Apie būsimą pasirodymą sostinėje kalbamės su "Skylės" vokaliste Aiste Smilgevičiūte.

– Kaip pavyko repeticija? Kaip jūsų ausiai skamba taip gerai jums žinomų dainų aranžuotės orkestrui?

– Orkestras duoda naujų, kartais galingų, kartais subtilių spalvų. Džiaugiamės, kad Jievaras Jasinskis, rašydamas aranžuotes, įtraukė ir arfą bei vibrofoną. Šie du instrumentai maloniai nustebino. Kai kuriuose kūriniuose grupė su orkestru sukibo, kaip čia buvę. Kitur reikės dar pataisymų, tačiau bendras įspūdis – labai galingas, su šiurpuliukais per odą.

– Jei reikėtų žmogui, kuris nieko nežino ir net negirdėjo apie "Brolius", trimis sakiniais paaiškinti, kas tai per projektas, ką pasakytumėt?

– Muzikinis roko grupės albumas, skirtas Lietuvos partizanams – miško broliams atminti ir iš jo gimęs koncertas. "Broliuose" sudėtos autorinės, daugiausia Roko Radzevičiaus, dainos, sujungtos į vientisą vidinę dramaturgiją turintį pasakojimą, atskleidžiantį laisvės kovotojo vidines būsenas, nužymintį pagrindinius partizaniško gyvenimo momentus.

– Prisiminkite pačią pradžią, iš ko gimė "Broliai"?

– Pati pirmoji mintis buvo tiesiog perdainuoti partizanų dainas, bet pradėjus gilintis, atsirado noras kurti originalias dainas ir surasti savo kartos santykį su šia tema. Vienas pagrindinių įkvėpimo šaltinių buvo partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis, kai kurios dainos sukurtos pagal pačių partizanų eilėraščius.

Kai kūrėme albumą, vienas pagrindinių tikslų buvo sukurti gerą, įtaigų, vientisos dramaturgijos kūrinį – herojinį-muzikinį epą. Nuoširdų, be tokias temas dažnai lydinčio patoso. Tikėjomės pasiekti jaunus žmones. Ir kai kurios dainos tapo tokios populiarios, kad yra dainuojamos jaunimo net nežinant, kad tai "Brolių" dalis. Taigi, didžiausias lūkestis išsipildė.

– Kaip manote, kas "Broliuose" taip jautriai ir giliai užkabina žiūrovą, kad salėje yra nuolat ašaras braukiančių?

– Gal vis dėlto ir pats skaudus istorijos tarpsnis, apie kurį kalbame, ir nuoširdus, žmogiškas santykis bei pasakojimo būdas sujaudina…

– Projektas turėdavo ir slaptą talismaną, kurį nešdavotės į kiekvieną koncertą, papasakokite apie jį.

– Mūsų bosisto-kanklininko Gedimino Žilio senelis buvo partizanas būrio vadas Antanas Žilys-Žaibas, ir Gediminas pristatymo turo metu su savimi pasiimdavo jo partizanišką antsiuvą. Tai rankomis siūtas ženklas, kuriame – trispalvė ir priesaiką duodant užlašinti kraujo lašai. Žinoma, žiūrovai apie tai nieko nežinojo. Dar kiekvieno koncerto gale išnešdavome ir knygą – Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštį, ir pristatydavome šį partizaną kaip ypatingą grupės narį.