Du vaikus ir stiprius kūrinius auginančios rašytojos L.S.Černiauskaitės santuoka – ne už kalnų

Prozininkė ir dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė neslepia sunkiai ištverianti žmonių žvilgsnius ir tai, kas vadinama viešumu. Vos keletą kartų per metus ryškiau lūpas pasidažanti ir gražesnę suknelę apsivelkanti pašnekovė juokauja, kad vienintelis masinis įvykis, kurį jį atlaikanti iki pabaigos, – sekmadienio Mišios. Visa kita, anot jos, tik burbulai, neverti dėmesio. Bet, žinoma, ne mylimiausi žmonės ir valandos, kai ji kuria Vilniaus universiteto skaitykloje.

– Įprasta manyti, kad rašytojams reikalinga erdvė, vienatvė, ramybė. Bet ar nepradeda nuo tylos spengti ausyse? Gal pasiilgstate viešumo, minios šurmulio?
– Kai smegeninėje sproginėja ir vos spėji užsirašyti tekstą, patikėkit manimi, nesigirdi jokios tylos. Esi sklidinas garsų ir dinamikos. Kūrybinis veiksmas yra labai intensyvus. O po jo dažnai tylos tiesiog reikia... Bet kur jos gauti? Bėgant metams tą viešumą vis sunkiau pakeli. Jau piktybiškai nebevaikštau net į kino pavasarį. Sunkiai ištveriu spūstis ir žvilgsnius. Keletą kartų per metus tenka raudonai pasidažyti lūpas, apsivilkti padoresnę suknelę ir vykti į provincijos miestelių bibliotekas susitikti su savo skaitytojais. Tuos renginius ištveriu tik todėl, kad paprastai į juos susirenka malonios, geraširdės moterys. O vienintelis masinis įvykis, kurį atlaikau iki pabaigos, yra sekmadienio mišios. Žmonės ten kažkokie geresni pasidaro.
– Prieš metus dalyvavote televizijos projekte „Žvaigždžių duetai“, dainavote su Alanu Chošnau. Ar turite muzikinių ambicijų šiandienai?
– Mano muzikinės ambicijos niekada nesiekė toliau padainavimo virtuvėje ar mašinoje, kai nuo pro šalį lekiančių vaizdų apima džiugesys ar melancholija. Šiuo požiūriu dainų projektas nieko nepakeitė. Įlindau televizijon, pabuvau, išlindau. Tai ne mano stichija ir, beje, visiškai ne mano repertuaras. Dainuoju romansus ir liaudies dainas, o klausausi – nuo klasikinio metalo iki bažnytinių choralų. Dainavimas man yra intymi emocijų iškrova, kai apima jaudulys ar užsmaugia vidinis verksmas. Dainuoju tik savo vyrui arba sienoms.
– Kas rytą matau jus netoli Užupio angelo stumiančią dukros Elenos Gelminės vežimėlį. Kasdien važiuojate įprastu maršrutu?
– Maršrutą koreguojame, bet kažin ko neprisigalvosi – diktuoja mažoji mergužėlė. Ji pažįsta apylinkes, žino, už kurio kampo laukia sūpynės, už kurio – smėlio dėžė, ir yra griežta mūsų rytinių pasivaikščiojimų gidė. Vaikams reikia ritmo, pasikartojimų. Suaugusiesiems, beje, irgi.
– Kaip atrodo paprasta jūsų diena? Ar ne per daug vienatvės joje?
