Pažįstamos savybės

KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) doktorantė V. Lankauskaitė savo mokslinėje disertacijoje nagrinėja sudėtingai skambančius, bet kiekvienam fantastinių filmų entuziastui pažįstamus reiškinius – antropomorfizmą ir zoomorfizmą.

Pirmoji sąvoka nusako žmogaus savybių, kaip antai minčių, jausmų, valios priskyrimą gamtos reiškiniams, gyvūnams, augalams, o antroji – gyvuliškų charakteristikų perkėlimą žmogui.

„Jei kalbame apie antropomorfizmo pavyzdžius, animaciniuose filmuose yra įprasta vaizduoti žmogiškus gyvūnus, kurie filmuose dažnai vaikšto ant dviejų kojų, kalba žmonių kalba. Kadangi dažniausiai tokius filmus kuria didelės kino kompanijos, pavyzdžiui, Holivudas, tokie gyvūnai kalba daugeliui suprantama anglų kalba. Taip pat filmuose paryškinami tokie veido bruožai, kurie būdingi žmonėms: gyvūnai turi antakius, jų akys yra išraiškingesnės negu realybėje“, – sako V. Lankauskaitė.

Žiūrovams tapatintis su filmų veikėjais padeda ne tik fizinis gyvūnų panašumas į žmogų, bet ir atitinkamos jų charakterio savybės. Visgi, KTU SHMMF doktorantė pastebi, kad kino ekranuose rodomose istorijose veikėjams savybės suteikiamos kiek stereotipiškai: kiškis gali įkūnyti baimę, pelėda – išmintį, o liūtas – drąsą.

Pabaisa – baimės veidas?

Stereotipų apie gyvūnų elgesį ir menamą jų charakterį gausu įvairiuose meno kūriniuose. Manoma, kad tokie šabloniški įsitikinimai atsirado gana seniai ir kilo iš gamtos stebėjimo: kiškis dažnai slepiasi nuo plėšrūnų, o lapės yra medžiotojos, gebančios įsibrauti net į tinkamai apsaugotą vištidę.

Tačiau V. Lankauskaitė neatmeta galimybės, kad žmonės, suprasdami skirtingus charakterio bruožus, ieškojo paralelių su gyvūnų elgesiu, norėdami juos vizualizuoti. „Įvairioje literatūroje pastebima, kad gyvūno savybių suteikimas daiktui tarsi suteikia jam veidą. Tai dažnai buvo daroma mitologijoje, religijoje, kur tam tikri dievai ar deivės buvo vaizduojami turintys gyvūnų veidus. Kai kurie autoriai sako, kad tie gyvūnų veidai buvo suteikti tam, kad dievybė nebūtų tiktai kažkas nežinomo ir leistų geriau ją pažinti. Tai galbūt ir mes pirmiausia galvojome apie tam tikras savybes, o paskui joms ieškojome vizualaus atitikmens“, – sako KTU Naujųjų medijų kalbos bakalauro ir Skaitmeninės kultūros magistrantūros studijų programų absolventė.

Taip buvo elgtasi ir su mitinėmis pabaisomis – žmonės, norėdami išvengti nežinomybės, sugalvodavo mitines pabaisas, taip lyg suteikdami baimei veidą.

„Juk Krakenas – mitinė jūrų pabaisa – taip pat atsirado kaip aiškesnis įvardijimas to, kas laukia jūroje. Anksčiau jūreiviams išplaukus į jūrą ir negrįžus, niekas nežinodavo, kas iš tiesų jiems nutiko – nuskendo, žuvo ar atsidūrė negyvenamoje saloje. Tad Krakeno egzistavimas tarsi suteikdavo artimiesiems ramybę, nes lyg geriau žinoti, kad artimąjį užpuolė pabaisa, nei nežinia kiek laukti jo grįžtančio“, – sako V. Lankauskaitė.

Pažinimas ir empatija

Priežastis, kodėl žiūrėdami patinkantį filmą kartais patys save nustebiname, kai nejučia imame palaikyti filme vaizduojamą pabaisą, gali slypėti kino kūrybos elementuose, kurie padeda sužadinti žiūrovo emocijas.

„Visų pirma, didelę įtaką daro kameros darbas, kadro dydis – tai, iš kaip arti yra matomas veikėjas, priartinant ar atitolinant vaizdą. Priartintos gyvūno ar žmogaus akys gali padėti atskleisti jausmus. Taip pat svarbu ir tai, kiek laiko matome tam tikrą kadrą, kuris išduoda jaučiamą emociją. Kadras gali būti ir vidutiniu atstumu, ar dar toliau nuo veikėjo, tačiau tuomet atsiranda kompozicijos svarba, kokioje erdvėje, ekrano vietoje vaizduojamas tas veikėjas“, – sako V. Lankauskaitė.

