- Rasa Rožinskienė
- Teksto dydis:
- Spausdinti
-
Taktika: savo kelionių niekada neplanuojantis M. Bertulis mėgsta pasiduoti atsitiktinumams ir leisti šaliai jį nustebinti.
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
-
Madagaskaras – skurdžiausia keliautojo aplankyta šalis
Keliautojas ir skaitmeninio turinio kūrėjas Mantas Bertulis, paklaustas, ar matė populiarų JAV animacinį filmą „Madagaskaras“ apie bėglius iš zoologijos sodo, kurie netyčia atsiduria šioje saloje, šypsosi: nei liūtų, nei begemotų, nei žirafų, juo labiau pingvinų ten nesutiko, užtai Madagaskaro vizitine kortele vadinamų lemūrų prisižiūrėjo į valias.
Intriguoja sekėjus
Savo feisbuke Mantas prisistato ambicingai: „Būsimas Kauno meras.“ Jo keliautojo ambicijos irgi nė kiek ne mažesnės – vyras per gyvenimą nori apkeliauti visas pasaulio valstybes ir laiko veltui negaišta. Šiandien žemėlapyje pažymėta 90 iš 193 norimų aplankyti šalių.
Savo nuotykius Mantas kelia į socialinius tinklus – feisbuką, instagramą, o prieš metus susikūrė ir paskyrą „Contribee“ platformoje, kur didžiausi smalsuoliai skatinami susimokėti po penkis ir daugiau eurų, kad galėtų pamatyti dar pikantiškesnių detalių iš keliautojo dienoraščio. Sumanus vyras net sugalvojo intrigą: internautų, parėmusių jo keliones didesne suma, laukia specialios lauktuvės iš tos šalies, kurioje tuo metu jis vieši.
Kai buvo Afganistane, vežė prieskonių, saldumynų, iš Jamaikos – cigarų ir kepurių su dredais, o iš Madagaskaro skraidino dovanų bambukų sulčių ir vietinio šokolado.
Laimingi: „Madagaskaro žmonės šypsosi ir iš tiesų yra laimingi“, – tikina Marius. / M. Bertulio asmeninio archyvo nuotr.
Su patikima apsauga
Kad sukeltų didesnę intrigą savo sekėjams, Mantas dažnai į draugiją pasikviečia po kokį garsų Lietuvos pramogų pasaulio veikėją. Šįkart juo tapo Vytautas Medineckas – sportininkas, verslininkas, aktorius ir reperis – geriau žinomas Iron Vyto slapyvardžiu.
„Žinojau, kad šis žmogus nesusipykęs su humoru, mėgsta nuotykius, o man kelionėse šitie dalykai ir yra patys svarbiausi“, – bendrakeleivio rinkimų kriterijais dalijasi Mantas ir priduria, kad, visų pirma, jį sužavėjo Iron Vyto avantiūrizmo laipsnis (raumeningasis reperis skrido į Argentiną ir mokėsi šokti tango projekte „Tangomanai“), antra – abejoti sėkme neleido įspūdingi jo raumenys, kurie turėjo apsaugoti lietuvius (kartu dar vyko filmuotojas) nuo vietinių gaujų siautėjimo. Pagal nerašytas žaidimo taisykles Manto bendražygis iki paskutinės minutės nežinojo, kur vyksta.
Ką žinojo ir kokių faktų prisirinko pats kelionės organizatorius?
„Buvau skaitęs, kad šioje šalyje veši didelė korupcija, siaučia vietinės gaujos, kurios apiplėšinėja ne tik nelegalius gatvės prekeivius, bet ir dorus turistus. Visa bėda, kad teisėsaugos pareigūnai į pažeidėjus nekreipia nė mažiausio dėmesio“, – pasakoja jis.
Ėjimas pasiteisino: Iron Vyto raumenys visur buvo sutinkami su didžiule pagarba, o vietiniai Madagaskaro gyventojai malagasiai jį vadino Johnu Cena (populiarus amerikiečių imtynininkas – aut. past.) ir nuolat prašėsi su juo fotografuotis.
Nudžiugino: geriausios lauktuvės nuo Iron Vyto vietiniams vaikams – saldainiai. / M. Bertulio asmeninio archyvo nuotr.
Pribloškė skurdas ir netvarka
Dažną europietį, atvykusį į Madagaskaro sostinę Antananaryvą, apima siaubas nuo chaoso, netvarkos ir skurdo. Mantas tvirtina, kad ir jam ši šalis Indijos vandenyne, netoli rytinio Afrikos kranto, pasirodė be galo skurdi.
