- Rasa Rožinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
-
G. Griniūtė: būti „Dainų dainelės“ dalimi – ir dovana, ir vėjas plaukuose
Pradėsiu skambiai ir su patosu. Juk šis renginys to vertas. Europa turi populiariąją „Euroviziją“, o Lietuva turi būsimų „Eurovizijos“ dalyvių kalvę – „Dainų dainelę“, šįmet švenčiančią garbų 50-ies metų jubiliejų. Ne vienam garsiam Lietuvos atlikėjui ji tapo pirmuoju tramplinu į platesnį muzikos pasaulį. Apie tai, kokia „Dainų dainelė“ yra šiandien ir kokią jaunųjų dainorėlių kartą Lietuva augina, kalbamės su viena šio konkurso vedėjų Gerūta Griniūte.
– Jūs taip pat esate ragavusi konkursantės duonos, tiesa, savo laiku galynėjotės ne vokalistų, bet pianistų kategorijoje. Gal jus reikėtų pristatyti ne tik kaip LRT laidų, renginių vedėją, žurnalistę, bet ir kaip pianistę?
– Mielai sėdu prie pianino ir galiu kelioms valandoms visiškai išnykti iš šio pasaulio, susilieti su muzika, bet vadinti save pianiste šiandien, kai nedarau to kasdien, man atrodo neteisinga, nepaisant, kad baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), turiu fortepijono atlikimo meno bakalauro diplomą. Kita vertus, labai džiaugiuosi, kad užaugau būtent muzikos žemėje.
Dabar būtų tiksliausia save įvardyti kaip LRT televizijos ir radijo laidų vedėją ir žurnalistę. Žurnalistika – mano antrasis kelias. Esu baigusi Analitinės žurnalistikos magistro studijų programą Vilniaus universitete.
– Šįmet „Dainų dainelė“ švenčia jubiliejų. Kartų konkursui, kurį pamena ir mūsų tėvai, ir netgi seneliai, sukanka 50 metų. Kertu lažybų, tikrai žiūrėdavote jį per LRT?
– Taip, tiesa. Tik skirtingais etapais rūpėdavo skirtingi dalykai. Kai buvau visai maža, pamenu, smagu būdavo per televizorių stebėti „Dainų dainelės“ laureatų koncertą, tradiciškai vykstantį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT). Be spalvingų dainininkų pasirodymų, akį traukdavo į dėžes sukrautos dovanos, tad būdavo smalsu, kas jose. Yra tekę kalbėtis su „Dainų dainelės“ rekordininke dainininke Evelina Sašenko, kuri džiaugėsi, kad šiame konkurse yra laimėjusi ir dviratį, ir ne vieną lego rinkinį.
Vėliau, paauglystės metais, irgi žiūrėdavau „Dainų dainelę“, bet tada jau labiau rūpėjo dalyvių balsai ir tai, kaip skamba orkestras, kokius muzikos kūrinius renkasi dainininkai. Dar vėliau tapo smalsu, kaip režisuojamas renginys, kokia jo dramaturgija, kaip kiekvieną dalyvį pristato vedėjai. Kai prieš tris „Dainų daineles“ (konkursas rengiamas kas dveji metai) pati tapau šio gražaus renginio vedėja, įsijausti į vaidmenį nebuvo sunku.
J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Daugeliui populiarių Lietuvos atlikėjų „Dainų dainelė“ tapo pradžių pradžia į muzikos pasaulį, vėliau – į didžiąją muzikos meno sceną. Gal ir jums pačiai netyčia teko joje dalyvauti?
– Kaip dainininkė nedalyvavau, nes nuo labai ankstyvo amžiaus pasinėriau į kitokį – klasikinio fortepijono – muzikos pasaulį. Iš pradžių buvo Vilniaus muzikos mokykla „Lyra“, paskui – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla, galiausiai – studijos LMTA. Visą tą laiką – egzaminai, koncertai, konkursai, kuriems ruošdavausi po daugybę valandų.
Nepaprastai džiugu kartu su Ignu Krupavičiumi scenoje tarti: „Sveika gyva, „Dainų dainele“!“ Šis projektas gražus, prasmingas, man artimas.
Tiesa, vieną kartą esu prisilietusi prie „Dainų dainelės“ kaip pianistė – teko padėti vienai mergaitei atrankiniame etape, akompanavau jai. Šių atrankų televizija nefilmuoja. Pamenu, kad jaudinausi, bet ne dėl savęs: buvo svarbu, kad gročiau ne per garsiai, kad jaunoji dainininkė žinotų, kada įstoti, kada atsikvėpti, kad jaustųsi scenoje tvirtai.
