"Sveiki atvykę, – prie durų pasitinka moteris, grindų šepečiu nešina. –  Tai jūs turbūt ir esate tie pingvinai?"

"Kokie pingvinai?" – nejaukiai mindžikuojame prie durų, bandydami paslėpti savo murzinas kojas po turistinėmis kuprinėmis: juk ką tik bridome per šlapią dvaro kiemo žolę…

"Na, tie piligrimai… Taip jus mūsų kaimo žmonės vadina. Nesupranta jie, ko čia zujate kiekvieną dieną. Šią vasarą jūsų ypač daug, vis einate ir einate… Gal pavargę? Norite prisėsti? Pailsėti? Aš Meilė, – prisistato. – O šitas dvaras – mano nuosavybė."

Dvaro istorija

Keista, stebimės, kaip vardas gali taip atitikti žmogaus aplinkui save skleidžiamą šilumą. Vos peržengę Meilės Zaleckienės namuko (taip meiliai jį vadina) slenkstį, jaučiamės tokie numylėti, kad metame sunkias kuprines ir puolame žvalgytis po dvaro vidų.

Ponia Meilė juokiasi, kad šiandien ji labiau panaši į dvaro tarnaitę nei į ponią. O ir išvis kreipinys "ponia" jai svetimas. "Na, kokia gi aš ponia, jei vos ne kasdien su šluota vaikštau", – prapliumpa užkrečiamu juoku Jakiškių dvaro šeimininkė.

Ji atsiprašo, kad negalės surengti mums išsamios ekskursijos, nes turi ruošti dvarą vestuvėms. "Ar nenuostabu, – džiaugiasi, – kad tūlas Mindaugas nori tuoktis per pačią Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną! Tad viskas būsimos šeimos karaliui turi būti aukštumoje."

Klestelime ant antikvarinės sofutės, o Meilė įduoda mums į rankas storą nuotraukų albumą. Liepia iš pradžių jį pasklaidyti, o paskui žada ir pati šį tą papasakoti.

Mane užvaldė viena vienintelė mintis, kad noriu būti ponia su ilga suknia ir lipti tais senais mediniais laiptais iš antro aukšto su gražiais bateliais… Žodžiu, iš tarnaitės užsimaniau būti caraite.

Nuo laiko pageltusiose nuotraukose – pats dvaro statytojas Jonas von Koskullis su žmona Olga. Čia dvarininkai gyveno su dviem dukromis ir sūnumi. Dvaras statytas 1898 m. Jo prieigose išlikęs ledainės pastatas, nedidelis parkas, garinis malūnas, link rūmų veda senų liepų alėja. Didieji dvaro ūkiniai pastatai sudegė per karą. Paskutinė iš Koškolių giminės dvare gyveno Meta Koškolytė. Karo metais ji pasitraukė į Vokietiją, skelbia ranka rašytos dailios pastabos albume.

Po karo skirtingais istoriniais laikotarpiais dvaro rūmų paskirtis kito. 1 000 kv. m pastate buvo visko – ir mechanizacijos mokykla, ir vaikų darželis, ir kolūkio valgykla, ir darbo bei poilsio stovyklos. Net verslo cechas, kalęs dėžes Šiaulių "Rūtos" saldainių fabrikui. Nuotraukos liudija, kad visos sienos ir durys po jų buvimo čia liko juodos, dervuotos.

Ponios Meilės istorija

Baigę vartyti dvaro albumą, domimės pačios Meilės istorija – juolab kad moteris išties kalbi. Mielai leidžiasi į prisiminimus ir plačiai atveria net slapčiausių savo gyvenimo kertelių duris.

Pasirodo, lygiai prieš penkiolika metų į M.Zaleckienės asmeninę banko sąskaitą įkrito solidi sumelė. Tokią pačią gavo ir jos gyvenimo draugas Jordanas Bielskis. Reikėtų patikslinti, kad Meilė su Jordanu jokio Lietuvos, o juo labiau užsienio banko neapiplėšė: pinigus uždirbo teisėtai, iš ilgus metus su giminaičiais daryto koldūnų verslo.