„Pagal statistiką ją lenkia tik Liberija, Malavis, Nigeris, Mozambikas, Kongo Demokratinė Respublika, Centrinės Afrikos Respublika, Burundis ir Pietų Sudanas. Pragyvenimo lygis čia labai žemas – 100 eurų atlyginimą per mėnesį vietiniai jau laiko neblogu“, – aiškina keliautojas.
Ne pirmą kartą po Afriką keliaujantis lietuvis tikina, kad šis žemynas nepigus baltaodžiams. Vis dėlto Madagaskaras jį nustebino net ir muzungams itin žemomis kainomis. Pavalgyti čia buvo galima už 1–5 eurus, apsikirpti – už 50 centų, automobilio nuoma su vairuotoju – 50 eurų už parą, o nakvynę keliautojų trijulė dažnai rasdavo ir už 10 eurų.
Madagaskaras – 39-a mažiausiai turistų lankoma šalis pasaulyje. Pirmoji nepopuliarumo priežastis – baisūs keliai ir labai prasta salos infrastruktūra. „60 km kartais važiuodavome net keturias valandas“, – atsidūsta M. Bertulis.
Visi Madagaskaro kaimai tokie primityvūs, kad pro juos važiuodamas jautiesi nusikėlęs kokį 100 metų į praeitį. Nei švaraus vandens, nei mokyklų.
„Visi Madagaskaro kaimai tokie primityvūs, kad pro juos važiuodamas jautiesi nusikėlęs kokį 100 metų į praeitį. Nei švaraus vandens, nei mokyklų, jau nekalbant apie saulės baterijas, elektrą ar stalus su kėdėmis. Visur, kiek akys užmato, tik puodai, malkos ir gyvuliai“, – pasakoja pašnekovas.
Anot M. Bertulio, apie 80 proc. gyventojų Madagaskare gyvena labai skurdžiai, o likusius 20 proc. sudaro turtingieji arba vidurinės klasės atstovai.
Skurdžiai gyvenančios malagasių šeimos stengiasi susilaukti kuo daugiau vaikų, kad šie padėtų tėvams dirbti ūkio darbus, taip pat uždirbtų šeimai šiek tiek pinigėlių. Jie nuo mažens yra mokomi prašyti išmaldos, sukelti gailestį turistams, kad tik šie duotų pinigų. Lengvai gaudami pinigų, vaikai nemotyvuojami siekti ko nors daugiau gyvenime, mokytis. Todėl turistams patariama neduoti išmaldos. Mantas su draugais mažuosius prašytojus verčiau palepindavo saldainiais ir sausainiais, pirktais vietinėse parduotuvėse.
Mieli: vietiniai lemūrai draugams labiau priminė katinus, kuriuos kai kur galėjo net paglostyti. / M. Bertulio asmeninio archyvo nuotr.
Tapo pavėžėtojais
Didžiausias turtas vietiniams – naminiai gyvuliai: vištos, žąsys, kalakutai, galvijai. Mantas dalijasi, kad kartais jų automobilio atvira bagažinė tapdavo tikra vištide ar žąside.
Kadangi viešojo transporto saloje beveik nėra, dažnai automobilio bagažinėje jie rasdavo ir vietinių „klasiokų“ (taip juokais juos vadino), kurie apsiginklavę žemės ūkio padargais kantriai laukdavo, kol lietuviai baigs pusryčiauti ir judės toliau.
„Teikdavome jiems nemokamas pavėžėjimo paslaugas“, – juokiasi Mantas, vieną rytą automobilyje radęs net gyvą kalakutą su narvu, kurį, pasirodo, jų vairuotojas Manu nupirko savo žmonai. „Žmonos juk reikia klausyti!“ – kaltai nudelbęs akis aiškino jis. Deja, keliautojai turėjo paukštį išprašyti, nes būtų tekę su juo važinėtis ir kankinti vargšelį dar beveik savaitę. „Baigiantis kelionei mus graužė sąžinė, todėl nuvykome į sostinės turgų ir nupirkome Manu žmonai naują kalakutą“, – šypsosi trijulės vadas.
Dar vienas Madagaskaro kasdienybės bruožas – nuolat dingstanti elektra. Vyrų nebestebino naktimis išsijungiantis ventiliatorius ar dušai be karšto vandens. „99,9 proc. gatvių yra neapšviestos, nes nėra šviestuvų arba taip taupoma elektra“, – aiškina Mantas.
