– Kada ir kodėl nusprendėte tuo, ką pamatote, atrandate, sužinote keliaudamas po Lietuvą, dalytis tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“? Ar nebuvo nedrąsu?

– Nebuvo taip, kad vieną dieną tiesiog sugalvojau rašyti tinklaraštį. Jis atsirado daugiau kaip rezultatas, o ne kaip tikslas beveik prieš septynerius metus. Mėgstu keliauti ir fotografuoti, todėl kompiuteryje kaupėsi tūkstančiai nuotraukų. Kartais pagalvodavau, kaip ir kokia forma jas būtų galima laikyti. Išbandžiau kelias platformas, bet vis kas nors nepatikdavo. Norėjosi ne tik nuotraukų galerijos, bet ir komentarų, kas tose nuotraukose matoma. Taip vieną dieną kilo mintis nuotraukas dėti į tinklaraštį su komentarais, tačiau jau jį rašydamas pajutau, kad norisi kažko daugiau, ne tik trumpo komentaro. Taip viskas prasidėjo ir tęsiasi iki šiol. Prisimenu ir baimės jausmą, kai kilo mintis įspūdžiais ir nuotraukomis dalytis viešai. Tačiau jis truko tik tol, kol galvojau, o kai pradėjau daryti, įsitraukiau į veiklą, nedrąsumo ar baimės nebeliko.

– Ar paprasta rasti informacijos apie tam tikrus jus sudominusius objektus, vietas, jų istoriją? Reikia pasėdėti prie knygų, pasirausti po archyvus?

– Įvairių yra vietų ir objektų – apie vienus informacijos gausu, apie kitus – sunkiau rasti. Informacija informacijai nelygi. Stengiuosi neskaityti enciklopedinio formato aprašymų internete, kurie vienas nuo kito kopijuojami, o ieškoti istorijų, gyvų nutikimų, įdomių faktų. Nesu gidas, todėl labai kryptingai ir giliai nekapstau. Jei tema įdomi, pasidomiu labiau, bet daugeliu atvejų informacijai susirinkti užtenka interneto. Tiesiog, laikui bėgant, atsiranda įprotis atkreipti dėmesį į tam tikrą informaciją, ją prisiminti, išsisaugoti, susisteminti, todėl kartais pradinės informacijos ir taip užtenka. Nereikia iš pačios kelionės atimti pažinimo džiaugsmo, smagu ne tik pamatyti, ką žinai, bet ir keliaujant kažką naujo sužinoti, atrasti, patirti.

– Ar tenka ten pat keliauti antrą, trečią, ketvirtą kartą? Dėl kokios priežasties?

– Yra žmonių, kurie mėgaujasi grįždami į jiems patinkančią vietą, o aš mėgaujuosi aplankydamas vis naujas vietas, išbandydamas naujus potyrius. Tai nereiškia, kad nesilankau tose pačiose vietose, bet į jas grįžtu vedamas kitokių tikslų ar minčių nei pirmąkart. Kalbant apie pažintinius takus, man norisi pamatyti juose per kelerius metus įvykusius pasikeitimus – atnaujintą maršrutą, įrengtus šiuolaikiškus informacinius stendus ar tiesiog iškirstus krūmynus ir atvertą panoramą. Vilioja grįžti ir įrengta regykla ar suolelis vaizdingoje vietoje – tai, kas leidžia pasidžiaugti akimirka čia ir dabar. Būna ir taip, kad informaciniuose stenduose naujai pateikta informacija leidžia į vietovę pažvelgti kitomis akimis, todėl apima jausmas, tarsi lankytumeisi čia pirmą kartą. Kartais smagu paimprovizuoti. Tarkim, keliskart lankytis tame pačiame regione, bet vieną kartą – pasivaikščiojant takais, kitą kartą – aplankant muziejus, trečią kartą – išbandant visas pramogas dideliems ir mažiems. Kiekviena tema leidžia vietovę atrasti vis kitaip.

– Kaip gimė knyga „Nesėdėk namuose. 100 Lietuvos pažintinių takų“? Kodėl būtent pažintiniai takai?

– Knyga gimė labai natūraliai. Kadangi mėgstu keliauti, sužinojęs apie įdomią ar gražią vietą, ją pasižymiu žemėlapyje, išsisaugau surastą informaciją. Kai pradėjau labiau domėtis pažintiniais takais, lygiai tą patį dariau su jais. Tik gal azarto buvo daugiau, kadangi apie kai kuriuos takus informacijos beveik nebuvo ir vienintelis būdas viską išsiaiškinti buvo važiuoti į vietą. Kartais didesnis iššūkis būdavo ne ką take pamatyti, bet kaip jį rasti. Laikui bėgant, informacija kaupėsi, sugalvojau ją susisteminti ir įdėti į tinklaraštį žemėlapio ir katalogo pavidalu. Netrukus sulaukiau pasiūlymo išleisti knygą. Atrodė, kad dar kokius metus reikėtų pakeliauti, surinkti daugiau informacijos, bet leidykla sakė, kad jau laikas. Taip po keleto mėnesių ir gimė knyga apie pažintinius takus.

