– Į LRT eterį grįžta „Gražiausios poetų dainos“. Naujai skambės klasikų ir šiuolaikinių poetų eilėraščiai. Gal supažindintumėte su šio muzikinio projekto taisyklėmis?

– Ypatingų taisyklių šiame projekte nėra. Vienintelė taisyklė, kad LRT žiūrovai išgirstų pačias nuostabiausias, galbūt pamirštas, galbūt dar niekada negirdėtas, bet pagal lietuvių poetų tekstus sukurtas dainas.

Tai nenaujas projektas. Jis startavo prieš keletą metų ir sulaukė daug gerų žiūrovų atsiliepimų. Vadinasi, žmonės pasiilgę gražios, kokybiškos muzikos, kurią vieni pamena iš savo vaikystės, kitiems apie tai galbūt pasakojo tėvai ar net patys dainavo. Kodėl gi ne? Lietuviai – daininga tauta, turinti daugybę dainių, daugybę poetų. Todėl šios laidos misija – prikelti iš užmaršties pagal lietuvių poetų žodžius parašytas puikias lietuviškas dainas. Skambės tiek mūsų klasikų – Bernardo Brazdžionio, Pauliaus Širvio, Vytauto Mačernio eilės, tiek ir šių dienų poetų – Rimvydo Stankevičiaus, Vainiaus Bako, Erikos Drungytės – kūriniai.

– Jokių varžytuvių nebus?

– Tikrai ne. Jokio konkurso, jokios komisijos nebus. Visi mūsų poetai  yra nuostabūs, tad tiesiog prisiminsime jų kūrybą, o tai padaryti padės ir dainas projekte atliks daugiau kaip pusšimtis įvairiausių atlikėjų ir muzikos kolektyvų.

Dar viena įdomi detalė – kiekvieno šeštadienio laida turės savo temą, t. y. žiūrovams bus pranešta, apie ką atlikėjai savo dainomis kalbės vienoje ar kitoje laidoje. Tarkim, vieną šeštadienį LRT eterio bangomis sklis meilės poezija, kitą – dainos, kurias visi dainuodavome važiuodami į kokį nors žygį arba sėdėdami prie laužo, o gal keliaudami pėsčiomis aplink mūsų gražiuosius ežerus. Muzikiniame projekte puikiai derės įvairiausių žanrų dainininkai: nuo klasikos atlikėjų Rafailo Karpio ar Liudo Mikalausko iki aktorių Jokūbo Bareikio ar Ingos Jankauskaitės.

D. Umbraso, E. Blaževič, J. Stacevičiaus, V. Černiausko, LRT nuotr.

– Kas jums pačiam labiau prie širdies – poezija, dainos, o gal graži šių menų simbiozė – dainuojamoji poezija?

– Oi, čia labai skirtingi dalykai. Sunku juos būtų palyginti. Poezija – rimas, ritmas, nuostabi žodžio magija. Būtent poetai sugeba atrasti tuos nepaprastus žodžių ryšius, ko nesugebame mes, nors irgi vartojame tuos pačius žodžius. Poetai turi dovaną juos taip sudėti, kad žodžių sąskambiai įgautų visiškai kitokią substanciją.

Daina – ne tik žodžiai, bet ir melodija. Tai vėlgi kažkokia magija, galinti patraukti savo pusėn net ir visai nesidomintį poezija žmogų. Muzika galbūt yra universalesnė, nes ji turi daugiau galimybių pritraukti didesnius žmonių srautus. Muzikoje nėra kalbos barjero. Tarkim, užsienietis gali sukurti muziką, kuri bus kuo puikiausiai suprantama ir lietuviui. Tačiau vėlgi – gal žmonės, kurie mėgsta klausytis muzikos, išgirdę jiems patinkančią dainą, susidomės ir pačia poezija? Ims ieškoti, kas parašė jai tekstą? Arba, atvirkščiai, tekstui gražią muziką?

– Gal esate ir pats išbandęs vieną kurį iš šių dviejų stebuklų – rašyti eiles ar kurti muziką?

– Turiu jus nuvilti. Nors esu baigęs Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, nei muzikos, nei eilių nekūriau. Gana anksti supratau, kad geriau tegul tai daro tie, kurie sugeba. Jauni žmonės yra maksimalistai. Jie nori išbandyti visokius gyvenimo iššūkius, posūkius, vingius, galimybes. Tačiau aš nusprendžiau, kad geriau klausysiu, išgirsiu ir duosiu kelią kitiems. Neneigsiu – bandymų kurti muziką atsisėdus prie pianino ar gitara pabrazdinti kažką buvo. Tačiau tie mano bandymai jokiu būdu neišsiliejo į kažkokią didesnę ir rimtesnę kūrybą.

