– Skirtingos pavardės – kodėl? Ar Agnė norėjo pasilikti savąją?

A. K.: Su ta pavarde yra visa istorija. Kai tuokėmės, jau nebereikėjo eiti į civilinės metrikacijos biurą, o visus formalumus galėjo sutvarkyti kunigas. Mes tuokėmės penktadienį, o jau sekmadienį išvykome dviem savaitėms medaus mėnesio į Kretą. Kunigas vienas nuvažiavo priduoti dokumentų. Buvau sakiusi jam, kad noriu būti Puhtėjava, o ne Puhtėjavienė (per sunku ištarti), bet galimi buvo tik du variantai – Puhtėjavė arba Puhtėjavienė. Kunigas man neprisiskambino, tai savo nuožiūra paliko mane Kavaliauskaite (juokiasi). Sakė: kai grįši, tai ir susitvarkysi, kaip norėsi. Taip ir tvarkausi iki šiol.

M. P.: Tikrai nepykstu dėl to. Be to, kai mirė Agnės tėvelis, gimtoji pavardė žmonai pasidarė dar brangesnė. Užtai turime bendrą fotografinį pseudonimą „Monte Melli“. Jo reikšmė? Gražus garsų sąskambis, ir tiek. Dar iki vestuvių (esame pažįstami beveik 18 metų) labai mėgome keliauti. Ypač po Italiją. Svajojome, kad vieną dieną net gyvensime Italijoje ir fotografuosime tik ten. Sykį fotografavome vestuves Italijoje ir baigę nuėjome suvalgyti picos į vietinę kavinukę. Išgirdau kažką šaukiant: „Monte Melli, Monte Melli!“ Man tas šauksmas taip įstrigo į galvą, kad net savo veiklą nusprendžiau pavadinti taip pat.

– Paminėjote vestuves Italijoje. Vis daugiau lietuvių savo vestuves rengia užsienyje, o gal net ne vestuves, bet tiesiog kitokią santuokos ceremoniją?

M. P.: Daugėja santuokų, kurias fotografuojame ne bažnyčioje arba ne civilinės metrikacijos skyriuje. Užsienio šalyse itin populiari alternatyva – humanistinės vestuvių ceremonijos. Jos personalizuotos, viskas pritaikoma specialiai kiekvienai porai. Dažnai į tokią ceremoniją įtraukiami simboliniai ritualai, pasakojama poros meilės istorija, atskleidžiamos jų vertybės, pomėgiai, tikslai. Ceremoniją veda profesionalūs ceremonmeisteriai. Jos vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Ne kartą esame fotografavę ir prie gražaus ežero, ir ant Olando kepurės prie Klaipėdos, ir Neringos paplūdimyje.

Pradžia: „Mūsų šventė buvo kukli, bet labai smagi“, – vestuvių dieną prisimena Mantas ir Agnė, net trečdalį šventės biudžeto skyrė nuotraukoms. / „Nude Mood Photography“, M. Puhtėjavo ir A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Tai sakrali bažnyčios erdvė jau nebemadinga?

M. P.: 90 proc. žmonių vis tiek renkasi ją. Jei vestuvės vyksta Kaune, jaunieji dažniausiai renkasi Šv. Jurgio, Vytauto bažnyčias, Katedrą. Pastaruoju metu, tiesa, labai išpopuliarėjo neseniai atstatyta ir labai moderni Kulautuvos bažnyčia, kuri, kiek žinau, buvo padegta net du kartus. Vis dėlto mano akims pati gražiausia bažnyčia Lietuvoje, kurioje galima tuoktis, yra Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Įspūdingas vidus, tik kažkodėl nelabai daug kas apie ją žino. Kai vyksite į Vilnių, būtinai užsukite pasižiūrėti.

– Kokia judviejų su Agne pažinties istorija? Kritote į akį vienas kitam kuriose nors vestuvėse?