Žemyn upe: įdomu, ar vietinis draudimas apmokėtų žalą, jei šis bambukinis plaustas staiga imtų ir nuskęstų su visu kroviniu, neatlaikęs jo svorio? / M. Bertulio asmeninio archyvo nuotr.
Patikėjo apgavikais
Sakoma, jei atvykai į svečią šalį, priimk ją atvira širdimi – tuomet ir vietiniai žmonės sutiks tave nuoširdžiai. Vis dėlto atlapaširdžiams keliautojams teko susidurti ir su sukčiais, kurie įkalbėjo lietuvius leistis į nepamirštamą kelionę.
„Sumokėjome tiems netikriems gidams net 350 eurų. Vietinėmis kainomis – žvėrišką sumą, bet taip nieko įdomaus ir neišvydome. Vieną dieną plaukėme upe, naktį praleidome palapinėje, o paskui mūsų gidai tiesiog pasiplovė ir paliko vienus pačius kapstytis iki žadėtos vietos“, – traukia per dantį savo naivumą keliautojas ir priduria, kad būta ir daugiau atvejų, kai vietiniai reikalaudavo iš lietuvių daugiau pinigų negu priklauso.
„Tarkime, nori persikelti į kitą ežero pusę bambukiniu plaustu – klok 150 eurų, o jei kelyje patruliuojantys kariškiai pamato, kad automobilyje sėdi baltieji – stabdo ir čia pat sugalvoja būtą nebūtą prasižengimą, kuriam panaikinti irgi reikia 4–6 eurų kyšio“, – aiškina M. Bertulis ir apgailestauja, kad korupcija Madagaskare – didelė problema.
Todėl, jei geri žmonės iš Europos nori padėti vietiniams ir, tarkime, saloje pastatyti normalią mokyklą, nelabai gali. Visi pinigai pirmiausia pereina per vietines organizacijas, o mokyklos gauna tik mažiausią jų dalį.
„Klasiokai“: kiekvieną rytą, palikę viešbutį, lietuviai rasdavo ir pilną bagažinę vietinių, norinčių nemokamai nukeliauti į jiems reikiamą vietą. / M. Bertulio asmeninio archyvo nuotr.
Tsingy parko iššūkiai
Prieš kelionę Iron Vytas perspėjo Mantą, kad nenori jokių kalnų žygių ar ilgų ėjimų – turi ankštų patalpų baimę. Deja, kelionės organizatorius ir pats nežinojo, kad pakliuvę į Tsingy nacionalinį parką lietuviai turės ne tik kabarotis po smailias uolas, bet ir įveikti itin netvirtai atrodantį beždžionių tiltą.
„Įdomiausia, kad mūsų gidas nė žodeliu neperspėjo apie šio žygio sudėtingumą, o iššūkiai, kurių patyrėme šiame parke, tikrai buvo skirti ne kiekvienam. Teko ne tik karstytis uolomis, bet ir lįsti į tamsias olas, pasišviečiant žibintuvėliais, o mums virš galvų lakiojo šikšnosparniai“, – dar šviežiais įspūdžiais dalijasi M. Bertulis.
Ką po šio žygio sakė Iron Vytas? Mantas juokiasi, kad Vytautas galų gale sužinojo, kad neturi įsikalbėtos ankštų erdvių baimės, tad jas įveikė be didelio vargo.
Didelį įspūdį padarė Baobabų alėja: „Vieną kartą juos aplankėme dieną, o kitą rytą dar grįžome į Baobabų alėją saulei tekant. Likome sužavėti.“ Šie kelis tūkstančius metų gyvenantys medžiai yra kadaise Madagaskare augusio tankaus atogrąžų miško palikimas. Lietuviams jie pasirodė tarsi iš fantastinio filmo – augantys šaknimis į viršų.
Filmas klaidina
Važinėdami po salą draugai tikėjosi pamatyti ir filmo „Madagaskaras“ herojus, deja... Saloje beveik nėra didelių gyvūnų: begemotų, žirafų ar liūtų. Vieni iš didesnių salos gyventojų yra fosos – laukinės katės, panašios į lūšis, bet šiek tiek mažesnės.
Čia taip pat gyvena Nilo krokodilai, kurių galima pamatyti tik krokodilų fermose, nes laukinėje gamtoje jie gerai slapstosi. Iron Vytas čia pirmą kartą paragavo krokodilienos, kurios skonis jam pasirodė panašus į žuvies ir mėsos mišinį.
Lietuviai grožėjosi ir šalies vizitine kortele laikomais lemūrais, kurie labiau priminė meilius katinus, o ne beždžiones. Nors, pasak malagasių legendų, lemūruose įsikūnija protėvių dvasios, visgi šiandien daugeliui jų rūšių gresia išnykti. Keliautojai matė juos kabančius parkuose, o viename kaime žmonės net buvo vieną prisijaukinę – turistai galėjo jį glostyti, šerti.
Užsakymas: garsusis kalakutas Manu žmonai. / M. Bertulio asmeninio archyvo nuotr.
Viskas matuojama zebu
Mantas džiaugiasi, kad maistas Madagaskare buvo skanus ir pigus, nors nei jis, nei Iron Vytas apsinuodijimų neišvengė. Pirmasis krito galiūnas, kiek vėliau teko paviduriuoti ir Mantui, sumaniusiam paragauti vietinės jautienos tartaro – t. y. žalios zebu (kuprotos karvės, auginamos Madagaskare) mėsos.
„Valgyti žalią mėsą Afrikoje – na… jau tikrai turi būti gerai daužtas“, – juokiasi keliautojas ir priduria, kad zebu tartaras jo neatgrasė nuo svirplių deserto. „Į salą patekome tokiu metu, kai vyko svirplių migracija. Išėdę vieną gamtos plotą, jie keldavosi būriais kitur, o vietiniai žmonės juos gaudydavo – kepdavo, virdavo.“
Madagaskare daug kas matuojama zebu. Vietiniai gyventojai pinigus mieliau investuoja į zebu nei patiki juos bankui. Nuotakos tėvą taip pat labiausiai domina už dukrą siūlomų zebu skaičius. Zebu mėsa dažna vietinių kavinių valgiaraštyje, tačiau paprasti žmonės kaimuose valgo kur kas paprasčiau. Kasdienį jų maistą sudaro ryžiai, kuriuos augina dauguma šeimų. Vyrai padaro vagas, išdirba žemę, o ją suminkštinti padeda tos pačios zebu karvės, kurios išleidžiamos į lauką ir tol varinėjamos ratais, kol žemė tampa pakankamai minkšta. Sodinimo darbus atlieka moterys, o derlių nuima visa šeima. „Žmonės valgo tai, kas gerai auga jų šalies klimato sąlygomis ir kas, be abejo, yra nebrangu – ryžius, daržoves, vaisius, kurių ten didžiulė įvairovė“, – aiškina M. Bertulis.
Vaiduokliai egzistuoja!
Visur, kur tik keliautojai fotografavo, vietinių buvo sutikti itin šiltai, niekas neprašė pinigų už galimybę padaryti nuotrauką, nors skurdžiose Afrikos valstybėse tai gana dažnas atvejis.
Lietuvį stebino baltos vietinių žmonių šypsenos. „Arba dantys būdavo kaip iš reklamos, arba jų išvis nebūdavo“, – juokiasi jis ir priduria, kad geri vietinių dantys turbūt dėl maisto, kurio pagrindą sudaro vaisiai ir daržovės.
Didžioji dauguma gyventojų – katalikai, tačiau katalikybė čia labai stipriai susipynusi su vietos tikėjimais, gamtos dievais, mitinėmis būtybėmis. „Viena Madagaskaro lietuvė mums rekomendavo aplankyti tokį ežerą. Vairuotojas, paprašytas prie jo nuvykti, labai rimtu veidu pareiškė, kad važiuoti ten galima, bet maudytis – nelabai, nes ten gyvena vaiduoklis. Jei jam patiksi – liksi sveikas, jei ne – nebeišnersi, nes vaiduoklis tame ežere jau daug žmonių yra nuskandinęs“, – cituoja vairuotojo žodžius Mantas.
Kitą sykį, lietuviams sustojus pasiklausti, ar priekyje nėra plėšikaujančių gaujų, vietiniai sakė, kad banditų nėra, tiktai vaiduoklis. „Iš pradžių juokėmės, tačiau kai vietoj planuoto miesto Manu mus nuvežė visai į kitą vietą, ir patys beveik patikėjome, kad tas vaiduoklis egzistuoja, kad jis vargšeliui Manu susuko protą“, – šypsosi pašnekovas.