"Tuomet buhalterė ėmė mane gąsdinti, – pamena ji, – kad jei nieko su tais savo milijonais nedarysiu – pinigai bemat nuvertės. Tad gavau pasiūlymą investuoti juos į nekilnojamąjį turtą. Gal net nusipirkti kokį namuką…"

Meilė prisimena, kaip kaimynė nusivežė ją parodyti netoli Joniškio, Jakiškių kaime, buvusio dvaro. Atrakino išdužtalangio pastato duris ir pradėjo burti, kaip čia nuostabu, kokia ji būsianti čia ponia. O tuomet jau ir Meilės širdis apsalo nuo įsivaizduojamos dvarininkiškos romantikos. Nebematė nieko – nei tonų balandžių mėšlo, nei suodinų sienų, nei dar nuo sovietinių laikų likusio statybinių atliekų.

"Mane užvaldė viena vienintelė mintis, kad noriu būti ponia su ilga suknia ir lipti tais senais mediniais laiptais iš antro aukšto su gražiais bateliais… Žodžiu, iš tarnaitės užsimaniau būti caraite, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę", – šypsosi pasakodama.

Kai tuometis moters draugas Jordanas pamatė dvarą, net žagtelėjo iš netikėtumo. "Ir tu nori pirkti šitą pūlį?!" – baisėjosi jis, turėdamas omenyje, kad viskas dvaro viduje buvo per laiką supuvę, apšniaukšta, prasmirdę. Iš dvaro baldų nebuvo likę nieko, be vienos vienintelės tarnaitės lovos. Vėliau, jau išvežus daugybę sunkvežimių laužo, teko moteriai nelengvas uždavinys – atkurti dvaro vidaus istorinę tikrovę, t.y. parinkti tinkamus baldus, toršerus, sietynus, kilimus, kitas interjero detales.

Ponia Meilė juokiasi, kad, pagal išsilavinimą būdama ikimokyklinio ugdymo specialistė, apie interjerus, juo labiau apie antikvarines vertybes ji nieko nenutuokė. "Būdavo, parsivelku iš vienų pažįstamų, Joniškyje turinčių antikvarinių daiktų krautuvėlę, kokią sofutę ar stalelį ir bėgu kviesti draugių, kad jos pasakytų – gerai čia ar ne, tinka ar visiškas kičas", –  prisimena dvaro savininkė, vėliau išlavinusi ir uoslę, ir meninį skonį. Juk daugiau nei 1 000 kv. m teko gyvybę įpūsti, visas dvaro kerteles baldais apstatyti.

Pinigų istorija

Dvarą, brolio pamokyta ir įkalbėta, Meilė nupirko už 85 tūkst. litų. Sandėrį sudarė skaidrų, gerai sumokėjo visiems 28 dvaro savininkams, nieko neapgavo. "Užtat dvaras ir dabar turi laimingą aurą", – džiaugiasi ji. Tiesa, tie tūkstančiai buvo tik pradžia…

Paskui teko dar 130 tūkst. pakloti už naują čerpių stogą, kurį uždengus pinigai ėmė ir pasibaigė. "Taip nuskurdome, kad net sužinojau, ką reiškia iš vištų kakliukų virti sriubą", – šaiposi iš savęs Meilė, sakydama, kad po stogo remonto atėjo eilė langams, pro kuriuos švilpavo vėjai. O kai meistrai pagal specialų užsakymą pagamino dešimtį originalių langų su visomis staktomis ir bandė juos įdėti, pasirodė, kad tai neįmanoma misija. Senosios staktos buvo įtvirtintos milžiniško ilgio – beveik nuo alkūnės iki plaštakos – senoviniais vinimis, kuriuos lupti būtų buvusi tikra pragaištis dvaro sienoms.