– Užbėgote mano klausimui už akių: kaip tik norėjau klausti apie jaunuolį, brazdinantį gitara. Kokios dainos tuo metu buvo populiarios?

– Vaikystėje iš tėvų patefono nuolat skambėjo „Beatles“ dainos. Iš lietuvių – tai buvo grupės „Fojė“ ir „Antis“ laikai. Prisipažinsiu – kaltas, kad jaunystėje man labiau rūpėjo užsienietiška kūryba ir angliškos dainos nei lietuvių. Tačiau žmonės bręsta ir, laikui bėgant, aš tikrai supratau, kad lietuviška poezija – reto grožio ir kad galima net visą gyvenimą skirti jai skaityti, nagrinėti ir klausyti.

D. Umbraso, E. Blaževič, J. Stacevičiaus, V. Černiausko, LRT nuotr.

– Prie jūsų pavardės „Vikipedijoje“ parašyta – Lietuvos diktorius, filmų įgarsintojas, vertėjas, filosofas ir laidų vedėjas. Jei tą pareigybių pyragą padalytume į skanius, bet nevienodus gabalėlius, kuris iš jų šiuo metu būtų pats didžiausias ir gardžiausias?

– Gal galite darsyk išvardyti, kas ten parašyta? Gal ko nors ir aš pats dar nežinau? Vis tiek mano pagrindinis darbas šiuo metu būtų „Panorama“, žinios. Aš esu televizijos žinių vedėjas ir filmų garsintojas. Vertimams nebeturiu laiko. Kas dar ten liko? Filosofas? Na… filosofija – visiškai atskirai, nes ji nėra nei darbas, nei profesija. Kažkuria prasme tai gyvenimo, mąstymo ir požiūrio į pasaulį būdas. Ar kelčiausi iš ryto, ar eičiau gulti vėlai vakare – jis visada su manimi. Filosofijos studijos man suteikė ramesnį požiūrį į pasaulį, save, gyvenimą ir tai, kas vyksta aplinkui.

– Esate televizijos žmogus. Ar pats dažnai įsijungiate televizorių ir, jei taip, kokio pobūdžio laidos jums patinka?

– Man patinka filmai ir serialai, bet tik geri. Nenoriu įžeisti kūrėjų, todėl konkrečių pavadinimų neminėsiu. Kitas mano mėgstamas dalykas –  laidos, kurias vedė amžinatilsį filosofas Leonidas Donskis arba kuriose jis buvo kalbinamas. Nė vienos nesu praleidęs. Tačiau jos neskirtos plačiajai auditorijai. Tie pokalbiai intelektualesni, kviečiantys susimąstyti. Be to, aš visada žiūriu „Panoramą“. Nenoriu įžeisti kolegų iš kitų televizijų, bet LRT informacinė žinių laida man yra tas šaltinis, kuriuo galiu 100 proc. pasitikėti.

Gal žmonės, kurie mėgsta klausytis muzikos, išgirdę jiems patinkančią dainą, susidomės ir pačia poezija?

– Vedate ne tik žinias, bet ir pramogines LRT laidas. Sakykite, ar pats esate buvęs kokio nors televizijos projekto dalyviu?

– Taip, 2014-ųjų vasarą esu dalyvavęs LRT projekte „Tikri vyrai“. Jei gerai pamenu, pasaulinėje arenoje tada buvo labai įtemptas laikas – vyko Krymo okupacija. Būtent tuo metu drauge su kitais buvau pakviestas į Lietuvos kariuomenę ir galėjau patirti, kaip ten viskas vyksta. Dvylika dainininkų, aktorių, sportininkų, šokėjų ir kitų profesijų atstovų dvylika dienų miegojo kareivinėse, palapinėse, mokėsi naudoti ginklą, valdyti karinį transportą ir pan. Žodžiu, visi pabandėme peržengti per save, per savo baimes.

– Jei reikėtų dalyvauti kokiame nors šou projekte, ką pasirinktumėte dabar – diriguoti orkestrui, dainuoti lietuvių poetų dainas, šokti pramoginius šokius, o gal čiuožti ant ledo?

– Jaučiu, kad pirmieji du variantai man būtų arčiausiai širdies. Taigi, aš iš pradžių padiriguočiau. Dainuoti? Iš bėdos galėčiau, bet prieš tai dar labai gerai pagalvočiau, ar tikrai plačiajai Lietuvos visuomenei norėčiau parodyti savo dainavimo gebėjimus.

– Turite filosofijos magistro diplomą. Sakykite, o kokio filosofo citata dažniausiai naudojatės gyvenime?

