Lietuvių studentų įdainuota žydiška lopšinė ir kuriami plakatai holokausto tematika. Toks kol kas yra meninio projekto "Kur yra Kovno?" rezultatas.

Šį projektą rudenį vyksiančiai tarptautinei Kauno bienalei "Textile 09" pasiūlė vizualiųjų menų kūrėja iš Pietų Afrikos Respublikos Yda Walt. Ji ir dar du panašaus likimo PAR menininkai – antros kartos žydų išeiviai iš Lietuvos Cheryl Rumbak ir Philipas Milleris – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentus pakvietė dalyvauti projekte, siekiančiame atgaivinti istorinę atmintį. Menininkai su studentais bandys bent trumpam nukelti į tą laikotarpį, kai Kaune gyveno didelė ir aktyvi žydų bendruomenė.

Įrašytoji žydiška lopšinė su lietuviško folkloro prieskoniu skambės bienalėje "Textile 09" tose vietose, kur bus iškabinti projekto dalyvių "Kur yra Kovno?" sukurti plakatai.

Šiuo metu istorijos ir meninių specialybių studentai plakatus dar tiktai kuria – paskelbtas jų konkursas. Kad jaunimas geriau suprastų tą istorinį laikotarpį, kurį siekiama prisiminti, menininkai pakvietė į kelių dienų praktinius užsiėmimus.

Juose prisiminta Kauno geto istorija, kokiomis sąlygomis čia gyveno žydai, kaip 30 tūkst. jų buvo nužudyta, kaip buvo išskirtos šeimos – vyrai, žmonos ir vaikai. Savo pasakojimais ir nuotraukomis sugrąžinę studentus daugiau kaip pusę amžiaus atgal, menininkai paragino studentus kurti.

"Tai nėra konkursas vienam plakatui sukurti – plakatų laukiame įvairių. Jie visi bus panaudoti, išskyrus nebent labai nepasisekusius, jei tokių bus", – paaiškino bienalės "Textile 09" vadovė Virginija Vitkienė.

Bienalėje "Textile 09" plakatai bus iškabinti ant žydų istoriją menančių ir apleistų Laisvės alėjos pastatų. Plakatai trumpam pagyvins ir griūvančios Žydų ligoninės išorines sienas.

Projekto sumanytoja Y.Walt į Kauną atvyko antrą kartą – pirmąkart čia lankėsi prieš porą metų rengtoje bienalėje. Tuomet ji buvo nustebusi, kad mieste, kuriame anksčiau virė aktyvus žydų bendruomenės gyvenimas, kur kūrė daug garsių žydų tautybės menininkų, dabar jau beveik nebelikę šios bendruomenės pėdsakų, o žmonės nelabai ką žinojo apie su žydų tauta susijusią miesto istorijos dalį.

"Šiuo projektu siekiama ne sukurti tobulą meninį rezultatą, bet tyrinėti ir kitus įtraukti į kūrybos procesą. Didžiausias projekto pasiekimas bus, jei kažkas susimąstys, kaip atsirado holokaustas, kodėl žmonės žudė vieni kitus, ir pasidarys asmenines išvadas", – sakė V.Vitkienė.

"Kai Yda pakvietė dalyvauti projekte ir pasakė, kad jis vyks Kaune, buvau maloniai nustebinta – iš šio miesto kilęs mano tėtis. Niekada neplanavau atvykti į Lietuvą. Tai, kad mano tėvai, seneliai ir ankstesni protėviai yra kilę iš šios šalies, mane dar labiau įtraukė į projektą. Aš pati labiau susidomėjau giminės istorija", – pasakojo projekto dalyvė, tekstilininkė ir vizualiųjų menų kūrėja C.Rumbak.

Kaune C.Rumbak ir kiti projekto autoriai aplankė Vilijampolę, buvusio geto teritoriją, apleistą Žydų ligoninę. "Kai pamatai mikrorajoną, kuriame kažkada virė žydų tautos gyvenimas, o dabar jis – visai kitoks, užklumpa keistas jausmas. Pajunti tuštumą ir norą susigrąžinti tai, ko nebėra", – pasakojo menininkė.

Vienintelis ženklas, siejantis ją su Kaunu, – atsivežta nuotrauka, kurioje jos tėtis, močiutė ir prosenelė įsiamžino prie prosenelio kapo prieš išvažiuojant į PAR. "Prosenelis taip pat ruošėsi emigruoti, tačiau mirė nesulaukęs leidimo išvykti. Atsivežiau šią nuotrauką, vildamasi surasti prosenelio kapą", – pasakojo menininkė.

Ji prisipažino neįsivaizduojanti, kurioje Kauno dalyje prieš emigruodami galėjo gyventi jos seneliai. "Galbūt tai būtų pasakęs tėtis. Deja, jis mirė anksčiau, nei aš pradėjau domėtis šeimos istorija. Mums tėvai beveik nepasakojo skausmingiausios žydų istorijos dalies. Kai aš paklausiau mamos, kodėl, ji pasakė: "Nenorėjome, kad jaustumėtės aukos, – prisiminė moteris. – Mokykloje, studijų metais mes mažai gilinomės į holokaustą, Antrojo pasaulinio karo istoriją. Juk tai buvo taip toli – kažkur Europoje. Mums tai mažai rūpėjo."

C.Rumbak sako pati atvykusi iš komplikuotos istorijos šalies – prieš du dešimtmečius čia dar galiojo išskirtines teises baltųjų rasės atstovams teikęs apartheido režimas. "Mes, žydai, nesijautėme atstumtieji – mes buvome privilegijuotieji. Vėliau mes patys turėjome mokytis galvoti ir elgtis taip, kad neskriaustume kitų", – prisipažino C.Rumbak.

Projekte dalyvaujančius VDU studentus paprašę atsinešti prisiminimus skatinančių daiktų ir papasakoti sukrečiančias savo šeimos istorijas, menininkai suprato, kad jauni žmonės nėra linkę klausinėti ir gilintis į praeitį.

"Galbūt tai universalu – apie skausmingas patirtis nepasakojama, norint apsaugoti vaikus nuo blogų prisiminimų. Kita vertus, protestuodami prieš savo tėvus, jaunuoliai dažnai net nepaklausia svarbių ir šeimos narius galinčių suvienyti dalykų", – apibendrino C.Rumbak.

Jos seneliai ir devynmetis tėvas emigravo į PAR apie 1929 m. – tuomet, kai fašizmas dar nebuvo išplitęs ir įsigalėjęs visoje Europoje. Vėliau, po 1933 m., kai PAR uždarė sienas emigrantams iš Lietuvos, kai kurie C.Rumbak giminės emigravo į JAV ir įvairias Pietų Amerikos valstybes. "Turiu septynias ispanakalbes tetas. Gaila, su jomis nesusišneku. Jidiš taip ir neišmokau – šią kalbą mano tėvai naudojo kalbėdamiesi tarpusavyje tada, kai nenorėdavo, kad mes, vaikai, juos suprastume", – prisiminė moteris.

Ji įsitikinusi: dabartinė kosmopolitiška jaunoji karta, nedalijanti pasaulio į "mes" ir "kitokie nei mes", "savi" ir "svetimi", gali būti nešališka ir geriausiai suvokti karų, genocido ir holokausto absurdiškumą ir nehumaniškumą. Dėl to projektas su studentais jai atrodo ypač prasmingas.