Labai daug pinigėlių išėjo restauratoriams. Jie ir patys dirbo, ir Meilę su namiškiais mokė, kaip tas dešimtis sluoksnių kalkių, dažų (dar nuo sovietinių laikų ant pastato sienų likusių) nugramdyti. O svarbiausia –  dvaro autentiškumui žalos nepadaryti.

Moteris dėkoja Dievui už atsiųstą į dvarą restauratorių, kuris, vos įžengęs, pareiškė, kad saugos kiekvieną Jakiškių dvaro centimetrą. Todėl dabar, žvalgantis po aukštas menes, gali be vargo įsijausti į tų laikų dvasią. Pajusti subtilų ano laikmečio alsavimą, kai dar po dvarą bėgiojo Jono von Koskullio ir jo žmonos Olgos vaikai.

Tiesa, ne visi tą senovės dvelksmą supranta. Meilė juokiasi, kad vyresnės kartos žmonės, atvykę pas jaunimą į vestuves, dažnai jos klausinėja, kada gi pagaliau bus baigtas remontas ir išklijuoti tapetai. Romantiškai prairusios lubos, nuo kurių kabo iš praėjusių šimtmečių vytelių supinti lietuviški sodai, garbingo amžiaus moterims taip ir lieka mįsle. Kaip ir pačios Meilės, jos dukrų, Jordano rankomis nuskutinėti sienų dažų sluoksniai, dabar primenantys savotiškus, pusiau skustus, pusiau luptus tapetus.

Moteris sako esanti dėkinga čia apsilankiusiems menininkams, kurie paprotino naujuosius dvaro savininkus neperdažyti nei durų, nei sienų ar lubų. O palikti juos tokius, kokie buvo Jono von Koskullio laikais.

"Ir išties čia nėra nė lašo sintetikos", – užtikrina Meilė, po tokių meno žmonių padrąsinimų ir pati pradėjusi tarsi kitu žvilgsniu žiūrėti į savo pirkinį. Ėmė rengti dvare menininkų plenerus, muzikos festivalius. O čia paviešėję menininkai kasmet padovanodavo jų svetingai šeimininkei ir savo darbų, kurie rasdavo vietos dvaro erdvėse.

Verslo istorija

Klausomės susidomėję ir savo akimis netikime, lygindami sovietiniais laikais apleisto dvaro nuotraukas (matytas albume) ir dabartines menes, traukiančias kitokių erdvių savo šventėms ieškančius žmones iš visos Lietuvos.

"Oi, daug čia pas mus buvę ir kauniečių, ir vilniečių, ir šiauliečių – sunku visus ir prisiminti…" – šypsosi M.Zaleckienė, apie kurią vėliau, jau grįžę namo, internete prisiskaitome kuo gražiausių atsiliepimų.

Pasak su ja bendravusių, visus, patekusius į dvarą, šeimininkė apgaubia nuoširdžia meile ir rūpesčiu. O Meilės vardas – tarsi gyvas įrodymas jaunavedžiams, sumaniusiems švęsti vestuves Jakiškių dvare, kad po šios šventės jie su meile gyvens ilgai ir laimingai.

Vis dėlto pati Meilė, nors ir labai myli savo ilgametį gyvenimo draugą Jordaną Bielskį ("Nuo pat pirmojo mudviejų bučinio"), tuoktis su juo dvare artimiausiu metu nežada. Tiksliau, žada, bet vis, kaip pati juokauja, neturi tinkamos suknelės ar atliekamų pinigų vestuvėms.

"Gal kai bus mūsų santykių jubiliejus – trisdešimt metų kartu – teks pagaliau ir oficialiai žiedus sumainyti", – sako ji ir kviečia mus, pingvinus, išgerti puodelio kavos iš senovinio dvaro servizo.