Paklaustas, su kokiomis mintimis grįžo į Lietuvą, Mantas sako, kad prie tokios išvados prieina jau ne pirmą kartą. „Kuo skurdesnė šalis, kuo žmonės mažiau turi, tuo jie laimingesni“, – dėsto savo nuomonę jis ir siūlo kiekvienam bent kartą gyvenime nuvykti į kokią nors skurdžią Afrikos šalį ir ten pagyventi pačiomis primityviausiomis sąlygomis. „Grįžę ypač pradėsite vertinti tai, ką turite Lietuvoje“, – šypsosi keliautojas.
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
-
Tarpiniai rezultatai: Bazelio rinkėjai pritarė 2025-ųjų „Eurovizijos“ finansavimui1
Šveicarijos Bazelio miesto rinkėjai sekmadienį pritarė, kad 2025-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkursui surengti būtų skirta beveik 38 mln. eurų, rodo tarpiniai rezultatai, gauti netrukus po balsavimo pabaigos. ...
-
J. Statkevičiaus sėkmės paslaptys: į kolekcijos pristatymą Paryžiuje vežėsi švęstą vandenį10
Vienas garsiausių Lietuvos dizainerių Juozas Statkevičius dar ne taip seniai pribloškė savo gerbėjus surengęs naujosios kolekcijos pristatymą Paryžiuje, o vėliau jį pakartodamas ir Vilniuje. TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“ ži...
-
U. Siparės namuose jau sužibo įspūdinga eglė: nuo šiol mane vadina Kalėdų ambasadore15
„Didelio netikėtumo čia nėra – pas mane visada Kalėdos atkeliauja anksti“, – juokėsi jau šventiškai namus pasipuošusi televizijos laidų vedėja, naujoji LNK projekto „Kaukės“ detektyvė Ugnė Sipa...
-
Kam važiuoti į Laplandiją, jei turime Palangą?!3
Nuo jaukių vakarienių, pramogų šeimai iki energingų renginių ir fejerverkų – šventiniu laikotarpiu Palanga stengiasi patenkinti kiekvieno poreikius. Šiųmetis švenčių laukimas mylimiausiame kurorte prie jūros bus pers...
-
E. Dragūnas prisiminė skandalą sukėlusią frazę: man neleido nei pasisakyti, nei pasiaiškinti
2022 metais prasidėjus karui Ukrainoje, grupės „SEL“ lyderis Egidijus Dragūnas socialiniuose tinkluose pareiškė, jog šis žmonių gyvybes pasiglemžiantis reiškinys – „natūralus planetos išvalymas“...
-
A. Švilpauskas ir A. Oleinik atliko DNR tyrimą: norėjo įsitikinti, ar ne broliai2
Lietuvos muzikos padangėje: naujas duetas, kokio muzikos mylėtojai jau seniai nematė ir negirdėjo! Du žinomi atlikėjai: Arnas Švilpauskas ir Anatolijus Oleinik suvienijo jėgas pasivadindami „NeBroliais“, dueto gimimui pasirinkdami tra...
-
Šveicarai balsuos dėl finansavimo 2025-ųjų „Eurovizijai“2
Bazelio rinkėjai sekmadienį spręs, ar galima išleisti dešimtis milijonų eurų viešųjų lėšų 2025-ųjų „Eurovizijos“ dainų konkursui organizuoti – oponentai šią galimybę vadina viešųjų i&s...
-
L. Suodaitis: maisto išmetimas man yra didelė nepagarba gamtai ir įdėtam darbui6
Žinomas verslininkas, LNK projekto „Kaukės“ penktojo sezono komisijos narys Laurynas Suodaitis neslepia – kulinarija yra jo aistra, tačiau maisto švaistymo problema jam kelia ne tik nerimą, bet ir daugybę klausimų. Kodėl pasauli...
-
Ragina naujai atrasti žiemišką Lietuvą
VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ ragina keisti požiūrį į lietuvišką žiemą ir šaltąjį metų laiką skirti atradimams ir pažinčiai su dar neišbandytomis pramogomis. Siekdama paskatinti lietuvius keliauti po šal...
-
Naujas muzikinis projektas „Dovanota“ pristato pirmąjį savo kūrinį „Viena daina“1
„Dovanota“ – naujas projektas, įkvėptas sintezatorių skambesių bei šokių muzikos ir disco energijos. Jį įkūrė du Lietuvos naktinio gyvenimo scenos entuziastai: Ramūnas Tamošauskas (UraganiuS) ir Žilvinas Juodis (DJ Bl...