– Mano diena pilna prabangos atlikti tik širdžiai malonias pareigas ir priedermes. Vienatvės joje su žiburiu nesurasi, nes buvimo su dvejų metukų dukra vienatve tikrai nepavadinsi. Su savo vaikais man bendrauti kur kas įdomiau, negu su daugybe rimtų dėdžių ir tetų. Mano vaikai yra „aštriabriauniai“, daug reikalaujantys, bet abu labai įdomūs. Tai – ne tie patogūs, tylūs, sukalbami vaikučiai, kurie ramiai stovės, kol užriši batus ar nuplausi burnelę. Mūsų diena pilna riksmo, atsikalbinėjimų, ilgo sėdėjimo ant puodo, galynėjimosi dėl dar vieno sriubos šaukšto, lakstymo, šokių ir netikėtų švelnumo priepuolių. Tikrąja to žodžio prasme bijau savo vaikus pražiūrėti ir po dešimties metų verkšlenti, kad praradau kontaktą, kad nepastebėjau, kaip suaugo ir panašiai. Viską matau ir viskame dalyvauju, tik kartais iš nuovargio nebepavelku kojų, suvaikėju ir imu isteriškai šaukti (juokiasi).
– Ar tokiomis akimirkomis nenorėtumėte užtrenkti namų duris ir išeiti į darbą?
– Pasirinkau iš dalies nelengvą gyvenimo būdą – nevargti jokioje tarnyboje. Vos suduriame galą su galu. Nuo rudens gyvenau tokiu ritmu – pusė dienos rašiau romaną, kitą pusę – buvau su vaikais. Žmonėms, kurie įpratę dirbti kolektyve, kurie nesuvokia savęs be didelio žmonių srauto, tai gali pasirodyti kaip tikra vienatvė. Bet man tai – išsigelbėjimas. Nepakelčiau trynimosi vienoje patalpoje su atsitiktiniais žmonėmis. Kai pasiilgstu tikro, nuoširdaus bendravimo, vakare tiesiog atrakinu duris savo vyrui – beje, su prijuoste, kaip pataria vienas prieštvaninis tarybinis vadovas pavyzdingoms žmonoms. Jis akies mirksniu išskaito mano būsenas, ir tuojau į jas atsiliepia. Kasdien vienas kitam kuriame saugų psichologinį draustinį, kuriame gali tarpti du ypač jautrūs žmonės. Be to, turiu keletą labai artimų draugių, tikrų sielos seserų – jos žino apie mane turbūt tiek pat, kiek pats ponas Dievas. Taigi kokybiško bendravimo man netrūksta. O visa kita – purslai, purslai, purslai. Neturiu tam nei laiko, nei tiek egoizmo.
– Kaip pavyksta suderinti motinystę ir rašymą? Ar ne per didelė našta slegia jūsų pečius?
– Derinu, ir susiderina. Ir tai – tikrai ne per sunki našta. Kiek moterų vienos augina vaikus, dirba, vakarais mokosi, ir dar moka bankui būsto palūkanas? Jomis žaviuosi ir pavydžiu stiprybės. Pati taip tikrai nesugebėčiau. Be to, tikiu, kad kiekvienas tempiame tokią naštą, kuri pagaliau padarys iš mūsų žmones (šypsosi). Šitai teikia dvasingos vilties.
– Kartą esate pavadinusi save gydančia mašina. Galėtumėte konkretizuoti, ką tuo norėjote pasakyti?
– Tai dėl to paties – rašymo ir motinystės. Man neegzistuoja dilema, ką turėčiau veikti gyvenime, – rašyti, nerašyti, dirbti buhaltere ar pardavėja. Aš tiesiog gimiau turėdama rašymo dovaną. Nuo šešerių tvirtinau tėvams, kad būsiu rašytoja. Ir dabar man rašymas yra kaip kasdienis pasivaikščiojimas, kaip miegas, kaip malda – to reikalauja psichika. Nerašančios savęs tiesiog neįsivaizduoju. Išgyvenant ribines situacijas, rašymo mechanizmas įsijungia kaip savigydos sistema – sėdu ir rašau, kad išrašyčiau susikaupusią įtampą. Tai mane subalansuoja, nuramina, suteikia pojūtį, jog gyvenu, ir prasmę, kurios suvokimo kasdienybėje kartais taip trūksta. Be rašymo negalėčiau nei mylėti, nei būti gera mama.
– Gal su mylimuoju Regimantu Tamošaičiu jau įvyko tylios jūsų vestuvės? Kažkada minėjote, kad jei nepasipirš jums, pati tą padarysite. Ar dar tebedelsiate?
– Santuokos sakramentas suteikiamas vieną sykį gyvenime. Tai gąsdina ir įpareigoja. Dabar nepaprastai džiaugiuosi, kad išlaukiau žmogaus, su kuriuo nebaisu laisva valia susipančioti prieš Dievą ir žmones.Vidiniais saitais mudu esame susipančioję jau keletą metų. Keista, bet tai ne tik neslegia, bet kažkaip net išlaisvina. Dar nebuvau patyrusi tokio ryšio. Taigi santuoka jau ne už kalnų.
– Jūs – ambicinga?
– Ambicinga tikrai nesu, ne itin mėgstu šį žodį. Mane lengva sulaužyti, nubaidyti, nustumti nuo kelio. Norintiems su manimi konkuruoti be kovos užleidžiu kelią. Apsigręžiu ir nueinu. Nes visada yra niša būti tuo, kas esi. Ir ta niša yra mūsų sąmonėje. Jei ją surandi, tampi stiprus, tuo pat metu būdamas nepaprastai silpnas. Gal todėl man atrodo, kad esu laimės kūdikis, kad patiriu ypatingų Dievo malonių, kad be didelių mano pastangų vis užsidega žalia šviesa. Be to, aplinkui apstu gerų, švelnių, malonių žmonių. Visokie chamai ir intrigantai egzistuoja kažkur už mano „nišos“ ribų.
– Pagal jūsų pjeses statomi spektakliai, bet pasirinkote prozą. Kodėl?
– Rašyti pjeses man yra per daug paprasta. Ir per daug liūdna paskui matyti, kad jos niekam nereikalingos, nestatomos, arba pastatomos „dviem pirštais“, atiduodant duoklę nacionalinei dramaturgijai. Teatras man nėra gyvybiškai būtinas, o tokiu atveju pjesių geriau nerašyti. Teatrą turi mylėti ypatinga meile, kad galėtum jam rašyti ir jame išbūti, kol pjesė bus statoma. Be to, nemoku dirbti su kolektyvu. Tai buvo viena priežasčių, kodėl mečiau režisūros studijas. Esu „psichodinočka“, ir jau net nemėginu savęs perlaužti. O prozoje esi vienas. Čia erdvu, nėra jokių viršininkų ir aktorių, čia man patinka gyventi. Rašydamas romaną gyveni su savo veikėjais, prie jų prisiriši, apie juos mąstai, pasiilgsti. Gatvėje sutikęs kokį žmogų staiga stabteli: „O, jo eisena visai kaip mano knygos herojaus. O tas sėdi panašiai pakreipęs galvą.“ Man tai labai patinka.
– Kokios spalvos daugiausia Jūsų kasdienybėje?
– Raudonos. Mane visada apima šiurpus pasigėrėjimas įsivaizdavus, kad išoriškai būdamas toks blyškiai rusvas, savo kūno viduje žmogus yra pilnas tamsiai raudono kraujo. Koks slėpiningas dvilypumas! Sklaidant sūnaus anatomijos atlasą mane tiesiog ištiko religinė ekstazė – kokia tobula visata yra žmogaus kūnas. Nerasi čia jokių atsitiktinumų, viskas susiję, jau vien mūsų anatomija yra nenuginčijamas Dievo egzistavimo įrodymas. O grįžtant prie raudonos spalvos, turiu daug raudonų drabužių, ši spalva mane keri, palaiko, suteikia jėgos ir ryškumo. Be to, esu ūmi, banguojanti cholerikė–melancholikė – tai irgi toks vietomis „raudonas“ charakteris. Be abejo, kasdienybėje dalyvauja ir visos kitos spalvos.
– Ką rašote šiuo metu?
– Ką tik atidaviau leidyklai naują romaną „Benediktų slenksčiai“, rugsėjį turėtų pasirodyti knygynuose. Vasarą būsiu kuo rimčiausia mama, o nuo rudens sėsiu prie jau įpusėto apsakymų ciklo.