– Jei atvirai, per plauką netapau teisininku. Buvo patarimų: gal stok į teisę – prestižinė specialybė... Tie patys egzaminai tiko ir filosofijai. Nežinau, ar man kas nors patarė: užsirašyk ir į tą sąrašą. Man pritrūko vieno balo iki teisės studijų – liko filosofija. Kokio filosofo citata dažniausiai naudojuosi? Gal net ne filosofo, bet Biblijos, kuri sako: elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum, kad jie su tavimi elgtųsi. Ši gyvenimo nuostata man yra pagrindinė, ja stengiuosi visada vadovautis.

Filosofai, kurie mano pasaulėžiūrai padarė didžiausią įtaką, buvo stoikai: Seneka, Markas Aurelijus, Epiktetas ir kt. Dar jaunystėje be galo žavėjausi egzistencialistais, tarp kurių ir Jeanas-Paulis Sartre’as, ir Albert’as Camus. Netgi Friedrichas Nietzsche, kurį visuomenė priima kaip piktesnį, radikalesnį filosofą, man pateikė labai puikių minčių, privertusių susimąstyti apie savo vietą pasaulyje ir tai, ką jame veiki. Dar vienas filosofas, kurį studentai laikė sunkiu ir sunkiai suprantamu – Emmanuelis Kantas. Labai konkretus, racionalus ir logiškas mąstytojas. Man patinka, tik jo mintis reikia skaityti labai nuosekliai, neperšokant per puslapius. Be to, tam tikra prasme jis yra susijęs ir su Mažąja Lietuva – taigi, tarsi ir su mumis.

D. Umbraso, E. Blaževič, J. Stacevičiaus, V. Černiausko, LRT nuotr.

– Ar turite laiko skaityti šiuo metu? Ar jūsų susidomėjimo taikiklyje – vėl filosofų raštai ir stoikų traktatai?

– Mielai skaityčiau, bet juk negali bėgdamas tarp darbų ir kitų rūpesčių to daryti. Man, norint skaityti, turi būti tam tikra aplinka, atitinkama nuotaika. Šia prasme esu save šiek tiek apiplėšęs – kol kas neturiu laiko skaityti. Tačiau visai neseniai su dideliu malonumu prarijau keletą J.-P. Sartre’o knygų. Dar man dar labai patinka Philipas Rothas – garsus amerikiečių rašytojas, JAV nacionalinės knygų premijos laureatas. Dabar jau amžinatilsį. Jo irgi keletą knygų neseniai perskaičiau. Kaip matote, mano širdį traukia šiek tiek rimtesnio pobūdžio, filosofinės pakraipos knygos.

Filosofijos studijos man suteikė ramesnį požiūrį į pasaulį, save, gyvenimą ir tai, kas vyksta aplinkui.

– Skaičiau, kad kažkada užėmėte antrą vietą konkurse „Kalbos grynuolis“. Kokį pažymį mokykloje turėjote iš lietuvių kalbos ir ar visada, net maištingoje paauglystėje, nevartojote žargonizmų?

– Patikėkite, paauglystėje aš tikrai negalvojau apie kalbą taip, kaip galvoju apie ją dabar. Būdamas paauglys kalbėjau taip, kaip visi, ir mano pažymiai buvo visokie. Tais laikais dar buvo penkiabalė vertinimo sistema. Ilgą laiką buvau pirmūnas, bet vieną trimestrą esu turėjęs iš lietuvių kalbos ir trejetą. Kai pamačiau, ištiko šokas! Aišku, paskui aš labai susiėmiau, bet… taip, buvo tokia dėmė mano pažymių knygelėje. Apie kalbą ir jos svarbą platesne prasme supratau gerokai vėliau, kai likimas ėmė dėlioti mano darbus, vienaip ar kitaip susijusius su kalba.

– Koks buvo jūsų pirmas darbas, susijęs, kaip sakote, su kalba?

– Tuo metu kultinėje radijo stotyje „M-1“ buvo laida, kuri vadinosi „Tavo daina“. Skambindavo žmonės ir dainuodavo, o paskui vedėjai išrinkdavo, kam geriausiai pasisekė. Pirmame kurse man klasės draugai ir sako: padainuok – taigi lankei muzikos mokyklą. Prizas buvo gal pica, jau nebepamenu. Padainavau ir laimėjau. Paskui man paskambino iš „M-1“ įrašų studijos ir pasiūlė garsinti reklamas. Taip atsidūriau įgarsinimo studijoje, kurioje garso režisieriumi dirbo Andrius Mamontovas. Garsinti reklamas buvo įdomu – tai labiau priminė ne darbą, o hobį, kuris dar leido ir užsidirbti pinigų.

D. Umbraso, E. Blaževič, J. Stacevičiaus, V. Černiausko, LRT nuotr.

– Nuo to laiko kalbos ėmėte mokytis iš naujo?

