- Raminta Jonykaitė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
"Rašydamas dainų tekstus jaučiuosi tarsi matematikas, ieškantis teisingos formulės, o prozoje viskas kitaip – esu astronautas, tyrinėjantis nežinomus pasaulius", – sako architektas, muzikantas Algirdas Kaušpėdas, išleidęs knygą "Gyveno kartą bičas ir kaimynas. Pokalbiai prie alaus".
– 80 novelių, 100 keistų, netgi bauginančių Arūno Kavaliausko piešinių. Nemenkas darbas. Kodėl?
– Dievas žino… O, galų gale, kodėl ne? Taip atsitiko… paėmiau ir parašiau. Berašant kilo mintis, kad rašau pasakėčias ar vaikišką knygą suaugusiesiems ir jai būtini piešiniai. Tada ir pakviečiau Arūną.
– Knygoje veikia du personažai – bičas ir kaimynas. Kaip įvertintų lygių galimybių kontrolierius jūsų knygą? Kodėl pokalbiai tik tarp vyrų? Kodėl knygoje nepaliaujamai vartojamas alus? Ką pasakys Alkoholio kontrolės įstatymo sergėtojai? Ar jums neramu?
– Neramu... Bet galiu paaiškinti. Kas penktas žmogus serga arba labai rizikuoja susirgti depresija. Ko reikia, kad išsigelbėtume nuo depresijos? Pozityvios veiklos, naujų įspūdžių ir antidepresantų. Mūsų versija: nuoširdūs pokalbiai ir būties atradimai. Ar kada patyrėte, kaip gera susėdus su draugu neskubant prie bokalo kalbėtis apie gyvenimą?
– Patyriau. Gaila, kad tai atsitinka taip retai…
– Būtent! Aš taip pat ilgiuosi tos būsenos. Draugystės, dialogo, bendrai iškalbėtos tiesos… Todėl ir įsitraukiau į bičo ir kaimyno bendravimo verpetą. Man to, dievaži, trūksta.
– Bičas knygoje visoks: ir ironiškas, ir sarkastiškas, ir tiesmukas, lydimas geros ir ne tokios geros nuotaikos, keliantis daug įvairiausių klausimų. Turbūt daugelis skaitytojų bičą tapatins su autoriumi – nebijote, nevengiate to?
– Tai ne autobiografinė knyga. Aš nesu bičas. Nors kartais taip norėčiau juo būti. Bičas – mano fantazijos vaikas. Ar tėvas privalo atsakyti už savo vaiko elgesį? Taip, jei vaikas nepilnametis. Bičas jau seniai pilnametis, bet bėda ta, kad lėtesnio brendimo. Jis vaikiškas, nes be paliovos klausia. Taigi, man, autoriui, pabėgti nuo bičo kalbų ir darbų vargu ar pavyks… Teks prieš skaitytojus ir kontrolierius atsakyti.
Elvio Žaldario nuotr.
– Gal išduosite, kas tas bičo pašnekovas – paslaptingas išmintingas kaimynas?
– Tai mano antrasis vaikas. Pasitikintis savimi, visažinis. Aišku, kad ir kaimynas gavo gerą dozę mano genų, bet jis kitoks nei bičas. Tai ir sukuria sąlygas jiems turiningai bendrauti. Kartais rašydamas niekaip negalėjau jų sukontroliuoti – susitikę jie nuvarydavo pokalbį tik jiems žinoma kryptimi… Taigi kaimynas, kaip ir bičas, neturi analogo – jie visiškai autentiški literatūriniai herojai.
– Banalus klausimas, bet kaip jums sekėsi kurti prozos tekstus? Ar jie brendo seniai, palengva, o gal priešingai?
– Sekėsi puikiai. Rašymas – nuostabi žaidimų aikštelė. Rašydamas dainų tekstus jaučiuosi tarsi matematikas, ieškantis teisingos formulės, o prozoje viskas kitaip – esu astronautas, tyrinėjantis nežinomus pasaulius. Proza tarsi scena – negailestingai apnuogina. Todėl rašyti baisoka, bet traukia dar stipriau nei poezija. Man patinka trumpi tekstai – lyg dainos, kuriose per 3–4 minutes išsakai konceptualią mintį. Šiandien dar neįsivaizduoju, kaip galėčiau parašyti istoriją, kuri tęstųsi visą romaną.