– Koks jausmas trečiąkart lipant į „Dainų dainelės“ sceną ir tariant magiškus žodžius: „Pradedame...“ Beje, kokiais žodžiais pradedate renginį?
– Nepaprastai džiugu kartu su Ignu Krupavičiumi scenoje tarti: „Sveika gyva, „Dainų dainele“!“ Šis projektas gražus, prasmingas, man artimas. Būti jo dalimi – ir dovana, ir džiaugsmas, ir vėjas plaukuose. Konkurso dalyviai tokie skirtingi ir įkvepiantys! Moka džiaugtis mažomis pergalėmis, laisvai reiškia mintis – įdomu stebėti, kaip jie geba nesutrikti, jei ne viskas vyksta pagal jų planą. Aplink mus „Dainų dainelėje“ verda tikras muzikantų gyvenimas.
J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Ar tarp gausybės dalyvių pastebite ir jau pažįstamų veidų, kurie bando laimę dar ir dar kartą, o gal, priešingai, tampa laureatais jau ne vienus metus?
– „Dainų dainelė“, mano nuomone, yra reiškinys. Kai kurie vaikai čia dalyvauja ne pirmus metus. Išvydę mus su Ignu, jie prieina lyg prie senų pažįstamų, sveikinasi, sako savo vardus, o mes negalime patikėti, kad per tuos metus, kol nesimatėme, jie taip užaugo, patobulėjo jų vokalinės galimybės. Gražu stebėti jų virsmą į tikrus muzikantus.
Kai kuriems, kurie šįmet baigia mokyklą, ši „Dainų dainelė“ jau paskutinė… Tą šviesų liūdesį nesunkiai perskaitome jų veiduose. Taigi, emocijų ir mes, vedėjai, čia patiriame labai įvairių.
– Po kiekvienos TV laidos žiūrovai gali rinkti savo favoritus, iš visų turimų įrenginių už juos balsuoti adresu www.lrt.lt/dainudainele. Gal ir jūs su Ignu neiškenčiate – dovanojate savo balsus, nes juk balsavimas nemokamas?
– Taip, balsavimas čia visiškai nemokamas. Už tos savaitės favoritą žiūrovai gali balsuoti iki kito šeštadienio 22 valandos. Abu su Ignu vis raginame tai daryti, nes dar po savaitės šaukštai jau bus po pietų. Žodžiu, žiūrovai – ne tik komisija – turi galimybę prisidėti, kad jiems patikęs dainininkas ar kolektyvas taptų laureatu.
Tiek aš, tiek Ignas kaskart, pasiklausę pasirodymų, linkime sėkmės kiekvienam. Tačiau turbūt natūralu, kad turime ir savo favoritų. Dažnai ne po vieną. Taigi bent jau aš, kaip ir kiti žiūrovai, savo balsą taip pat kam nors skiriu.
– Esate ne tik šio konkurso vedėjai, bet ir jo dalyvių ūpo kėlėjai, ramintojai, guodėjai, ašarėlių šluostytojai… Ar sunku rasti tinkamų žodžių, kai į jus žvelgia ašarotos akys?
– Visada sunku rasti tinkamų žodžių, bet pagrindinis dalykas, kurį norisi, kad vaikai išgirstų, yra štai koks: jūs šaunuoliai, nes dainuojate! Taip pat – jūs padarėte tai, ką šiuo metu geriausiai galėjote padaryti. Vien faktas, kad po daugybės atrankinių turų patekote čia, į LRT televiziją, jau yra didelis pasiekimas.
Šiais, jubiliejiniais, metais „Dainų dainelę“ visuomet pradeda koks nors garsus mūsų šalies dainininkas ar dainininkų pora, kažkada taip pat stovėję šio konkurso scenoje. Neseniai čia viešėjusi Monika Liu pasakė: „Nesijaudinkite dėl klaidų, jos padeda žmogui augti.“ Būtų smagu, kad Monikos žodžius išgirstų ir vaikų tėveliai, ir mokytojai, nes kartais jie, nė patys to nepajutę, apkrauna savo ugdytinius lūkesčiais, atsakomybe, dėl kurios – jei nepasiseka – dalyviams būna labai sunku.
J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Įdomu, kokie paguodos žodžiai geriausiai nuramindavo jus pačią?
