Ją galima išvysti skubančią žmonėms į pagalbą su laidos „24 valandos“ komanda, dalyvaujančią įvairiuose TV projektuose ir koncertuose, BTV eteryje neseniai pasirodė jos kurtas projektas „Muzikinis iššūkis“, kurį pati ir veda su Tadu Rimgaila, o kad veiklos nebūtų maža, pasiryžo leistis į pirmą koncertinį turą po 10 Lietuvos miestų, kuris prasideda kovo 2 d. Visgi D. Gutauskienė „TV dienai“ prisipažino, kad šiandien bene labiausiai svajoja apie labai žemiškas pareigas – šeima besidžiaugiančios namų šeimininkės.

Norisi visiems įrodyti, kad mūsų šeima nėra kažkokia stebuklinga, bet mes mylime vienas kitą, galime būti kartu, teisingai ir dorai gyventi.

– Laidos vedėjos kėdę pavadinote sena svajone, kuri po daugybės metų išsipildė. Kokia ta kėdė pasirodė atsisėdus?

– Tol, kol nebuvau ant jos atsisėdusi, atrodė patogi. Maniau, kad viskas paprasčiau. Dabar jau matau, kad yra ką veikti, kad laidos vedėjas yra laidos vairuotojas, kuris turi nuolat būti įjungęs smegenis, pasirengęs reaguoti į netikėtumus, kuris turi pasistengti, kad laida būtų nuotaikinga, žinotų, ką sakyti ir ką daryti. Su Tadu esame naujokai, todėl stebuklų lyg nereikėtų tikėtis, bet kol kas esame patenkinti tuo, kaip viskas sekasi, ir tikiuosi, bus tik geriau.

– Kaip pati sau atrodote ekrane?

– Esu tokia, kokia esu. Žinau, kad greitai kalbu, bet stengiuosi tai suvaldyti. Kartais atrodo, kad „sumalu“ tekstą, ne taip stoviu, bet labai ant savęs nepykstu – man tai dar tik pradžia, be to, klaidų padaro ir daug metų televizijoje dirbantys žmonės. Priimu kritiką, stengiuosi taisytis ir tobulėti – tai, manau, svarbiausia.

– Apie ką svajojate dabar?

– Tobulėti kuriant televizijos projektus. „Muzikinį iššūkį“ ne tik vedu – aš pati jį sumaniau ir matau, kad tai patinka kitiems. Norisi dar kažką naujo sukurti. Kol kas mano mintys sukasi apie televiziją – nebūtinai eterį, man įdomi ir kūryba užkulisiuose.

– Su kuo jūs pati norėtumėte sudainuoti duetu?

– Su Kastyčiu Kerbedžiu. Mane žavi tokie vyriški dainininkai tvirtais balsais.

– Per 10 metų turėtumėte būti įgavusi imunitetą komentarams. Ar jus dar jie žeidžia?

– Man keista, kai žymūs žmonės sako, kad neskaito komentarų apie save, nebereaguoja. Manau, šiek tiek meluoja. Aš irgi neskaitau kiekvieno komentaro, bet kartais pasidomiu. Aišku, skaudina ir žeidžia, kai tavęs nepažįstantys žmonės rašo užgaulius žodžius. Interneto portaluose nematome, kas rašo, o feisbuke gali matyti žmogaus profilį. Niekaip negaliu atsistebėti ir suvokti, kaip brandžios moterys gali užgaulioti dėl išvaizdos, rašyti nepagrįstą kritiką. Bet, matyt, žmonės nusivylę gyvenimu, nepatenkinti, vargsta, ir savo nesėkmes išlieja ant kitų, kurie gal kartais pasidžiaugia savo laime ir sėkme. Sykį esu sulaukusi nepažįstamo teisininko žinutės, kuris man pasiūlė nemokamas paslaugas, jei norėčiau apginti savo garbę ir orumą. Dar nepasinaudojau siūlymu, bet visko gali būti. Būtų gera prevencija kartkartėmis paviešinti tokius atvejus.

– Laidos „24 valandos“ reportažai ir herojai nuolat kelia diskusijas. O jūs pati regite šio savo darbo prasmę?

– Jau senokai buvau nuvažiavusi filmuoti, bet ne dėl to, kad išsižadėčiau šitos laidos – tik dėl užimtumo. Televizijai reikia emocijų, todėl laidose būna įvairiausių istorijų – ir juokingų, ir graudžių. Būna ir situacijų, kai institucijos su žmonėmis tiesiog nesikalba, todėl jiems nelieka nieko kito, kaip į pagalbą kviesti televiziją. Įdomu, kad pasirodžius televizijai dokumentai sparčiau būna tvarkomi – gal institucijoms nesinori pasirodyti neveiksnioms, prastai dirbančioms.

Greitai kalbu. Ir kaimietiškai kalbu. Ir mano ausys atlėpusios, ir lūpų nėra. Tokia ir esu. Nenoriu prieš nieką apsimetinėti.

Suprantu ir žmones, sakančius, kam rodyti „latrus“, „pijokus“, kad tai – patyčios. Bet mes tiesiog parodome kitą žmonių grupę, kuri gyvena šalia mūsų. Gal norėtųsi užsimerkti ir nematyti, bet jie niekur nedings. Tie žmonės gal ne tokie išsilavinę, neturi įgūdžių ir negeba susitvarkyti su problemomis, bet nereikia smerkti. Gal gyvenantiems didmiestyje žmogus iš kaimo, ieškantis antrosios pusės, atrodo kvailas, bet jis televizijoje mato galimybę, tad kodėl jam jos nesuteikti. Aš pati ne vieną žmogų lydėjau užkoduoti ir dabar matau blaiviai gyvenančias šeimas, kurios dėkingos televizijai. Mūsų laidos – gyvenimo atspindys.

– Matote tendenciją, kad laidos herojai yra „nurašomi“, pasmerkiami iš anksto?

– Man atrodo, apskritai visuomenėje yra kreivai žiūrima į kitokius žmones. Žinoma, yra žmonių, kurie savo kitoniškumu naudojasi, bet labai daug žmonių reikia pagalbos. Laidoje norisi parodyti, kad negalima apie viską spręsti iš pirmo įpūdžio, pasakyti, kad ir „bomžas“, pragėręs 25-erius metus, gali pakilti ir gyventi normalų, blaivų gyvenimą. Man pačiai teko susidurti su moterimi, nuo paauglystės vartojusią alkoholį, praradusią vaikus, ir netikėjau, kad ji gali pasikeisti. Klydau – susiėmė ir jau kurį laiką negeria. Tokiems žmonėms tik trūksta aplinkos palaikymo.

– Kokia istorija jums labiausiai įsiminė?

– Vienos tikrai niekad nepamiršiu. Važiavome filmuoti lyg ir niekuo neišsiskiriančios istorijos, o susiklostė taip, kad aš pati iš „pijokų“ landynės ištraukiau kūdikį, išgelbėjome jį. Jei tą dieną būtume jo nepamatę, galbūt per žinias būtume išgirdę apie tragediją.

– Ar vis dar sulaukiat užgauliojimų dėl savo vyro?

– Yra jų, žinau, kad man prikabinta kalinio žmonos etiketė, bet to nepakeisiu. Pastebėjau, kad straipsniuose tai mėgstama „prikišti“, bet ką padarysi. Yra, kaip yra. Tik stebiuosi – negi kažkam skauda, kad esu nuteistojo žmona? Visgi į akis niekas niekada nėra dėl to pasakęs kažko blogo, o už akių visi drąsūs. Gal lieja savo nuoskaudas – jei nuo to geriau, tebūnie.