– Tikrai taip. Ėmiau gilintis, kokios lietuvių kalbos kirčiuotės ir kokie dažniausiai pasitaikantys barbarizmai, kurių reikėtų vengti. O kur dar iš rusų kalbos atėję visokie žodžių junginiai arba formuluotės! Panašiai dabar tenka kovoti su mūsų kalbą užpuolusiais anglicizmais ir baisia sakinių struktūra, kuri iš anglų kalbos tiesiogiai permetama į lietuvių… Vietoj to, kad bučiuotumės, mes dabar darome bučiavimosi veiksmą. Negirdėjote?

– Esate trijų jau gerokai paaugusių vaikų tėtis. Ar nerėžia ausies jų tarpusavio kalba, ar nesinori pamokslauti, kaip reikėtų taisyklingiau šnekėti?

– Niekada prievarta neprimetu dalykų kitiems. Mano nuomone, pokytį visuomenei ar savo šeimai yra geriausia daryti tiesiog savo pavyzdžiu. Jei jie pamatys, supras, kažką ims keisti savo gyvenime – aš tik džiaugsiuosi, bet prievarta tikrai nebruksiu jokių taisyklių ar reikalavimų. Manau, kad mano vaikai tiesiog girdi, kaip aš kalbu, žino, kokia man svarbi yra kalba, todėl supranta, kad į kalbą negalima žiūrėti atmestinai. Šia prasme aš jais labai didžiuojuosi. Jiems taip pat, kaip ir man, ausį rėžia jaunimo pernelyg dažnai vartojami anglicizmai. Sykį važiuoju viešuoju transportu ir girdžiu, kaip angliškai kalbasi būrelis jaunų žmonių. Pagalvoju, šaunu, turistai, o po penkių minučių tie turistai ima ir lyg niekur nieko prabyla lietuviškai. Kodėl?! Kodėl, sakykite, tarpusavyje reikia kalbėti angliškai? Šito aš niekaip nesuprantu. Pamenate, buvo laikai, kai privalėjome kalbėti rusiškai, bet mes turėjome imunitetą – žinojome, kad tai negerai, kad reikia išsaugoti savo kalbą, nes kitaip ją užgoš svetimybės. Supratome, kad turime visi kaip vienas laikytis lietuvių kalbos, o dabar toks įspūdis, kad to imuniteto nebėra, kad mes patys ir dar išskėstomis rankomis, beatodairiškai imame vartoti angliškus žodžius, kartais net nelabai suprasdami, ką jie reiškia iš tiesų. Šiuo metu tas beatodairiškas nėrimas į svetimą kalbą man kelia didelį nerimą.

D. Umbraso, E. Blaževič, J. Stacevičiaus, V. Černiausko, LRT nuotr.

– Prie jūsų vardo straipsnių antraštėse dažnai pridedamas epitetas „žiūrovų mylimiausias“. Kaip manote, kodėl toks tapote?

– Ar tikrai? Negaliu patikėti. Manyčiau, truputėlį mane pervertinate… Ar žiūrovai duoda praeiti gatvėje? Žinoma. Būna kartais situacijų, kai žmonės sureaguoja į mano balsą sakydami: „Tai čia jūs?“. Tai visada  atrodo truputį keista, nes tikrai nemanau, kad mano balsas kažkoks išskirtinis. Galbūt todėl, kad jis tiesiog yra mano balsas. Visada padėkoju žmonėms už dėmesį ir pagiriu, kad jie žiūri tinkamus filmus ir tinkamas laidas. Kaip tapau žiūrovų mylimiausias? Na… aš niekada nesistengiu kurti kažkokio įvaizdžio, bet tiesiog esu savimi. Gal tai ir yra mano receptas? Tiesiog, kai neapgaudinėji žiūrovų, nesieki būti geresnis, nei esi iš tiesų, jie kažkaip tai pajaučia. Kita vertus, aš visada galvojau ir dabar manau, kad žmonės yra geri. Taip, jie yra geri, kol neįrodo priešingai.

– Savo šeimoje irgi esate mylimiausias? Ką mėgstate veikti su žmona Ieva ir vaikais drauge?

– Mūsų vaikai jau dideli. Pijus Vakaris, Elzė ir Gilė jau turi savų poreikių. Tad, jei prisijungia prie mūsų su Ieva, būname labai laimingi. Pijus Vakaris jau studijuoja matematiką. Tačiau visada malonu, kai vakare visa šeima susirenka kartu… Kad ir pažiūrėti kokio gero filmo. Nieko ypatingo nedarome, ekstremaliu sportu neužsiimame – tiesiog leidžiame gyvenimui mus sujungti, o kai jis tai padaro – kuo nuoširdžiausiai mėgaujamės.