Ši knyga gimė visiškai netikėtai Berlyne prieš dvejus metus. Staiga nei iš šio, nei iš to pradėjau rašyti trumpas noveles. Per kelias dienas parašiau gal penkias. Paskui vėl štilis. Po metų Korėjoje vėl užėjo rašymo šišas (kažkodėl tai nutinka užsieniuose) ir iššoko dar tuzinas novelių. Grįžęs supratau, kad reikia kažką su tuo daryti, ir palaipsniui susipažinau su šios kūrybinės anomalijos kaltininkais: gimė bičas ir kaimynas.
Skaitytojas gali atsiversti bet kurią knygos vietą – perskaityti bet kurią novelę, padėti knygą į šalį ir, kilus tinkamai nuotaikai, sugrįžti.
– Knygoje atrasime ir nemažai aliuzijų į "Anties" dainų tekstus, ar ne? Turbūt viena ryškiausių – zombiai.
– Taip, "Antis" mano pasaulėžiūroje paliko gilų pėdsaką. Zombių tema gyva ir knygos herojų pokalbiuose. Man tai tebeaktualu, susiję su tikra, spontaniška gyvybe ir asmenine būties laisve. Negaliu teigti, kad visuomenė zombėja sparčiau nei prieš 50 metų, bet kad zombių nemažėja – tai faktas. Todėl tai tenka priimti kaip duotybę, keistą gamtos dėsnį, kurį verta patyrinėti. Įdomiausia pagauti zombį savyje ir iš jo smagiai pasijuokti. Todėl šioje knygoje nedidelis zombiotyros skyrelis skirtas ne Holivudo zombių medžiotojams, ne patyčioms iš kolegų, bet, greičiau, asmeninei saviugdai.
– Kas jūsų pirmasis skaitytojas?
– Žmona Vilija. Gyvename dviese, na, dar papūga. Tai negi papūgai skaitysi... Tiesą pasakius, Viliją ne juokais užknisdavau savo skaitymais. Įsiviliodavau į savo kambarį, patogiai pasodindavau (arba paguldydavau) ant sofos ir versdavau klausytis. Ką padarysi – Vilijai teko iškęsti literatūros kritiko kančias. Gaudavau vertingų patarimų, iš jų pats populiariausias: "Trumpink!" Gal dėl to novelės paliko tokios lakoniškos. Tačiau, prisipažinsiu, pastebėjau, kad Vilija mieliau klausosi naujausios "Kandies" muzikos nei bičo tekstų. Rašytojas nėra jos herojus.
– Knyga labai įvairi. Dalis tekstų – puikios novelės, pasakojimai, yra ir patarimų, tarkim, sūnui, frontmenui, rasime ir Sabonio, Monro dėsnius. Galime sakyti, tai eklektiška knyga (gerąja prasme). Tokią knygą ir įsivaizdavote?
– Taip, troškau knygos, kurią būtų nenuobodu skaityti. Skaitytojas gali atsiversti bet kurią knygos vietą – perskaityti bet kurią novelę, padėti knygą į šalį ir, kilus tinkamai nuotaikai, sugrįžti. Jei tekstai vargina, galima knygą tiesiog vartyti ir mėgautis A.Kavaliausko piešiniais. Knyga turi ne vieną dugną. Sąmoningai siekiau įvairovės, turinio nehomogeniškumo. Nes toks nūdienos gyvenimas. Eklektiškas ir paviršutiniškas – postpostpostmodernizmas. Įtaigių antraščių laikai. Niekas neturi laiko į nieką gilintis. Jei pirmomis frazėmis nesugebi sudominti – neverta tęsti. Taigi ir aš mėginau neatsilikti nuo laiko. Bandžiau kalbėti trumpai ir apie daug ką.
– Tekstus papildo architekto Arūno Kavaliausko piešiniai. Kaip atsirado jūsų tandemas?
