodos, visi labiau ėmėme vertinti gyvenimą ir tai, kad esame sveiki. Išmokome džiaugtis mažais dalykais.

Atradimai: pradėjusi savanoriauti Pagalbos moterims linijoje E.Jackaitė ėmė labiau vertinti savo pačios gyvenimą. Jono Baranausko nuotr.

Kai staiga teatre nebeliko spektaklių, repeticijų, ne juokais susimąsčiau, kokio čia amato galbūt reikės griebtis. Bet, uždarius duris, atsiveria langas. Jau aštuntus metus Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje savo studentams dėstau scenos kalbą, vaidybą, režisūros pagrindus. Iš pradžių buvo šokas pagalvojus, kaip tuos dalykus, kurie reikalauja praktikos (etiudus, pratimus), mes darysim per "zumus". Bet išmokome prisitaikyti ir gyventi toliau. Nes kai kalba pasisuka apie tai – daryti ar išvis nedaryti, renkiesi mažiau skausmingą variantą.

Kadangi tų paskaitų nėra labai daug, ėmiau mąstyti – o ką dar sugebėčiau daryti? Ir netikėtai atėjo sprendimas. Turiu nemažai sekėjų savo feisbuko, instagramo puslapiuose. O kodėl, pamaniau, negalėčiau kurti "storių" ir kažko juose reklamuoti?! Gėda? Man – ne. Derinuosi prie situacijos, ieškau, kaip sau padėti, o atsiradus galimybei bandau ja pasinaudoti. Teko sužinoti, ir kas tie "storiai", ir kiek jų per dieną reikia įkelti (juokiasi).

Purtytis visada paprasčiau. Esą aš menininkas ir nenukrisiu iki tokio lygio. Kartais man atrodo, kad taip elgiasi ne tikrieji menininkai, bet tie, kurie tiesiog negauna pasiūlymų. Ir dėl serialų lygiai tas pats. Tik džiaugtis reikia, kad tave kviečia filmuotis, kad esi reikalingas, kad tave visapusiškai įvertina. Aktorių paklausa juk tokia didžiulė. Bet jeigu režisieriui, prodiuseriui, filmavimo grupei reikia būtent tavęs, tai dėkoji ir dirbi tą darbą maksimaliai gerai. Nėra blogų darbų. Yra tik blogai juos dirbantys.

– Iš tiesų mes labai mėgstame kritikuoti vieni kitus...

– Aš dažnai sakau, kad neapsiavęs kito žmogaus batų, nenuėjęs jo kelio, nedrįsk nieko blogo apie jį kalbėti. Būkim atsargūs vertindami ir kritikuodami. Pavyzdžiui, einu vakar namo iš tėčio, jau tamsu. Ir matau žmogų, gulintį ant šaligatvio. Kojos vos ne gatvėje. Iš inercijos praeinu, bet už kelių metrų apsisuku ir sugrįžtu. Kiekvieno pasirinkimas yra praeiti arba sureaguoti į esamą situaciją.

Prie to gulinčio vyro stovi moteris, jau iškvietusi jam greitąją. Taip – jis išgėręs, taip – benamis... Bet ką?! Negi dėl to turime palikti jį gulintį ir leisti jam numirti? O kodėl jis tapo tuo benamiu? Kas įvyko? Tąkart, žvelgdama į jį, aš pamačiau savo mamą, turinčią priklausomybę nuo alkoholio. O jei vietoj jo būtų buvusi mano mama ir niekas nebūtų priėjęs?

Nė vienas nesame apdraustas nuo nelaimių. Gyvenimas nenuspėjamas. Pasakoju jums tai visai ne todėl, kad norėčiau pasigirti, jog nebuvau abejinga. Aš irgi tik žmogus. Ir galiu būti visokia. Turiu be galo daug spalvų ir atspalvių. Taip pat suprantu, kad klaidų nėra – tik pamokos. Mes nuolat mokomės iš naujo – kasdien, kas akimirką.