– Kartais, būdavo, einu į sceną, o mintyse toks neužtikrintumas – plaku save, kad galbūt galėjau dar kelias valandas pagroti. Vėliau, kai vėl grįždavau prie konkurso rezultatų ir imdavau ieškoti priežasčių, kodėl galbūt tą dieną nepasisekė, ateidavo mintis, kad pasirodymas scenoje – momentinis dalykas. Jo sėkmę, kokybę kartais lemia ir kiti faktoriai: ar esi išsimiegojęs, kaip apskritai tądien jautiesi, kokia tavo nuotaika ir netgi kokia nuotaika tvyro konkurso salėje. Žinoma, visada išoriniams veiksniams sieki nepasiduoti, bet jaustis užtikrintai ne visada – irgi žmogiška.
Kadangi buvau (turbūt ir esu) maksimalistė, po nesėkmingo pasirodymo leisdavau tam liūdesio debesėliui trumpai pakyboti virš galvos, bet paskui pasakydavau: na, gerai, šį kartą buvo taip, bet kitąsyk… Ir tuomet tą situaciją išsiardydavau kaip kokią mozaiką į smulkiausias daleles ir pažiūrėdavau, ką kitąsyk galėčiau padaryti geriau.
– Ar po ne itin sėkmingų konkursų nesinorėdavo garsiai trenkti pianino dangčiu ir užsiimti kažkuo kitu?
– Gal labiau ne po konkursų, bet po eilinių dienų, kai, būdavo, groji daugybę valandų ir vis tiek nepavyksta įveikti pasažų… Arba skauda nuo ilgo grojimo patemptus riešus. Tuomet kildavo visokių minčių: kodėl tai darau ir kam man tai išvis reikalinga. Vis dėlto atpildo valanda ateidavo patyrus tikrą, gryną kontaktą su muzika – kai kūrinys pagaliau prabildavo taip, kaip tikėjaisi. Arba išvydus klausytojus, matant, kaip jie atidžiai klausosi muzikos, kaip joje išgirsta ką nors artimo ar svarbaus sau. Tuomet pagalvodavau: juk tam ir esu, kad perduočiau muzikos prasmę ir grožį tiems, kurie to ieško.
J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Dažnai konkursų labiau reikia tėvams, mokytojams, o vaikams galbūt užtektų ir koncertų. Ar, jūsų nuomone, menas ir konkursai yra suderinami? Juk tai taip subjektyvu...
– Man konkursai atrodo ir prasmingi, ir reikalingi. Kalbant apie seniausius kultūros ir sporto susiėjimus, kaip, pavyzdžiui, olimpiados, sakome, kad tai ne tik šventė, bet ir jėgų patikrinimas. Beje, tose pačiose olimpiadose vykdavo ir muzikiniai pasirodymai.
Manau, konkursai padeda žmogui pasitikrinti savo jėgas. Man juose visai neblogai sekdavosi, tad ilgainiui apimdavo savotiškas azartas, kaip pasiseks dar viename, ir dar…
Juk ir kasdienybėje mus lydi vienoks ar kitoks rungtyniavimas. Gal tik požiūris į tuos konkursus galėtų būtų kitoks – vaiko pernelyg nespeičiantis į kampą. Tuomet konkursai taptų puikia priemone saviugdai, jėgoms patikrinti ir savo evoliucijai stebėti.
– Kai prieš dvejus metus prasidėjo karas Ukrainoje, emocijų buvo tiek daug, kad jos atsispindėjo ir „Dainų dainelės“ repertuare. Prie kokių temų šiandien krypsta konkurso dalyvių pasirodymai?
– Pasirodymai tikrai labai spalvingi: yra dainų, atliekamų užienio kalbomis, skamba lietuvių liaudies dainos, džiugina muzikos žanrų įvairovė. Kokio nors vieno nė negalėčiau išskirti, tačiau tikrai yra dainų, kurios vis atsikartoja konkurse, vadinasi, vaikų mėgstamos labiau už kitas.
Mažieji dalyviai dažnai apdainuoja gyvūnijos pasaulį. Na, o vyresni turbūt renkasi dainas atsižvelgdami, visų pirma, į savo vokalines galimybes. Beje, šiemet pasirodė atskiras leidinys, kurį sudaro „Dainų dainelės“ konkursui (ir ne tik) skirtos naujos kompozitorių parašytos dainos. Vadinasi, konkurso repertuaras tampa dar įvairesnis, įdomesnis ir naujoviškesnis.
J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.