– Mes pažįstami daugiau nei dvidešimt metų. Kartu dirbome vienoje architektūros studijoje, kūrėme pastatus Kaune. Arūnas viešai piešti pradėjo nuo labai šmaikščių Kalėdų atvirukų, su jais mūsų įmonė sveikindavo kolegas ir klientus. Ilgainiui paaiškėjo, kad visi labai laukė tų atvirukų… Arūnas tylenis. Bet užtenka jam išmaukti porą bokaliukų skanaus alaus ir pradeda čiulbėti. Galima sakyti, Arūnas – bičo personažo įkvėpėjas, krikštatėvis ar prototipas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
G. Jautakaitė apie tai, kodėl pabėgo iš Lietuvos: turėjau išnykti iš muzikos, bet likti gyva2
Šiandien Lietuvoje – Didysis penktadienis, nuostabus metas, kai artėja Velykos, į Lietuvą grįžta paukščiai, o kartu su jais aplankyti gimtinės užsuka ir jos pasiilgę emigrantai. Vieni čia – visam laikui, kiti – t...
-
Miesto šurmulį į kaimą iškeitęs E. Sipavičius: beveik viską užsiauginame patys
Egidijus Sipavičius – legendinis Lietuvos dainininkas, kurio dainų žodžius atmintinai moka daugelis. Visada pasitempęs, žavus ir charizmatiškas bei žodžio kišenėje neieškantis Egidijus prieš keletą metų miesto gyven...
-
G. Vilkickytė apie E. Sebrovą: mes jos bijojom
Savaitgalį prasidės naujas projekto „Lietuvos balsas. Kartos“ etapas, kuriame kiekvieno mokytojo dalyviai savo pasirodymais varžysis tarpusavyje dėl galimybės patekti į kryžmines kovas, o po jų – ir į didįjį finalą. ...
-
Šuns nužudymu įtariamas A. Misiūnas kaltinimus atmeta: dvigubi standartai?2
Prieš kelias dienas viešai apkaltintas, kad be priežasties užmigdė savo augintinį, Mišrių kovos menų (MMA) kovotojas Arnoldas Misiūnas išplatino viešą kreipimąsi. Jame vyras neigia, kad užmigdė pitbulių miš...
-
L. Suodaitis – apie persikūnijusios N. Bunkės panašumą į V. Siegel: praeidamas net krūptelėdavau
Apie įdomybes, nutikusias trečiadienį Klaipėdoje praūžusių, o balandžio 1-ąją ir televizijos eteryje pasirodysiančių „Auksinių svogūnų“ apdovanojimų užkulisiuose. Įdomu buvo išvysti tai, kas apdovanojimų metu v...
-
Mokytoja Veronika prisiminė vestuvių skandalą: kaip mokytoja sau gali leisti tokią prabangą?2
Prieš metus garsiausia Lietuvos mokytoja Veronika su vyru Simu Kazilioniu susituokė saulėtuose Maldyvuose. Praėjus metams jauna pora vėl savo meilę atšventė Kenijoje. Ne paslaptis, kad meilės šventė vėl sulaukė daug susidomėjimo...
-
„Auksiniai svogūnai“ grįžo: suskaičiuoti ir apdainuoti ryškiausi politikos herojai ir nusidėjėliai6
Pandemijos pristabdyti, bet dar labiau subrendę, legendiniai, fantastiški, ryškiausiomis žvaigždėmis ir sąmoju spindintys, politikos nusidėjėliams akis graužiantys Lietuvos humoro apdovanojimai „Auksiniai svogūnai“ sugrįžo....
-
A. Pugačiova Rusijoje bus įtraukta į „užsienio agentų“ sąrašą11
Garsiai Rusijos dainininkei Alai Pugačiovai, kuri kartu su vyru Maksimu Galkinu ir vaikais yra palikusi Rusiją, turėtų būti suteiktas „užsienio agento“ statusas. ...
-
G. Savicko laimės recepto ingredientai: kiaušiniai ir A. Bružas2
Artėjant gražiausiai pavasario šventei, eksperimentinėje kulinarijos laidoje „Valgoma ar nevalgoma“ – duoklė Velykų karaliui kiaušiniui. Laidos vedėjas Giedrius Savickas į savo virtuvę šįkart pasikvietė seną bi...
-
A. Chošnau pasisakė apie šių metų atstovą „Eurovizijoje“ ir jo dainą: į finalą nepateksime2
Išgyvenantis tikrą muzikinį renesansą atlikėjas Alanas Chošnau vieną po kitos pristatinėja naujas dainas ir ruošiasi koncertiniam turui po Lietuvą. Paniręs į solinę karjerą, vyras atviravo, kad kartais gerai dainai parašy...