– Kita citata galbūt primins mokyklos suolą, Ernesto Hemingway "Senį ir jūrą". Kažkuriame iš savo nuostabių kūrinių rašytojas sakė: "Darbas – svarbiausias gyvenime. Iš visų nemalonumų, iš visų bėdų galima išsivaduoti tik darbu."

– Kokia teisinga mintis! Esu nemažai visokių šviesuolių knygų ta tema perskaičiusi, ir jie sako tą patį. Iš dykaduoniavimo mes pridarome nesąmonių. Prisiminkime, kaip seniau žmogus visą dieną dirbdavo sunkų fizinį darbą. O dabar mes tokie išlepę – gal palindėsiu feisbuke, gal pavalgysiu, gal pažiūrėsiu televizorių, šiaip pasitrinsiu – o paskui iš kažin kur depresija ateina... Arba kodėl žmonės sportuoja? Užtai kad dėl didelio fizinio krūvio jie nebegalvoja apie pašalinius dalykus – nebėra jėgų, nebesinori savęs gailėtis, esi pavargęs ir nori miego. Visos pagundos, tikiu, yra tik dėl laisvo laiko. Kai žmonės turi jo per daug, tiesiog nebežino, ką su juo veikti.

Gyvename gyvenimą. Visokį ir visaip. Šis laikas daug kam nelengvas, mums, aktoriams, – irgi. Teatrai uždaryti. Repeticijos, spektakliai nevyksta. Bet tu turi du pasirinkimus: veikti arba skųstis. Aš užuot  bambėjusi ar virkavusi, neseniai pirmąsyk sumaniau išbandyti per feisbuką gyvą transliaciją ir priešais telefono kamerą surengti "Jausmų džiazą". Dovana visiems mano gerbėjams – poezijos ir muzikos vakaras. O kodėl ne? Taip!

Bet man tai buvo iššūkis: gyvo vaizdo įrašo dar niekada nebuvau dariusi. Su jauduliu skaičiau gražiausias pasaulio poetų eiles, dainavau dainas, šokau, dalijausi su žmonėmis įvairiausiomis mintimis. Viskas vyko gyvai – čia ir dabar. Tai stebėjo nemažai žmonių. O kokios gražios, kupinos meilės buvo žmonių reakcijos! Jie džiaugėsi, rašė man gražiausius žodžius, dėkojo, dalijosi – įrašą peržiūrėjo daugiau nei 16 tūkst. žmonių! Manyje buvo tiek dėkingumo, o laimės širdis prisipildė iki begalybės. Ir tik vienas komentatorius rašė: "Žinau ją, naglavota, teko susidurti..." Nesiginu. Aš tikrai esu visokia: galiu būti ir naglavota (juokiasi). Juk esu žmogus...

Nereikia įrodinėti, ar aš gera, ar bloga, – esu tokia, kokia esu. Dievas mato. O tas purvas manęs gali ir nepasiekti. Bet rankos to, kuris tą purvą ant manęs drebia, tikrai liks purvinos.

Jono Baranausko nuotr.

– Apie tai ir mano kita citata. Šįkart iš žymiausio graikų filosofo Sokrato išminties skrynios. O jis sako: "Jei tau asilas spyrė, neatsakyk jam tuo pačiu."

– Blogį nugali gėris, tamsą – šviesa. Susipurvinti paprasta, tik ar verta? Jei žmogus tave apdirbo – argi verta eiti jo keliu ir apdirbti jį? Gal geriau būti aukščiau viso to? Nereikia įrodinėti, ar aš gera, ar bloga, – esu tokia, kokia esu. Dievas mato. O tas purvas manęs gali ir nepasiekti. Bet rankos to, kuris tą purvą ant manęs drebia, tikrai liks purvinos.

