Atrankose į „Euroviziją“ Liepa dalyvauja nebe pirmą kartą – ji jau anksčiau demonstravo savo talentą. Pasak Liepos, praėję metai buvo itin sėkmingi jos karjeroje ir kūryboje, o tai paskatino šiemet dalyvauti „Eurovizijos“ atrankų konkurse: „Sukaupiau drąsą ir pamaniau, kad kodėl gi ne? Aš jaučiuosi daug išsivysčiusi kaip atlikėja. Ši mintis kirbėjo ilgą laiką, tačiau reikėjo dainos. Turėjau aiškią viziją, kokios dainos noriu, kokia muzika turi skambėti, kokie turi būti žodžiai, apie ką apskritai turi būti daina ir pasirodymas. Ši daina – tarsi pirmas žingsnis į mano naują, kitokį muzikinį etapą. Aš žinau, kad mano muzikinis stilius bus toks, koks yra šioje dainoje.“

„Mane, veikiausiai, žmonės žino kaip lyrinių dainų atlikėją, tačiau nusprendžiau užbaigti šį etapą ir koncentruotis į kitokią muziką. Visuomet mane viliojo šokių muzika. Nusprendžiau, kad reikia energingų pasirodymų, dainų, kurios kviečia žmones šokti. Džiaugiuosi, kad kurdama šią dainą subūriau geriausią komandą Lietuvoje. Labai vertinu muzikos prodiuserių Karolio Labanausko ir Jono Nainio darbą – galutinis rezultatas buvo pribloškiantis. Kai išgirdau, suvokiau, kad tai bus hitas. Šie žmonės tikrai žino, ko reikia dainai, kad ji paliestų kiekvieno širdį.“

Dainos žodžiai atskleidžia universalią ir gilią žmogaus baimę – ar meilė išlieka, kai išorė keičiasi, kai aistra prislopsta, o gyvenimas mus transformuoja? Kaip sako Liepa, šis klausimas kyla ne tik moterims, bet ir visiems, trokštantiems būti mylimiems ne tik dėl to, ką gali duoti ar kaip atrodai, bet dėl to, kas esi. Ir su šia daina Liepa jaučiasi itin laisvai pranešdama, kad pagaliau jos muzikiniame kelyje prasideda naujas etapas: „Daina ne tik kalba apie baimę, bet ir apie pažeidžiamumą – intymiausias akimirkas, kai išdrįstame parodyti save be kaukių. Ji kviečia susimąstyti, ar patiriama meilė yra tikra ir nesavanaudiška. Ar tai ryšys, kuris tęsiasi net tada, kai praeina geismo jaudulys? „Kas, jeigu aš pasikeisiu?“ – tai klausimas ne tik mylimajam, bet ir vidinis dialogas. Ką reiškia keistis? Ar tai pasikeitimas, ar naujos savęs versijos atradimas? Ir, jei pokyčiai koreguoja tavo išvaizdą, energiją, geismą, ar esi vis dar „pakankama“ kitam?

Šiandienos pasaulyje moterims tenka didžiulis spaudimas atrodyti „tobulai“. Visur – nuo žiniasklaidos iki socialinių tinklų – joms pateikiami standartai, kaip turėtų atrodyti jų kūnas, veidas, plaukai ar net gyvenimo būdas. Lyg egzistuotų kažkokia universali tobulybės formulė, kurią visos turi atitikti. Šie standartai ne tik kelia nerealius lūkesčius, bet ir dažnai stato moteris į rėmus, kurie atima galimybę būti savimi.“

Pasak Liepos, šiandieniniame pasaulyje kasdien sulaukiame spaudimo būti „idealiais“, bet svarbiausia nepasiduoti visuomenės primestiems stereotipams: „Reikia nebijoti daryti taip, kaip nori, atitrūkti nuo visuomenės lūkesčių. Jei nori, dažyk plaukus ryškia spalva. Jei nenori, net nepasidažyk. Jei tau patinka tavo kūnas toks, koks jis yra, nereikia jo keisti dėl kitų. Tik tavo pasirinkimai turėtų apibrėžti tavo grožį ir laimę. Svarbiausia yra mylėti save – ne tik tada, kai jautiesi gerai, bet ir tada, kai abejoji ar išgyveni sunkius laikus. Tik priėmus save, atsiranda vidinė stiprybė, kuri padeda atsispirti spaudimui ir laužyti rėmus. Moteris, kuri myli save, spinduliuoja pasitikėjimą, o tai yra gražiausia savybė, kurią galima turėti.“