– „Dainų dainelės“ stilistai judu su Ignu labai gražiai rengia: abu atrodote taip žaismingai, tarsi nužengę iš stebuklingo vaikystės pasaulio. Jei paprašyčiau prisiminti pačią gražiausią Gerūtos vaikystės suknelę?
– Bravo stilistei Ulai Tulevičiūtei! Tai ji kaskart stengiasi, kad mudu su Ignu atitiktume „Dainų dainelės“ formatą.
Suknelių vaikystėje būta visokių. Pirmoji, kurią dabar prisiminiau, siūta mano močiutės. Pamenu jos rankų darbo sarafaniuką su grybukais.
Kadangi pianistų konkursams ir koncertams irgi reikėjo sceninių drabužių, su mama eidavome pas jos pažįstamą siuvėją, kuri yra pasiuvusi nuostabių koncertinių suknelių. Žodžiu, suknelių būta įvairių, tačiau už jų grožį ir tinkamą stiliaus pajautimą turėčiau būti dėkinga savo mamai. Tai jos dėka mano apranga išvengdavo perteklinių paraitymų, blizgučių, kurių būnant tam tikro amžiaus, neneigsiu, ir man labai norėjosi.
Visada sunku rasti tinkamų žodžių, bet pagrindinis dalykas, kurį norisi, kad vaikai išgirstų, yra štai koks: jūs šaunuoliai, nes dainuojate!
– Kiek suknelių jūsų drabužių spintoje kabo dabar – atėjus pavasariui, artėjant vasarai?
– Dabar? Ne per daugiausia, nors jų irgi turiu, tik tos suknelės labiau skirtos scenai, kurioje skamba klasikinė muzika.
Kas mane pažįsta, žino, kad labiau mėgstu įvairiaspalvius švarkus. Jie patogūs, lengvai priderinami prie skirtingų kelnių. Nemažai turiu ir kelnių kostiumų, kurie praverčia vedant protokolinius renginius.
Kasdienai renkuosi klasikinį stilių. Anot vienos stilistės, mano stilius yra elegancija su cinkeliu, kasdienybėje dominuoja kelnių ir švarkų variacijos.
– Dar vienas išskirtinis Gerūtos stiliaus bruožas – gražūs, ilgi plaukai. Ar niekada nebuvote jų nusikirpusi?
– Vaikystėje mane kirpdavo tėtis. Visada nešiojau kirpčiukus ir plaukus iki pečių. Buvau vadinama japoniuke. Kai paaugau, nešiojau dviejų uodegyčių arba kaselių šukuoseną, dėl kurios gavau Trečiadienės iš „Adamsų šeimynėlės“ pravardę.
Nuo gimimo buvau tamsiaplaukė, bet kadangi sesė dažnai eksperimentuodavo keisdama plaukų ilgį ir spalvą, aš irgi vis pasvajodavau, tik mama nerekomenduodavo keisti, jos manymu, ir taip puikios plaukų spalvos. Baigusi mokyklą pasakiau: viskas, atėjo metas keisti įvaizdį ir man. Deja, mano eksperimentas nebuvo labai sėkmingas. Kirpėjos paprašiau šviesaus šokolado spalvos plaukų, o išėjo lapės kailio. Pamažu tą oranžiniai rausvą atspalvį vis tamsinau, kol galiausiai grįžau arčiau savo natūralios plaukų spalvos.
J. Stacevičiaus, L. Bartkaus, E, Blaževič, D, Umbraso, J. Šopos, G. Griniūtės asmeninio archyvo nuotr.
– Kad jau esate „Dainų dainelės“ vedėja, gal irgi mėgstate padainuoti – duše, automobilyje ar tiesiog gamindama valgį virtuvėje?
– Tie, kurie mane pažįsta, žino, kad ką nors veikdama ar kur nors eidama aš dažnai pusbalsiu niūniuoju. Kartais tai būna operų arijos, o kartais – motyvai iš fortepijoninio ar simfoninio repertuaro. Būna – ir populiarios dainos.
Kai sėdėjau viename kabinete su Dariumi Užkuraičiu, jis mėgdavo mane paerzinti. Būdavo, specialiai paleidžia dainą, kuri man nepatinka, ir laukia, kol ji man įsmigs į galvą. Paskui, būdavo, einame per pertrauką gerti kavos ir aš nejučia imu ją niūniuoti, o Darius krizena.
Visu balsu dainuoju retai, nors mokiausi dainavimo ir mokykloje, ir studijuodama LMTA. Gal dar ateis ta diena, kai ir aš uždainuosiu.