Žinoma, niekas nevyksta šiaip sau. Iš sužeistumo viskas. Jei žmogus neišmylėtas, piktas, pavydus, smerkiantis – kokiomis kitomis spalvomis jis gali dalytis? Kitaip jis nė nemoka. Tikiu, tą pyktį gali nugalėti tik meilė. Jei į pyktį atsakysiu su meile – toji pykčio ugnis ims gesti. Su švelnumu, su šypsena, su atlaidumu reikia eiti į žmones. Bet vėlgi… Visaip būna. Net ir Šv.Rašte parašyta: "Nebarstykite perlų kiaulėms." Tad ir aš neleidžiu užlipti sau ant galvos, peržengti ribą, o jei dar tai mano artimi, mylimi žmonės...

– Minėjote, kad skaitote Šv.Raštą. Tad kitam klausimui pasirinkau Arthuro Schopenhauerio, vieno svarbiausių XIX a. filosofų, citatą: "Po mirties būsi tas, kas buvai prieš gimimą."

– Oho, kokia mintis! Taip, aš kiekvieną dieną skaitau Bibliją ir priklausau nemažai mūsų žmonių grupei "Dievo žodis – metus trunkantis įvykis". Tai miesto misijų komanda ir feisbuko grupė. Gilinamės į Šv.Raštą, tikėjimo dalykus, keliame klausimus, dalijamės mintimis. Aš labai pasitikiu Dievu ir tuo, kas su manimi Jo valia vyksta.

Neseniai sapnavau tokį sapną, kad mes su tėčiu, įsodinti į karuselę, leidžiamės į kažkokius tolius, erdves, galaktikas. Visiška nežinomybė! Negalėjau akių sapne atmerkti, nes atrodė, jei tai padarysiu, plyš širdis. Bet tą akimirką buvo didžiulis pasitikėjimas – jokios baimės. Atsidaviau, nes žinojau, kad esu su Dievu. Prabudus jausmas buvo neapsakomas. Na, žinoma: juk kvaila bijoti to, kas nuo mūsų nepriklauso. Jei jau kas atsitiks – tik atsiduok Dievo valiai.

O kokia aš atgimsiu, dar apie tai negalvoju, bet tvirtai tikiu, kad niekas nesibaigia… Kad visi susitiksime… Kad būsim laisvi nuo visokių čia, Žemėje, vykstančių buitinių dalykų, laisvi nuo liūdesio, nerimo, rūpesčių... Kad bus beribė meilė, kuri tiesiog nebepaliks vietos kitkam.

– Kol dar esame Žemėje, pakalbėkime ir apie žemiškus dalykus. Pavyzdžiui, keliones. Neseniai grįžote iš Maldyvų, tad turbūt įspūdžiai dar nenuslūgo – ypač plaukiojimas tarp ryklių, apie kurį būtinai prašysiu papasakoti. Bet prieš tai dar viena P.Coelho citata: "Pasiklysti yra geriausias būdas aptikti ką nors įdomaus."

– Oi, kaip sutinku su šiuo išmintingu brazilų autoriumi! Tiesa, kad tuose pasiklydimuose atrandi save. Daug pasaulio esu apkeliavusi, daug šalių aplankiusi. Jei reikia išmokti prisiderinti prie esamų sąlygų, situacijų, įvykių, – išmoksiu! Nes kasdien nepaliauju mokytis. Tokia jau esu: galiu džiaugtis VIP-u, bet galiu būti laiminga ir mažytėje palapinėje su megztuku vietoj pagalvės. Tose nežinomose, sunkesnėse situacijose ir atrandi savo stiprybę.

Bet juk nereikia žvalgytis kažkur toli. Pamenu, per vienas šv.Mišias choras gieda, o mergaitė pirmoje eilėje alpsta… Ir aš juntu, kaip bėgu prie jos strimgalviais, kad spėčiau pagauti. Vėliau, įtampai atslūgus, net susigraudinau – dėkojau Dievui už dovaną, kad galiu reaguoti, nebūti abejinga… Juk jei nukentėjusiojo vietoje įsivaizduoji save – kitaip atrodo. Todėl žinau: kad ir kas nutiktų, nebūkime abejingi. Ir ta žaibiška reakcija į tą mergaitę – ne mano nuopelnas. Aš tikiu, kad nieko šioje Žemėje nepadarysiu, jei Dievas nepanorės. Mes tik atėjome į šitą Žemę pamokų išmokti – visi susiję, visi – riboti ir žaizdoti.