Rezultatas: R. Šukauskas mėgsta keliauti ir fotografuoti, todėl su sekėjais dalijasi ne tik vietovių aprašymais, bet ir nuotraukomis / R. Šukausko nuotr.

Kodėl apie juos? Pažintiniai takai mano gyvenime atsirado gana netikėtai. Kai pradėjome keliauti su mažamečiu sūnumi, pažintiniai takai tam puikiai tiko. Jis tiesiog vaikščiojo, o mes turėjome galimybę pamatyti, atrasti, sužinoti kažką naujo, galų gale tiesiog pabūti gamtoje. Esu toks žmogus, kuriam patinka pamatyti vis ką nors naujo, todėl pradėjau ieškoti naujų, dar nežinomų pažintinių takų. Niekur neradau atsakymo, kiek tokių takų yra Lietuvoje, todėl žymėjausi žemėlapyje naujai surastus ir kiekvieną kartą važiuodavome vis kitur. Tokios kelionės užkabino, todėl kilo mintis aplankyti juos visus. Beje, tikslas dar nepasiektas, nes vis dar yra neaplankytų ar nutiestų naujų takų.

– Ar mūsų šalis, jūsų akimis žiūrint, palanki ir pakankamai pritaikyta keliauti po ją? Ko vis dar labiausiai trūksta, o kas džiugina?

– Jei nebūtų uodų, sakyčiau, kad Lietuva yra ideali šalis keliauti. Čia tiesiog galima gyventi atostogų režimu, nes atstumai nedideli ir kiekvieną laisvą minutę galima turiningai išnaudoti. Graži gamta, kuria galime žavėtis nuo pastatytų apžvalgos bokštų, nutiestų takų, įrengtų regyklų, miestai ir miesteliai, kurie vilioja ne tik sutvarkytomis erdvėmis ir gatvės meno kūriniais, bet ir įvairiomis kultūrinėmis programomis,  sparčiai besivystantis pramogų sektorių, kuris kasmet pasiūlo vis naujų ir vis daugiau pramogų. Vystosi naujos keliavimo tendencijos, tokios kaip gastronominis, sveikatinimosi, lėtasis turizmas, nakvynės įdomiose vietose, keliavimas pėsčiomis ilgaisiais maršrutais. Visa tai pasiūlo keliautojams ne tik naują požiūrį, bet ir naujų patirčių. Sąlygos keliauti Lietuvoje yra puikios ir toliau gerėja. Regionuose norėtųsi rasti daugiau maitinimo įstaigų ar nakvynės vietų, tačiau paslaugų daugėja ne taip sparčiai. Gal kai kur vis dar trūksta turistų srauto, kitur – verslumo ir iniciatyvų. Būna, kad kartais nuotaiką gadina tokie dalykai kaip kai kurių įstaigų nepatogus darbo laikas ar tualetų nebuvimas, tačiau tai detalės.

– Jums yra skirtumas – keliauti kažkur ar keliauti po Lietuvą? Ką mieliau renkatės?

– Keliavimas po pasaulį yra akiračio praplėtimas, o kelionės po Lietuvą labiau orientuotos į gilesnį pažinimą. Galbūt šios kelionės tarpusavyje konkuruoja dėl laiko ir pinigų, bet nereikėtų dėl Lietuvos atsisakyti kelionių po užsienį ar keliaujant po tolimus kraštus menkinti vietinį turizmą. Paprastai tie, kurie pamato pasaulį, labiau vertina ir savo šalį. Tai tarsi natūralus gyvenimo ciklas – pakeliauji po pasaulį, praplėti akiratį, pamatai, kas įspūdinga, ir tada supranti, ką turi pas save. Manau, kad keliautojas, keliaujantis ir po egzotiškus kraštus, ir po Lietuvą, subręsta kaip keliautojas. Tokios kelionės nekonkuruoja, veikiau viena kitą papildo.

– Kelionės – jūsų pomėgis nuo seno, ar gimė kažkuriuo metu dėl kažkokios priežasties?

– Į keliones veda smalsumas pažinti, pamatyti, paragauti, papramogauti. Šią savybę turiu nuo vaikystės, tik gal ne iš karto supratau, kad ji geriausiai realizuojama kelionėse. Nors mano pirma savarankiška kelionė nebuvo nei pažintinė, nei poilsinė, iš jos grįžęs supratau, kad turiu priklausomybę.

– Kelionės paprastai neatsiejamos nuo nuotykių. Daug jų buvo? Galite papasakoti labiausiai įsiminusius?

Patarčiau keliauti po Lietuvą ne todėl, kad čia pigiau, juolab kad tikrai ne visada taip yra, bet dėl to, kad čia tikrai yra ką pamatyti, patirti, nuveikti.

