Jei dar nepamiršote malonumo, patirto skaitant rašytojos Gillian Flynn knygą "Dingusi", panašiai jausitės žiūrėdami šio romano ekranizaciją.

Moka hipnotizuoti

Režisierius Davidas Fincheris ilgai garsėjo kaip niūrių fantastinių filmų ("Svetimas 3", 1992 m.) ir kruvinų kriminalinių trilerių autorius. Kas bent kartą matė "Septynis" (1995 m.) ar "Žaidimą" (1997 m.), ilgai negalėjo atsikratyti jų hipnotizuojančio poveikio. O jo "Kovos klubui" (1999 m.), sukurtam pagal Chucko Palahniuko romaną, buvo lemta tapti antiglobalizmo manifestu ir net išpranašauti netolimą ateitį.

Paskutinėje "Kovos klubo" scenoje Edwardo Nortono ir Helenos Bonham Carter herojai pro langą mato, kaip nuo sprogimų smunka Pasaulio prekybos centro dangoraižiai, kurie po dvejų metų panašiai buvo ištrinti iš Niujorko panoramos.

Smurtas ir miestas

"Svetimas 3" – pirmasis ilgametražis jau tada vunderkindu praminto D.Fincherio filmas buvo pats slogiausias šio fantastinio kino serialo kūrinys, bet jis turėjo ir ankstesnėms serijoms nebūdingų religinių kontekstų. Tai nepatiko filmą kūrusios studijos vadovams, o ir žiūrovams vėliau pasirodė pernelyg sudėtinga. Užtai stiprus intelektualinis kontekstas nuo šiol tapo svarbiu režisieriaus kūrybos aspektu. Ko gero, ryškiausiai jis matyti filme "Septyni", kuris vos pasirodęs net tapo psichologinio trilerio etalonu. Jame veiksmas plėtojosi miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs: čia viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės.

Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai "Apsirijimas", "Godumas", "Puikybė". Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (jį vaidina Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) septynių mirtinų nuodėmių platintojų žudiką padės rasti ne tik dedukcija, bet ir klasikinės literatūros šedevrai – Alighieri Dante's "Dieviškoji komedija", Geoffrey Chaucerio "Kenterberio istorijos" ir Johno Miltono "Prarastasis rojus".

Ilgai trukusi psichozė

2007-aisiais ekranuose pasirodęs D.Fincherio filmas "Zodiakas" pratęsė "Septynių" stilistiką. Tik šį kartą režisierius pasakojo ne iš piršto laužtą istoriją, o tikrais įvykiais paremtą, ilgai trukusio košmaro studiją. Ši amerikietiška psichozė prasidėjo 1968-ųjų gruodžio 20-osios naktį, kai Zodiaku pasivadinęs maniakas nužudė pirmąsias aukas.
Vėliau 37 žmonių žudikas pats pradėjo aktyviai talkinti policijai, skambindamas po kiekvieno naujo nusikaltimo ir siųsdamas užšifruotas kriptogramas. Vis dėlto net ir šie koziriai nepadėjo sugauti įžūlų nusikaltėlį, ilgai žaidusį su policija "Katės ir pelės" žaidimą.

Pradžia baisumų nežada

Naujausias D.Fincherio darbas iš pažiūros taip pat yra dar vienas niūrus psichologinis trileris, nors toks apibūdinimas nusako tik filmo priklausymą šiam konkrečiam žanrui. Sudėtingus kontekstus mėgstantis režisierius ir šį kartą turėjo kur pasireikšti, nors jį ribojo tai, kad "Dingusi" – gerai ir mūsų skaitytojams žinomos knygos ekranizacija.

Sugalvojo šią istoriją rašytoja Gillian Flynn. Be kitų romano pranašumų, režisierių sudomino jame labai svarbi šeiminių ryšių trapumo tema. Dažnai jo filmuose matome herojų troškimą pabėgti nuo žlugdančio išorinio pasaulio poveikio, bet tokia izoliacija padaro iš jų paranojos aukas ("Panikos kambarys").

"Dingusios" prologas, regis, nežada kažko labai baisaus. Šiltą vasaros rytą Šiaurės Misūryje Nikas ir Eimė (juos vaidina Benas Affleckas ir Rosamund Pike) rengiasi pažymėti penktąsias vestuvių metinės. Vis dėlto romantiškos šventės nebus, nes Eimė netikėtai dingsta. Namuose lieka grumtynių pėdsakų, paskubomis valyto kraujo dėmių ir keletas sąmoningai nusikaltimo vietoje paliktų "raktelių" – ženklų, galinčių žingsnis po žingsnio atvesti prie painios šarados įminimo. Čia viskas yra svarbu: kiekviena smulkmena, kiekviena užuomina, kiekvienas iš pirmo žvilgsnio bereikšmis žodis. Dingusios Eimės dienoraštis dar labiau supainioja situaciją, o paslaptingas bylos tyrimas, kaip ir reikėjo tikėtis, atskleidžia ne vieną nemalonią praeities paslaptį.