Žmonės, norėdami išvengti nežinomybės, sugalvodavo mitines pabaisas, taip lyg suteikdami baimei veidą.

Antras įrankis – filmavimo kampas. V. Lankauskaitės teigimu, kino teorijoje teigiama kad kamerą nukreipus į veikėją iš apačios, jis atrodo didesnis, grėsmingesnis, o jei iš viršaus – pažeidžiamesnis, mažesnis.

„Tada ir vėl žvelgiame į ekrane esančią kombinaciją: jei veikėjas taip filmuojamas vienas, kameros kampas gali atskleisti veikėjo jausmus ar net sufleruoti, kas jo laukia. Jei matome dviejų veikėjų kombinaciją, kai šie kalbasi vienam iš jų esant aukščiau kito ar atvirkščiai, tokia kombinacija nusako jų tarpusavio ryšį – galbūt vienas veikėjas yra viršesnis ar jo nuomonė yra svarbesnė“, – teigia V. Lankauskaitė.

Fantastiniuose filmuose teigiamai vaizduojami monstrai taip pat ekrane rodomi ilgiau nei tos pabaisos, kurios siaubo filmuose turėtų žiūrovus gąsdinti. Taip yra todėl, kas monstras, su kuriuo žiūrovas yra supažindinamas, nebeatrodo toks baisus kaip tas, kuris lyg nuolatos tyko tamsoje, tačiau nėra matomas.

„Montažas laiko, greičio prasme čia labai svarbus – tos pabaisos arba tie veikėjai, kuriems kino autoriai nori paskatinti žiūrovų empatiją, dažniausiai rodomi ilgiau. Toks montažas leidžia susipažinti su šiais monstrais, pamatyti jų emocijas. Tai taikoma filmuose, kuriuose pabaisos yra vaizduojamos kaip labiau nesuprastos nei pavojingos. Jei tai – siaubo filmas, kuriame pabaisa kelia pavojų, ji yra rodoma trumpiau, siekiant išgąsdinti žiūrovus, o kadras nutrūksta tam, kad išliktų įtampa, nežinomybė, kaip monstras iš tikrųjų atrodo“, – sako V. Lankauskaitė.

Prasmių svarba

Tokius įprastus kino elementų naudojimo būdus esą svarbu keisti tam, kad ateityje turėtume vis originalesnių, žiūrovų susidomėjimą žadinančių kūrinių. Juk prastų įvertinimų kino filmai sulaukia dažnai dėl to, kad žiūrovai geba nuspėti jų pabaigą.

KTU SHMMF doktorantė tiki, kad moksliniai tyrimai šioje srityje ypač svarbūs ne tik dėl to, kad paskatintų kino kūrėjus ieškoti netradicinių sprendimų, bet ir dėl to, kad paskatintų auditoriją žiūrėti kiną atsakingai ir sąmoningai.

„Pamokos, vertybės ar kitokios žinutės visuomenei dažnai perteikiamos literatūroje, pavyzdžiui, vaikams skaitomos pasakos dažnai moko neiti vieniems į mišką ar kitaip saugotis pavojų. Tačiau įvairių pamokų gausu ir kino filmuose, todėl mokslinė analizė leidžia jas labiau išnagrinėti, atskleisti. Be to, didelė dalis kino tyrimų analizuoja senesnius arba gana nišinius filmus žanro prasme – dokumentinius, eksperimentinius – tokius, kurie nėra labai populiarūs dabartinei ar platesnei auditorijai. O man įdomu nagrinėti šiuolaikinius filmus, kurie pasiekia didesnę auditoriją ir savo įvairiomis žinutėmis, stereotipais, jei jų yra, bei pamokomis turi didesnę įtaką“, – sako V. Lankauskaitė.

Tačiau ar kiekvienas filmų mėgėjas privalo skaityti tyrimus, mokytis kino teoriją tam, kad suprastų žiūrimus filmus? V. Lankauskaitės teigimu – ne.

„Filmui atsidūrus kino ekranuose, jis įgauna naują gyvenimą, naujų prasmių, ne tik tų, kurias siekė perteikti kino režisierius. Žiūrovas, net ir nežinodamas, kokią įtaką daro kameros darbas, garsas, montažas ir visi kiti dalykai, randa naujų prasmių sau. Ir kiekvienas žiūrovas mato tą filmą kitaip. Man įdomiau pastebėti tuos dalykus ir teorijos žinojimas nesugadina tos patirties, tačiau žiūrovo, kuris nežino apie kine vykstančias manipuliacijas, techninius aspektus, patirtis nuo to netampa prastesnė. Kiekviena peržiūra yra reikšminga, kad ir kokia ji bebūtų“, – tikina KTU doktorantė.