M. P.: Pirmą kartą Agnę pamačiau biliardo klube, kur susitikome bendrų pažįstamų dėka. Tąkart tik susižvalgėme, bet Agnė man krito į akį. Paskui likimas vėl mus suvedė: susitikome draugų vakarėlyje ir tada jau išdrįsau paprašyti Agnės sesers jos telefono numerio. Deja, negavau – matyt, atrodžiau nepatikimas. Paskui buvo dar vienas susitikimas: važiavome švęsti draugų gimtadienio. Vienas draugas – iš mano pusės, kitas – iš Agnės, o jiedu abu – pusbroliai. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Kitąmet laukia vestuvių sukaktis – 10 metų. Kaip švęsime? Agnė labai nori nuskristi į Niujorką, o aš – greičiau pasistatyti namą. Žiūrėsime, kieno bus viršus.

Stengiuosi auklėti vaikus taip, kaip mane augino tėvai. Noriu, kad jie būtų laimingi. Kad augtų su šypsenomis.

A. K.: Po vestuvių iš pradžių truputį pagyvenome pas mano tėvus, paskui nusipirkome butą, metus jį remontavomės, dabar jame mažoka vietos. Gimus Lunai ir Benui, pradėjome nebeišsitekti. Tuomet pirkome sklypą netoli Kačerginės ir pamažu statomės ten namą. Labai padeda Manto tėtis savo patarimais. Kiek turime atliekamų pinigų – tiek į jį ir investuojame. Įkurtuvės? Oi, dar negreitai. Turime vandenį, elektrą, pamatus, sienas ir greitai atvažiuos stogo perdangos. Šiems metams darbų užteks.

– Kai į porą sueina du jauni žmonės ir žaidžia šeimą – vieni potyriai, bet kai jiems gimsta vaikai – atsiranda nauji iššūkiai. Kas pasikeitė jūsų gyvenime, gimus Lunai ir Benui?

A. K.: Dabar esame labiau priklausomi nuo savo mamų, nes kai dirbame – vaikus paliekame joms. Jei negali (mamos irgi dar dirba) – tenka ir sesę, ir drauges į talką įjungti.

M. P.: Anksčiau nesukdavome galvos, kiek tų vestuvių per mėnesį bus – vienos, dvejos, ketverios – tiesiog važiuodavom ir dirbdavom. Dabar reikia viską kruopščiai suderinti – mūsų ir močiučių grafikus. Iš pradžių Agnytei būdavo labai sunku Luną palikti, paskui įprato. Nes mūsų močiutės – tikras lobis. Tik norim jas pasaugoti, nes kiek Luna buvo rami, tiek Benas – nutrūktgalvis (juokiasi).

„Nude Mood Photography“, M. Puhtėjavo ir A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Psichologai sako, kad jau nuo pirmųjų dienų labai svarbu sukurti artimą ryšį su savo vaikais. Kaip jį kuriate jūs?

M. P.: Stengiuosi auklėti vaikus taip, kaip mane augino tėvai. Noriu, kad jie būtų laimingi. Kad augtų su šypsenomis.

A. K.: Pagrindas – kuo daugiau bendrauti. Dabar vasara – beveik kiekvieną savaitgalį mūsų nėra. Grįžę plušam prie kompiuterio, retušuojame nuotraukas. Ką bedaryčiau, stengiuosi viską Lunai aiškinti – kodėl tėvelių savaitgalį nebus, kaip ji turi elgtis likusi su močiute, kada grįšim ir ką tada visi veiksim. Gimus Benui, vienu metu Lunai, matyt, pritrūko dėmesio. Prasidėjo kažkas panašaus į pavydą… Teko pasisodinti ją ant kelių ir labai rimtai pasikalbėti, kad mes – šeima, turime mylėti ir saugoti vieni kitus. To užteko. Dabar, net jei ir supyksta ant brolio (jis tikras velniūkštis, nuolat sesei ko nors pridirba), praėjus pykčiui ateina prie brolio, apsikabina ir sako, kad jis vis tiek geriausias brolis pasaulyje. Beje, kai gimė Benas, Luna atėjo pas mus su Mantu ir pasakė, kad jis – pati geriausia dovana pasaulyje. Abu labai susigraudinome. Šiandien net pati stebiuosi, koks artimas jų tarpusavio ryšys: atsikėlęs Benas pirmiausia bėga pas sesę, apkabina ją, pabučiuoja. Pabudę su Mantu rytais juos randame apsikabinusius ir žiūrinčius per televizorių filmukus.