– Tikrai. Kartais, gailėdami savęs, mes labai daug skundžiamės, kai galėtume tiesiog nusijuokti – į situaciją pažiūrėti su humoru, kaip tai darė aštriaplunksnis prancūzų rašytojas Nicolas de Chamfort'as, gyvenęs XVIII a. ir kūręs šmaikščias epigramas bei aforizmus. Štai vienas iš jų: "Labiausiai iššvaistyta diena ta, kurioje nebuvo juoko."

– Kai pagalvoju, kiek daug visame pasaulyje aš turiu draugų, žmonių, kurie taip mane myli, – dėkoju Dievui ir šypsausi. Dabartinė kelionė į Maldyvus man taip pat buvo gerų, mylimų žmonių dovana. Atrodo, toks sudėtingas laikas, kokios dar man kelionės? Pajamos susitraukė, darbai stovi – o štai ima ir atsitinka nuostabiausi dalykai!

Beje, neseniai telefonu kalbėjausi su mylima drauge, kuri gyvena Anglijoje, o ji taip nuoširdžiai kažkurią akimirką prapliupo juoktis, kvatotis. Ir tame juoke aš išgirdau laimę – taip dėl jos džiaugiausi! Aš pati turbūt taip juokiausi tik besilaukdama savo jaunėlio Elijo. Tokios palaimingos būsenos mokėjau taip iš gilumos, taip nuoširdžiai, skambiai ir žavingai kvatotis. Tiesa, kai susitinkame visi trys – aš, Elijas ir mano vyresnysis sūnus Jokūbas – ir žiūrime juokingus filmukus, irgi kvatojamės. Jie man visokių įdomybių parodo!

Beje, mano vyresnėlis Jokūbas studijuoja režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jau paskutiniame kurse. Su jaunėliu Eliju praėjusią vasarą abu kartu filmavomės kino filme "Drugelio širdis".

Ar galite įsivaizduoti, kiek laimės buvo – pirmą kartą filmavausi su sūnumi, o Elijui dar teko pagrindinis vaidmuo! Su nekantrumu laukiame rudens, kai šis filmas pasirodys kino ekranuose.

– Ir pabaigoje pabūsiu piktąja žurnaliste ir pavydžiai įgelsiu (nes aš dar nė sykio nebuvau Maldyvuose ir neplaukiojau su rykliais): tai ar norėjosi kvatotis, kai tie rykliukai su savo smailomis nosytėmis baksnojo jums į šonus?

– Mąsčiau tada taip: jeigu nė vieno jie iki šiol nesuėdė, tai ir manęs turbūt nesuės (kvatojasi). Priėmiau tai kaip naują patirtį, kaip dovaną. Dar neišsiaiškinau, kas su manimi ne taip ir kodėl aš neturiu to baimės jausmo?.. Adrenalinas veža.

Pamenu, iš laivo vyrai labai daug metė į vandenyną žuvų, matyt, kvietė visus ryklius į vieną krūvą. Lipau į vandenį visiškai pro pat juos ir ant jų – tokių didelių didelių ryklių... Mus po vieną iš viršaus filmavo, fotografavo dronai.

Tik paskui, kai išvydau save nufilmuotą ir pamačiau save iš šalies, supratau – mano veide nebuvo nė lašelio baimės: tik ramybė, pasitikėjimas, atsidavimas ir palaima. Buvau atsipalaidavusi ir švelniai šypsojausi. Iš manęs tryško begalinis dėkingumas. Atrodė, kad viskas yra vienis. Kaip nuostabu, kad mes galime būti vieni kitiems draugiški. Kad galime susikalbėti net ir nemokėdami vieni kitų kalbos. Ir tie rykliai nejuto iš manęs pavojaus, gal todėl ir nekrimstelėjo?..