– „Dainų dainelė“ švenčia 50-metį, o kaip įsivaizduotumėte save tokio amžiaus?
– Nežinau, niekada apie tai negalvojau… Dabar man 36-eri. Manau, svarbiausia, kad būčiau sveika. Turėjau labai aktyvią močiutę, kuri į sodą ir būdama senjorė važiuodavo dviračiu, daug vaikščiojo, dainavo chore, keliavo po pasaulį. Per jos 90-metį paklausiau, kokio amžiaus ji jaučiasi. Na, sako, ne aštuoniolikos, bet maždaug 30–40 metų. Todėl ir sau palinkėčiau kuo daugiau energijos, proto šviesos ir sveikatos. Visa kita bus, kaip bus.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Kalėdinė magija jau gaubia pasaulio miestus
Nepaisant visos komercijos, Kalėdų magija jau gaubia įvairiausius pasaulio miestus – nuo Kopenhagos ir Vienos iki tolimojo Honkongo ir net Tokijo. Nors iki tikrųjų Kalėdų dar visas mėnuo, jų gerbėjai jau švenčia. ...
-
Tarpiniai rezultatai: Bazelio rinkėjai pritarė 2025-ųjų „Eurovizijos“ finansavimui1
Šveicarijos Bazelio miesto rinkėjai sekmadienį pritarė, kad 2025-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkursui surengti būtų skirta beveik 38 mln. eurų, rodo tarpiniai rezultatai, gauti netrukus po balsavimo pabaigos. ...
-
J. Statkevičiaus sėkmės paslaptys: į kolekcijos pristatymą Paryžiuje vežėsi švęstą vandenį10
Vienas garsiausių Lietuvos dizainerių Juozas Statkevičius dar ne taip seniai pribloškė savo gerbėjus surengęs naujosios kolekcijos pristatymą Paryžiuje, o vėliau jį pakartodamas ir Vilniuje. TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“ ži...
-
U. Siparės namuose jau sužibo įspūdinga eglė: nuo šiol mane vadina Kalėdų ambasadore17
„Didelio netikėtumo čia nėra – pas mane visada Kalėdos atkeliauja anksti“, – juokėsi jau šventiškai namus pasipuošusi televizijos laidų vedėja, naujoji LNK projekto „Kaukės“ detektyvė Ugnė Sipa...
-
Kam važiuoti į Laplandiją, jei turime Palangą?!3
Nuo jaukių vakarienių, pramogų šeimai iki energingų renginių ir fejerverkų – šventiniu laikotarpiu Palanga stengiasi patenkinti kiekvieno poreikius. Šiųmetis švenčių laukimas mylimiausiame kurorte prie jūros bus pers...
-
E. Dragūnas prisiminė skandalą sukėlusią frazę: man neleido nei pasisakyti, nei pasiaiškinti
2022 metais prasidėjus karui Ukrainoje, grupės „SEL“ lyderis Egidijus Dragūnas socialiniuose tinkluose pareiškė, jog šis žmonių gyvybes pasiglemžiantis reiškinys – „natūralus planetos išvalymas“...
-
A. Švilpauskas ir A. Oleinik atliko DNR tyrimą: norėjo įsitikinti, ar ne broliai2
Lietuvos muzikos padangėje: naujas duetas, kokio muzikos mylėtojai jau seniai nematė ir negirdėjo! Du žinomi atlikėjai: Arnas Švilpauskas ir Anatolijus Oleinik suvienijo jėgas pasivadindami „NeBroliais“, dueto gimimui pasirinkdami tra...
-
Šveicarai balsuos dėl finansavimo 2025-ųjų „Eurovizijai“2
Bazelio rinkėjai sekmadienį spręs, ar galima išleisti dešimtis milijonų eurų viešųjų lėšų 2025-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkursui organizuoti – oponentai šią galimybę vadina viešųjų i&s...
-
L. Suodaitis: maisto išmetimas man yra didelė nepagarba gamtai ir įdėtam darbui6
Žinomas verslininkas, LNK projekto „Kaukės“ penktojo sezono komisijos narys Laurynas Suodaitis neslepia – kulinarija yra jo aistra, tačiau maisto švaistymo problema jam kelia ne tik nerimą, bet ir daugybę klausimų. Kodėl pasauli...
-
Ragina naujai atrasti žiemišką Lietuvą
VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ ragina keisti požiūrį į lietuvišką žiemą ir šaltąjį metų laiką skirti atradimams ir pažinčiai su dar neišbandytomis pramogomis. Siekdama paskatinti lietuvius keliauti po šal...