– Kuo jus žavi jūsų darbas? Juk sunkus ir atsakingas: teko girdėti nemažai istorijų apie nuotakas siaubūnes…

M. P.: Man gera matyti laimingus žmones. Gera, kad ir mes su Agne galime kažkiek prisidėti prie tos jų laimės kūrimo pradžios. Juk su fotografais vestuvių dieną jaunieji praleidžia bene daugiausia laiko. Užtai kaip būna smagu, kai tos darbinės pažintys virsta ilgametėmis draugystėmis. Su daugeliu nuotakų, jaunikių iki šiol per socialinius tinklus pabendraujame. Jei būna Kaune – kartais ir susitinkame.

A. K.: Šių dienų vestuvėse jaunuosius mes pamatome tik paskutinę dieną – per jų vestuves. Iki tol viską už juos derina vestuvių planuotojos. Jos išsako visus jaunųjų lūkesčius, o mes tiesiog atvažiuojame ir dirbame.

– Kai nedirbate – ką mėgstate veikti visi drauge?

A. K.: Jeigu pavyksta – keliaujame. Man labai smagu pabėgti nuo rutinos – namų tvarkymo, valgio gaminimo. Šiais metais skridome į Maljorką, dar keletą dienų viešėjome Berlyne. Luna be galo mėgsta pandas, tad išreiškė norą vykti į Kiniją, kur gyvena pandos. Laimei, pavyko įkalbėti, kad kol kas tokia kelionė tėveliams per brangi, o vaikeliams – per tolima. Sutarėme, kad pandų ieškosime kur nors arčiau Europoje ir radome Berlyno zoologijos sode. Važiavome ten automobiliu. Benui, beje, tai buvo pirma tokia ilga kelionė, kurią atlaikė puikiai.

M. P.: Vestuvių fotografų sezonas tęsiasi beveik iki vasario. Paskui turime keletą mėnesių atokvėpio. Atostogaujame, keliaujame. Pernai pusantro mėnesio gyvenome Kolumbijoje pas brolio žmonos gimines. Pamatėme, kaip ta kita pasaulio pusė gyvena. Dar viena smagi atrakcija – važiuoti į mūsų sklypą ir pasižiūrėti statomo namo. Aišku, niekas ten taip greitai nesikeičia, bet vis tiek malonu pasivaikščioti po savo žemę, suvalgyti ledų ir grįžti atgal. Gera pasvajoti, kaip ten ateityje viskas bus.

„Nude Mood Photography“, M. Puhtėjavo ir A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Esu girdėjusi įvairių nuomonių, papasakokite ir jūs – sunkiau ar lengviau, kai abu esate drėbti iš to paties molio, abu dirbate tą patį darbą?

A. K.: Jau dvylika metų darome tai kartu. Po vieno ir kito vaiko gimimo kurį laiką nevažiuodavau. Bet tas bendras darbas, matyt, jau įaugęs į kraują. Kol Mantas negrįždavo, net negalėdavau eiti miegoti. Vis galvodavau, kaip ten jam sekasi, ar ko nepamiršo, ar gražiai nuotakos suknelės klostes sudėliojo, nes vyrai mažiau pastabūs detalėms už mus, moteris.

M. P.: Sutinku: aš be žmonos – kaip be rankų. Labai vertinu jos moterišką intuiciją, pastabumą, estetiką, preciziškumą. Jos darbas yra sužiūrėti visas smulkmenas. Tiek filmuotojai, tiek aš ją vadinu suknelių šleifų fėja (juokiasi).

A. K.: Mūsų šeimoje Mantas – menininkas, o aš esu ta, kurį laiko jį lyg balionėlį, pririštą už virvelės, kad nenuskristų į dangų. Sykį net buvo palikęs kuprinę su visa fotografavimo įranga toje vietoje, kur dirbo. Laimei, lyg nujausdama, į ją buvau įdėjusi mašinos dokumentus, tai ta kuprinė labai greitai atsirado policijoje, o iš ten – mūsų namuose.

