Maištingoji „slem“ poezija veržiasi į mokyklas

Slemo poezijos žanras gimė 8-ajame dešimtmetyje JAV. Tuomet nuo monotonijos persisotinę poetai iš pamatų sudrebino per amžius nusistovėjusias poezijos tradicijas. Galbūt jau atėjo laikas su naujuoju žanru supažindinti ir Lietuvos mokyklas?

Teksto ir scenos meno sintezė

Taigi, kas yra slemas? Kalbant paprasčiau, tai – poezijos žanras, kuriame į vieną sujungiami garsas, vaizdas ir tekstas. „Kadangi slemo poezija visuomet atliekama gyvai, o jos tikslas – ne tik pasakyti tekstą, bet ir sudominti žiūrovą, ji tampa tarsi lydinys, sudarytas iš dviejų pagrindinių dalių: 50 proc. teksto ir 50 proc. scenos meno. Tekstas gali būti komiškas, tragiškas, rimuotas arba tik žodžių žaismas, jis neprivalo būti literatūrinis, dažnai slemo poetai vartoja žargoną. Scenos menas – viskas, kas atliekama ant scenos: vaidyba, dainavimas, pantomima, imitacijos, parodijos ar tiesiog skandavimas“, – taip jį lietuviams pristato entuziastai.

Slemas, kuriam lietuvių kalbos ekspertai dar nesugalvojo lietuviško pavadinimo, mūsų šalį pasiekė neseniai. Pirmosios slemo poezijos varžybos užfiksuotos 2008 m. Šakių rajone. Ir tik 2010 m. Domas Raibys surinko keletą slemo entuziastų bei pamažu jį pavertė tradiciniu renginiu. Nuo to laiko scenoje savo jėgas išbandė ne tik vietos slemeriai, bet ir pasaulinio lygio poetai – Bobas Holmanas ir Saulas Williamsas, o su pačiu žanru susipažino Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos, Šilutės, Nidos ir Kauno gyventojai.

Nuo pat pradžių slemas bando atremti kritiką, kurios daugiausia negaili tradicinės poezijos gerbėjai: „Kad ir kaip keista, daugeliui atrodo, kad eilėraštis būtinai turi būti rimuotas. O juk jau seniai taip nebėra“, – pridūrė D.Raibys.

Dvejus metus aktyviai spurdėję slemeriai susivienijo ir šių metų knygų mugėje išleido knygą „Slemas Lietuvoje!“. Tiesa, buvo manančių, kad knygą išleisti buvo dar gerokai per anksti. „Daugelis taip manė, kol nepamatė knygos“, – pasakojo D.Raibys.

Tvirtina ryšius

Plėsdami gerbėjų būrį Lietuvoje slemeriai iškėlė naują idėją – slemą įtraukti į mokyklos literatūros programas.

„Mokykloje mane išmokė nekęsti poezijos“, – kartą laužyta anglų kalba pasakė vienas slemeris. Niekam ne paslaptis, kad jaunimą sudominti poezija yra ypač sunku. Mokyklų programose dėstomas literatūros kursas dažnai sutinkamas be entuziazmo: mokiniai nė neketina gilintis, o neretai apatiški būna ir pedagogai.

Sistemos keisti nesiryžta niekas – kur kas lengviau dėl visko kaltinti mokinius, negu ieškoti kitų būdų, kaip prie jų prieiti.

„Mokyklos kursas išdėstytas chronologine tvarka, o tai yra pati neįdomiausia ir nykiausia forma. Jo paskirtis turėtų būti sudominti mokinį ir sugebėti padaryti, kad jis pamiltų savo kalbą, o ne prievartauti <...>. Noriu, kad jie suprastų – poezijos yra lygiai toks pat pasirinkimas kaip ir muzikos“, – „Vilniaus dienai“ teigė D.Raibys.

 

Slemas gali ir padėti užmegzti glaudesnį mokinio bei pedagogo ryšį", – rašė Brenda Dyck, JAV mokytoja, jau kelerius metus rengianti kalėdinius slemo renginius. Jos teigimu, šiuolaikiniam jaunimui kur kas lengviau priimti poeziją, kai gali patys jaustis jos dalimi – rašyti, deklamuoti, net vertinti kitų darbus aplodismentais ir nušvilpimu.

„Vaizduotė, mąstymas, kūryba, gebėjimas stebėti pasaulį, turėti savo nuomonę ir sugebėti ją išreikšti – savybės, mano nuomone, žmoniją vedančios pirmyn. Ir šias žmogaus savybes reikėtų lavinti, o ne uždaryti ir riboti. Tikiu, kad slemas gali būti viena iš formų, padedančių jas lavinti“, – priežastis, kodėl reikėtų slemą įtraukti į mokyklinę programą, toliau vardijo D.Raibys.

Vadovaujasi neteisinga nuomone

Tokių kaip B.Dyck pasaulyje yra daug, bet Lietuvos mokyklos slemeriams duris kol kas atveria nenoriai. „Na, mus kartais kviečia į įvairias mokyklas. Paskutinė, kurioje buvome, – Vilniaus suaugusiųjų mokykla. Ten labai draugiškai ir palankiai sutiko“, – dėstė D.Raibys.

Tačiau kvietimų nebūna daug ne todėl, kad ši poezija yra primityvi ar neverta dėmesio – menininkė Laima Kreivytė slemą apibūdino kaip vieną stipriausių šiuolaikinės poezijos žanrų. Žanras dažnai neteisingai vertinamas tik dėl sklindančių neigiamų gandų, net nepabandžius su juo susipažinti artimiau. „Šių metų Vilniaus knygų mugėje sutikau vieną rašytoją, jis man sako: “Žinai, pavarčiau slemo knygą ir likau nustebintas, nes ten yra gerų tekstų. Vėliau jis prasitarė, kad į slemo renginius nevaikščiojo, nes buvo prisiklausęs visokių gandų", – pasakojo D. Raibys.

Nežinia, kiek dar laiko prireiks, kol slemas įsitvirtins Lietuvos mokyklose. Aišku viena – nederėtų pamiršti fakto, kad kalba, taip pat poezija, ateina iš žmonių ir keičiasi kartu su jais. Susipažinti su klasika yra svarbu, tačiau, pasak D.Raibio, yra naujų rašytojų, kurie rašo apie dabartines problemas. Juk judėti pirmyn neįmanoma tik žiūrint atgal.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių