Graikijos sala pasitiko apie 26 laipsnių šiluma ir nokstančiais vaisiais. "Į Lietuvą parsivežėme nuo medžio skintų citrinų. Pakvipo visi namai", – pasakojo iš Kretos sugrįžusi Laima Bytautienė.

Kretą pažinsi keliaudamas

L.Bytautienė su vyru Kretoje praleido savaitę ir nė akimirkos nesigailėjo, kad neužsidarė keturių žvaigždučių viešbutyje su paslauga "viskas įskaičiuota", bet išsinuomojo automobilį ir keliavo po salą.

"Kreta kontrastinga, – pasakojo keliautoja. – Prie Egėjo jūros, kur buvo mūsų viešbutis, ir klimatas, ir reljefas, net žmonių šypsenos visiškai kitokios, nei artėjant prie Viduržemio jūros. Egėjo pakrantė labiau urbanizuota, akmenuoti paplūdimiai. Prie Viduržemio jūros – smėlis, daugiau laukinės gamtos. Centrinėje salos dalyje žaliuoja kiparisai, eukaliptai, pušys, čia vaizdingi kalnai."

Laimos tikinimu, tik leisdamasis į salos gilumą, toldamas nuo turistams pritaikytos viešbučių zonos pamatai tikrąją Kretą su mažais kaimeliais, tavernomis, siaurais serpantinais ir po kalnus laipiojančiomis ožkomis.

Viešbučiui, kuriame gyveno lietuvių pora, L.Bytautienė neturėjo jokių priekaištų. Žydras pašildytas baseino vanduo, nukrauti švediški stalai. "Maistas Graikijoje mums patiko, – pasakojo Laima. – Daug žuvų, mėsos patiekalų, šviežios daržovės, sūriai. Sužinojome, koks tikrų graikiškų salotų su stambiais šviežio sūrio gabalais ir didelėmis alyvuogėmis skonis."

Tačiau dar labiau lietuviams patiko su Graikijos virtuve susipažinti mažų Kretos miestelių tavernose.

Nuoma – populiarus verslas

"Automobilių nuomos punktų Kretoje – ant kiekvieno kampo, – pasakojo L.Bytautienė. – Tai labai populiarus vietinių verslas. Automobilius jie siūlo dažniausiai nedidelius, ekonomiškus, su mažo galingumo varikliais."

Lietuvių pora išsinuomojo "Citroen C3" su 1,2 litrų talpos varikliu. Transporto priemonė, kuria jie apkeliavo nemažą dalį salos, parai kainavo 60 eurų. "Silpnokai traukė tas mūsų citroenas, ypač kalnų keliais, bet galingesnį automobilį rasti ten gana sudėtinga", – sakė Laima. Pusantros paros pora buvo išsinuomojusi ir keturratį.

"Graikai – tai ne egiptiečiai. Jie nėra įkyrūs, – pastebėjo L.Bytautienė. – Santūresni ir už turkus. Nereikia bijoti, kad graikas, pasitaikius pirmai progai, tave apgaus. Ir vis dėlto nepatarčiau prarasti budrumo. Lietuviai, su kuriais šnektelėjome Kretoje, išsinuomojo keturratį gerokai brangiau nei mes, kita šeima viešbutyje negavo žadėto vaikiško meniu."

Reikia patogių batų

"Visiems, kurie Kretoje nežada tysoti viešbutyje prie baseino, siūlyčiau pasiimti patogius batus", – patarė L.Bytautienė. Įdomiausi objektai, kuriuos ji su vyru apžiūrėjo didžiausioje Graikijos saloje, buvo pasiekiami akmenuotais takais arba kopiant į uolėtą įkalnę.

Didelį įspūdį lietuvių porai paliko Matalos vietovė – prie Viduržemio jūros II a. prieš Kristų įrengtos romėnų karių kapavietės. Smiltainio masyvas iš tolo panašus į sūrį su skylutėmis, jo papėdėje driekiasi smėlio paplūdimys, kurį pamėgę jūriniai vėžliai.

Nuo 7-ojo dešimtmečio į šią vietą iš visų planetos kampelių ėmė plūsti hipiai. Nuo tada Matala tapo kasmet rengiamų hipių stovyklaviečių vieta.

Laisičio plynaukštėje – vienoje derlingiausių Kretos zonų, malūnų slėnyje pora aplankė garsiąją olą, kurioje, kaip teigiama, gimė Dzeusas. "Ją pasiekti galima pėsčiomis kopiant 1,5 km arba raitomis ant asilo, – pasakojo Laima. – Mums pasiūlė joti asiliuku už 20 eurų, bet nusprendėme kopti patys."

Stačiatikių kraštas

Kretos sostinėje Heraklione lietuvių pora lankėsi neilgai. Pirmasis įspūdis, patekus į komercinį ir ekonominį salos centrą, buvo triukšmas, dulkės, spūstys. Čia L.Bytautienė su vyru aplankė karaliaus Mino Knoso rūmus, menančius prieš 4 tūkst. metų klestėjusią Graikijos civilizaciją.

Begalinė ramybė užliejo nuvykus į Prevelį. Čia sutuoktiniai pasigrožėjo iš tarpeklio ištekančios upės deltoje natūraliai augančia palmių giraite ir apsilankė sename, bet tebeveikiančiame vyrų vienuolyne.

"Dauguma Kretos gyventojų stačiatikiai, – pasakojo L.Bytautienė. – Jų cerkvės, stovinčios ant jūros kranto, primena vaizdus iš atvirukų."

"Kartą miestelio gatvėje pamatėme kažkur einančias juodai vilkinčias moteris. Vienoje siauros gatvelės pusėje – taverna, kitoje – vartai. Jos pasuko vartų link, mes nusekėme iš paskos ir patekome į kapines", – pasakojo L.Bytautienė.

Laiškai mirusiesiems

"Kretos kapinėse – visur akmuo, – pastebėjo ji. – Palaikų jie nelaidoja žemėje, bet įrengia vietas urnoms. Jas supa sustatyti vazonai su gėlėmis."

Vienas kapas lietuvius sujaudino: ant granitinio kapavietės paviršiaus buvo sustatyti ne tik gėlių vazonai ir žvakės. Čia buvo laiškų, suvenyrų, atvirukų, raudonavo kokakolos skardinė. Iš nuotraukos žvelgė jaunas vaikinas. "Šalia buvo motociklo modeliukas. Supratome, kad vaikinas greičiausiai užsimušė lėkdamas motociklu", – kalbėjo L.Bytautienė.

Daug cementinių ar iš akmens ištašytų namelių, panašių į dideles žvakides ar urnas, lietuviai matė šalia siaurų kalnų serpantinų. "Tai – tragiškos žūties vietos, kuriose Kretos gyventojai deda ne gėlių ar vainikus, kaip pas mus, bet įrengia tokius namukus. Jų viduje matėme laiškų, nuotraukų", – pasakojo L.Bytautienė.

Mielai pasiūlo taurelę

Smagiausia lietuviams būdavo užsukti į Kretos kaimelių parduotuvėles. "Įvažiuoji, būdavo, į mažą miestuką, – pasakojo L.Bytautienė. – Toks įspūdis, kad jis – kaip išmiręs. Visur tuščia, tik prie tavernos sėdi keli vyrai. Bet užsuki į vietinę parduotuvėlę, ir tave pasitinka svetinga šeimininko šypsena. Rodos, kad jis sėdėjo ir rūkė laukdamas būtent tavęs."

Kretos krautuvininkas svečių neišleis nepavaišinęs saldumynais ir bent jau stikleliu anyžių degtinės rakijos. Jei prie krautuvėlės veikia ir užeiga, teks paragauti šeimininkės bandelių, mėsos, įvyniotos į vynuogių lapus ar lamos mėsos šašlykų. "Skanu, – įvertino L.Bytautienė. – Ir gerokai pigiau nei turistinėje zonoje."

Kretos parduotuvėlėse galima nusipirkti vietinių prieskonių, rankų darbo alyvuogių muilo, natūralaus šalto spaudimo alyvuogių aliejaus, gryno arba su žolelėmis ar riešutais paruošto medaus, kuriuo graikai labai didžiuojasi.

Namuose gamintą alyvuogių muilą – kartais nelygiai supjaustytą, suvyniotą į neišvaizdų popierių – lietuviai pirko lauktuvėms. "Jis Kretoje du tris kartus pigesnis nei panašios sudėties muilas, parduodamas Lietuvos vaistinėse", – sakė L.Bytautienė.

Vienintelis krizės požymis

Sunkmečio Kretoje lietuviai nepajuto. Viešbučiai pilni svečių, Egėjo jūros pakrantės kurortiniuose miestuose verda naktinis gyvenimas su iki ryto veikiančiomis tavernomis ir diskotekomis.

Mažuose Kretos miesteliuose keraminiuose vazonuose žydi gėlės ir balkonuose plevėsuoja džiūstantys skalbiniai.

"Išgirdome kalambūrą apie pagrindinį ekonominės krizės požymį Kretoje, – nusijuokė L.Bytautienė. – Anksčiau, skambant graikų liaudies dainai, ant grindų buvo mėtomos lėkštės. Dabar, per sunkmetį, Kretos gyventojai lėkščių nebedaužo. Baigiantis dainai ant grindų jie meta servetėles."

Provincijoje kur kas pigiau

Savaitė dviem su draudimu ir skrydžiais į Kretą ir atgal keturių žvaigždučių viešbutyje su paslauga "viskas įskaičiuota" kainavo 3400 Lt.

"Citroen C3" nuoma parai – 60 eurų (apie 210 Lt).

Keturračio nuoma 1,5 paros kainavo 35 eurus (apie 122 Lt).

Litras benzino – apie 1 eurą (apie 3,46 Lt).

Pietūs provincijos tavernoje (balandėliai su vynuogių lapais, lamos mėsos šašlykas, natūralios sultys, šviesus alus ir šeimininkės kepti pyragaičiai) – 15 eurų (apie 52 Lt).

Dvi porcijos salotų, kava ir alus salotų bare turistams skirtame paplūdimyje – 30 eurų (apie 105 Lt).

Gabalėlis rankų darbo alyvuogių muilo – 1,5–2 eurai (apie 5–7 Lt). Kaimo parduotuvėlėje, be gražios pakuotės, – 0,5 euro (apie 1,7 Lt).

0,7 l butelis šaltai spausto alyvuogių aliejaus – 6,99 euro (apie 24 Lt).

Keraminis indas alyvuogėms – apie 3 eurus (apie 10 Lt)

Suvenyrams ir savarankiškoms kelionėms po Kretą lietuvių pora išleido apie 400 eurų (apie 1400 Lt).