– Socialiniuose tinkluose migruoja daug juokingų vaizdelių iš žmonių vestuvių. Ar esate tokių matę gyvai?

M. P.: Jei klausiate, ar jaunoji nėra įvirtusi į tvenkinį ar ežerą, tai ne (juokiasi). Anksčiau, kai jaunieji dar važinėdavo limuzinais su dideliu pulku, visko pasitaikydavo. Kartais ir jaunikių su kvapeliu. Dabar jaunikiai iki pat vakaro stengiasi išlaikyti formą, nes vidurnaktį jų laukia labai atsakingas jaunųjų šokis.

Mūsų šeimoje Mantas – menininkas, o aš esu ta, kurį laiko jį lyg balionėlį, pririštą už virvelės, kad nenuskristų į dangų.

A. K.: Ar žinote, ko šiais laikais labiausiai bijo jaunikiai? Bažnyčios ir pirmo šokio. Todėl iki dvyliktos visi stengiasi būti pasitempę.

– Fotografuojate svetimas vestuves, o gal neiškentėte nepadirbėję ir per savąsias?

A. K.: Iš tiesų Mantui buvo kilusi tokia mintis. Ir netgi kai fotografus navigacija nuvedė į kitą vietą ir jie nebespėjo atvažiuoti pas Mantą į namus, jis pasistatė stovą, išsitraukė savo aparatą ir pats pasidarė keletą nuotraukų su šeima. Mūsų šventė buvo kukli, bet labai smagi. Tų fotografų, kurių norėjome, tuo metu neįpirkome, bet vis tiek trečdalį savo vestuvių biudžeto skyrėme nuotraukoms. Tada labai norėjosi, kad jie būtų už mus tikrai geresni (savo veiklą dar buvome tik pradėję).

M. P.: Turiu nuostabią žmoną ir svajojau ją pats pafotografuoti. Savo svajonę išpildžiau per medaus mėnesį Kretoje. Priverčiau Agnę įsidėti į lagaminą savo vestuvinę suknelę, atsikėlėme penktą ryto ir pasidarėme fotosesiją saulei tekant. Sakiau: keliesi, rengiesi ir važiuojam dirbt. Beje, tai buvo mūsų pirmosios vestuvės užsienyje.

„Nude Mood Photography“, M. Puhtėjavo ir A. Kavaliauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Mantas sakė, kad gegužės 8-oji, jūsų vestuvių diena, pažymėta raudonai: tądien užsakymų jūs nepriimate. Ar yra daugiau tokių datų?

A. K.: Aš nepriimu, bet Mantas ima (juokiasi). Dirbame ir per savo pačių gimtadienius. O viskas prasidėjo nuo karantinų, kai apskritai buvome pasimetę – turėsime ateityje darbo, ar ne.

M. P.: Vis tik Kūčios, Kalėdos – šventas metas, kaip ir Velykų rytas. Tas tradicines lietuvių šventes mes labai vertiname. Ne dėl to, kad būtume labai religingi ar tikintys, nors… poterius, kaip jau sakiau, visus atmintinai žinau. Ir tuos skaitinius: „Meilė kantri, meilė maloninga…“ – irgi jau mintinai moku. Gal labiau dėl bendrystės, senelių: smagu visiems susėsti prie vieno stalo. Norime ir savo vaikams perduoti tas pačias švenčių tradicijas, kurių laikėmės mes patys, kai maži buvome.

– Tradicijas kuria patys žmonės. Ar jau galite pasigirti savomis?

A. K.: Bandau išlaikyti tradiciją, kad kai visi esame namuose, vakarieniautume kartu. Nes pusryčiauti visiems drauge nepavyksta: Mantas dirba iki išnaktų, todėl leidžiame tėveliui ilgiau pamiegoti. Kita tradicija – pasakėlės prieš miegą.

M. P.: O mes su Luna turime savo taikymosi tradiciją. Kai dėl ko nors  susipykstame, aš pasisodinu dukrą šalia, ji man paduoda abi rankas ir mes, žiūrėdami vienas kitam į akis, aiškinamės problemas. Svarbu, kad ir kas nutiktų, rodyti pagarbą vienas kitam.