"Iš pradžių jokių su dvaru susijusių verslo idėjų negvildenau, – prisipažįsta. – Šventės prasidėjo nuo brolio dukros Helovino, kurį atšventėme dvare, žvakių šviesoje. Paskui viena pažįstama menininkė paprašė leisti surengti čia savo vestuves. Buvome labai nustebinti jos prašymo… Taip viskas ir užsisuko. Kai Jakiškių dvare tekėjo mano dukra, savo rankomis šveitusi jo sienas, – tai buvo jau ne pirmos vestuvės."

Dabar Meilės išpuoselėtose dvaro menėse daug kas nori švęsti. Ne tik vestuves. Čia vyksta įvairiausi kultūriniai renginiai, erdve naudojasi lietuviškų filmų kūrėjai. Štai kino režisierius Algimantas Puipa šį rugpjūtį žada čia pradėti savo naujo filmo "Sinefilija" filmavimą. O Meilės brolis, gydytojas, jau daugybę vasarų čia rengia neprofesionalų muzikos festivalius, romansų vakarus.

Suknelės istorija

Antrame aukšte, kur Meilė įrengusi svečių miegamuosius, ypatingu grožiu išsiskiria jaunųjų kambarys. Gal dėl to, kad jį puošia vienos nuotakos dovanota suknelė.

"Sykį viena dailininkė po vestuvių paliko dovanų", – pasakoja Meilė, taip ir laikanti suknelę tame kambaryje tarsi palaiminimo ženklą, sėkmės simbolį. O ženklų, užuominų, kad dvaras poniai Meilei, rodos, iš dangaus nuleistas, išties nemažai.

"Štai neseniai sužinojau, kad sergu, – pasidalija išgyvenimu. – O kad liga neprogresuotų, privalau nuolat judėti. Visa laimė, kad dirbu dvare, kur ilgai nepasėdėsi: tai dulkes nuo daiktų valau, tai grindis plaunu ar kilimus siurbiu… Viską darome patys su Jordanu. Jis čia irgi įkinkytas tarsi darbinis arklys. Viena smagu, kad ariame savo noru. Na, pasiguodžiame tokiems pingvinams kaip jūs, pabubename kartais ir ant svečių, kad per daug švęsdami pritrupino, o paskui ir vėl gerai – imame skudurus, šluostes, dalgius (juokiasi). Ir kiekvienas skubame prie savo darbų. Kai ateina vasara, savaitės pradžioje tvarkausi po vestuvių, nuo vidurio – ruošiuosi kitoms."

Moteris gailisi, kad žiemą Jakiškių dvare per šalta, jokių renginių čia negali vykti – pabandyk, kad gudrus, prišildyti 1 000 kv. m patalpas, kurių lubos – virš 4 m aukščio. Todėl pirmame aukšte stovinti vadinamoji buržuikė, o antrame – autentiškos, dar nuo dvaro laikų likusios koklinės krosnys, nelabai naudojamos. Vis tiek jų šilumos neužtenka patalpoms prišildyti.

O dar Meilė dėkinga dvarui už tai, kad praplėtė akiratį. Atvėrė akis ir leido nauju žvilgsniu pažvelgti į visa tai, kuo kažkada seniai, dar studentavimo laikais, domėjosi, bet ilgainiui, įsisukusi į koldūnų verslą, neberado laiko, noro, jėgų.

"Įsigijusi dvarą vėl atradau pomėgį skaityti, žiūrėti kultūrines laidas, prisiminiau studentavimo laikus, kai Klaipėdoje aplėkdavau visas parodas ir spektaklius. Ir nors visus metus dirbdama tarsi tarnaitė, matyt, būsiu praradusi sveikatą, vis tiek esu tam savo dvarui be galo dėkinga… Net ir negalėdama išvykti prie jūros. Ar pakeliauti su Jordanu po užsienius. Jau nebeįsivaizduoju kitokio gyvenimo. Be dvaro. Be dabartinės veiklos jame. Tad, jei dar kartą pagaučiau auksinę žuvelę ir turėčiau galimybę paprašyti jos to, ką turiu dabar, nė nedvejodama tai padaryčiau", – tikina svetingoji dvaro šeimininkė.