– Nuotykių nepatiria tik tie, kurie nekeliauja. Kartą keliavome po Slovakiją ir sugalvojome pasivaikščioti nacionaliniame parke „Slovakų rojus“ („Slovenskij raj“) kokiu nors taku. Atvažiavę radome vieną maršrutą ir pradėjome juo eiti. Buvome apsirengę tarsi pasivaikščiojimui po miestą, todėl nuostabą sukėlė tai, kodėl per keliuką, kuriuo ėjome, vis prateka upeliukas. Gal prieš tai kokia liūtis buvo? Vis tekdavo per tėkmę peršokti ar kitaip ją įveikti, kol keliukas pavirto taką, kuriuo teka vanduo. Galiausiai takas dingo ir toliau teko šokinėti nuo akmens ant akmens ir kilti į viršų tiesiog upeliu. Tas maršrutas – tai kilimas upeliu į kalną, kur teko įveikti ir uolas, ir krioklius. Jei būtume tai žinoję, tikrai nebūtume ėję arba būtume tinkamai pasiruošę. Bet tada nebūtų įspūdžių, kuriuos visada prisiminsiu. Manau, kad netikėčiausi ir sunkiausi kelionių momentai dovanoja potyrių, kuriuos prisimename ilgiausiai.

– Šiemet kelionės po pasaulį labai pabrango, tad, manau, vis daugiau žmonių pasiryš keliauti po Lietuvą ir pagaliau ją atrasti. Ką jiems patartumėte?

– Patarčiau keliauti po Lietuvą ne todėl, kad čia pigiau, juolab kad tikrai ne visada taip yra, bet dėl to, kad čia tikrai yra ką pamatyti, patirti, nuveikti. Lietuva turi tikrai gražią gamtą ir lietuviai mėgsta ja džiaugtis. Pagal 2021 m. apklausų duomenis, vieni populiariausių lankytinų objektų buvo apžvalgos bokštai, pažintiniai takai, atodangos ir piliakalniai. Lankytojus traukia gražūs kraštovaizdžiai, naujai įrengta ir sutvarkyta infrastruktūra, o gal ir tai, kad beveik visų šių objektų lankymas yra nemokamas. Jei patinka tokios vietos, siūlyčiau apsilankyti tik praeitais metais atidarytame naujame Ščiūrio rago pažintiniame take, kuris yra itin vaizdingoje Labanoro regioninio parko vietoje. Mėgstantiems vaikščioti didesniais atstumais turėtų patikti vos prieš mėnesį pristatyti nauji ilgieji maršrutai – Jūrų takas ir Miško takas, kurie kerta Lietuvą iš pietų į šiaurę ir yra ilgųjų Europos pėsčiųjų maršrutų dalis.

Kas labiau mėgsta ne gamtą, o miesto šurmulį ir renginius, turėtų bent kartą apsilankyti Kaune. Jis šiais metais yra Europos kultūros sostinė, todėl renginių gausa – didžiulė. Lietuvoje kasmet vyksta dešimtys įvairių festivalių ir kitokių tradicinių renginių, todėl vieną ar porą savaitgalių per metus galima paskirti būtent jiems. Jei niekada nesilankėte Šviesų festivalyje Klaipėdoje, Gėlių festivalyje Pakruojyje ar Muziejų nakties renginiuose – laikas išbandyti.

Malonių potyrių gali suteikti ir nakvynė, jei į ją pažiūrėsite kiek netradiciškai. Praeitais metais ypač išpopuliarėjo nakvynės medžiuose įrengtuose nameliuose, kupoluose ar kitokiose neįprastose vietose, todėl viena tokia nakvynė tikrai paįvairins atostogas. Žodis „muziejus“ gal skamba kiek nuobodžiai, bet nustebinti gali ir jie. Populiariausio Lietuvoje Jūrų muziejaus reklamuoti nereikia, bet siūlyčiau nepraeiti pro Valstybės pažinimo centrą ar moderniausiu Lietuvoje vadinamą Geležinkelių muziejų. O kur dar pramogos, edukacijos, degustacijos, ekskursijos, žygiai...

– Kur artimiausiu laiku ves jūsų keliai?

– Mane gal kiek labiau vilioja ne keliai, o takai. Kol kas trumpi ir vidutinio ilgio, bet galvoju ir apie ilguosius – ateis ir jų eilė. Patirti ir pažinti noriu daug ką, bet prioritetą teikiu keliavimui pėsčiomis. Kiekvienas gyvena savo gyvenimo tempu, man geriausias gyvenimo tempas – ėjimas.

– Gal laukia ir nauja knyga?

– Natūralu, kad keliaujant kaupiasi patirtys, žinios, nuotraukos, informacija ir visa tai reikia kažkur padėti. Knyga yra tik vienas iš formatų, kaip susisteminta informacija gali būti įdomi ir naudinga kitiems. Jei atsiras poreikis ir turėsiu kuo pasidalyti, kodėl gi ne, tačiau dabar apie tai negalvoju – tiesiog keliauju.