Tvarumą puoselėjanti kūrybininkė popieriui suteikia antrą šansą

Socialinėje erdvėje gyvuojančios kūrėjų grupės „Antras šansas“ narius vienija graži tradicija mažinti išmetamų daiktų ir suteikti jiems antrą gyvenimą. Prie grupės prisijungusi Jolanta Sikorskytė-Klibienė kuria paveikslus, rankines, interjero aksesuarus iš panaudoto žurnalinio popieriaus.

Nuramina net išdykėlius

„Ne tik mokau pradinukus, bet ir kviečiu po pamokų įvairaus amžiaus vaikus į neformaliojo ugdymo būrelį, kuriame užsiimame kūrybine veikla iš antrinių žaliavų. Mokomės ne kenkti gamtai, bet kuo gražiau su ja draugauti“, – pasakoja pradinių klasių mokytoja iš Marijampolės.

Ne vienas jos kolega skundžiasi, kad šių dienų vaikams viskas greitai nusibosta, tad klausiu Jolantos, kaip yra su jos mokinukais – ar jiems užtenka kantrybės daryti daug kruopštumo reikalaujančius darbus?

Anot Jolantos, viskas priklauso nuo paties vaiko. Kam patinka sportuoti – tas sportuoja, o kas jaučia malonumą kurti rankdarbius – tai ir daro.

„Pas mane ateina darbštūs, kruopštūs mokiniai. Kartais net diskutuojame su kolegėmis, ką magiško turi tie skrajučių popierėliai, iš kurių kuriame, kad dažnai net pats didžiausias išdykėlis, pradėjęs su jais dirbti, nurimsta, atsipalaiduoja“, – juokiasi būrelio vadovė.

Naudoja reklamines skrajutes

Jolantai rūpi skleisti mintį, kad žmonės pirmiausia turi apsidairyti ir apsitvarkyti savo namuose: ne mesti į šiukšlių dėžę viską, kas nebereikalinga, o atrinkti ir rūšiuoti tai, ką dar galima perdirbti, panaudoti ir iš ko dar galima sukurti kažką gražaus.

Moteris mini, kad dažnai savo pašto dėžutėse žmonės randa įvairiausių popierinių reklamų. Vieni jas skaito, kiti nė nežvilgtelėję, kas ten parašyta, išsyk meta į šiukšlinę.

„Visgi nederėtų to daryti. Iš tų spalvotų reklaminių skrajučių galima sukurti labai originalių daiktų – stalo padėkliukų, paveikslų, daiktadėžių“, – teigia ji.

Įvairovė: aplinkiniai stebisi, kad iš popieriaus galima sukurti tiek gražių ir praktiškų daiktų interjerui. / J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Ar veikliai pedagogei neužteko skleisti šią žinią gimtojoje Marijampolėje? Sako, vieną dieną atėjo laikas, kai panoro išplaukti į platesnius vandenis, rasti bendraminčių socialinėse erdvėse. Taip prieš dvejus metus atrado „Antro šanso“ grupę, kuri buria kūrybingas moteris, degančias noru skleisti tvarumo idėjas po visą Lietuvą.

Nuo vaikystės tėvų, senelių buvau mokoma taupyti. Jie man kalė į galvą, kad nereikia pirkti, jei įmanoma pasidaryti.

„Ta bendrystė, dalijimasis tvariomis idėjomis veža. Mielai dalyvauju visose „Antro šanso“ mugėse. Vis dėlto pagrindinis mano tikslas nėra kažką parduoti – tiesiog noriu parodyti žmonėms, kokios plačios yra nebereikalingo spalvoto popieriaus (skrajučių, senų žurnalų) galimybės“, – atvirauja pašnekovė.

Dalijasi kūrybos paslaptimis

Į Vilnių, kur Miesto laboratorijoje dažniausiai vyksta antro šanso mugės, Jolanta važiuoja net pasikinkiusi priekabą – į automobilį visi jos rankdarbiai jau seniai netelpa.

Džiaugiasi, kad lankytojai domisi, klausinėja, iš ko viskas padaryta. Kiti net stebisi, kodėl Jolanta išduoda visas savo kūrybos paslaptis. Sako: „Juk jus ims kopijuoti… Ar negaila?!“ Pasak kūrybininkės, nėra čia ko gailėti.

J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mano tikslas – atskleisti darbų iš popieriaus technologiją, kad ją išbandytų kuo daugiau žmonių. Kad grįžę namo jie paieškotų daiktų, kuriuos dar galima paversti ne šiukšlėmis, bet įdomiais, originaliais kūriniais, skirtais namų interjerui ar tvariai madai“, – sako Jolanta.

Jai baisu, kai žmonės, vos užsigeidę kokio daikto, bėga į parduotuvę. Gal reikėtų pažvelgti į problemą kūrybiškai ir gerai panaršyti po namus, spintas, sandėliukus? „Būkime kūrybininkai! Būkime gamintojai!“ – entuziastingai ragina J. Sikorskytė-Klibienė.

Žemei reikia mūsų pagalbos

Paklausta, iš kur joje pulsuoja toks stiprus tvarumo genas, moteris šypsosi ir sako, kad šitą klausimą sau dažnai užduoda.

„Užaugau tikrai ne menininkų šeimoje, bet visada juose viskas buvo padaryta skoningai – estetiškai, tvarkingai. Nuo vaikystės tėvų, senelių buvau mokoma taupyti. Jie man kalė į galvą, kad nereikia pirkti, jei įmanoma pasidaryti. Galbūt iš visų tų trupinėlių tas tvarumo siekis manyje ir susidėliojo“, – spėlioja marijampolietė.

Aksesuarai: papuošalų Jolanta seniai nebeperka – juos taip pat susikuria iš popieriaus./ J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Dar priduria, kad jų šeimoje buvo puoselėjamos tautinės tradicijos ir meilė savo kraštui. Todėl dabar ir pati, dirbdama su mokiniais, nori tęsti šią gražią tradiciją – skiepyti pradinukams ne tik meilę Lietuvai, bet ir visai mūsų planetai, kuriai šiandien reikia ypač skubios pagalbos.

„Noriu juose ugdyti tai, kas šiomis dienomis yra aktualiausia. Tokia yra mano kaip mokytojos, kaip Žemės gyventojos pareiga. Juk turime didžiulę globalinę problemą!“ – susijaudinusi kalba pedagogė.

Popierinių lazdelių principas

Kūrybininkė pasakoja, kad jos namuose daug gražiai surūšiuotų antrinių žaliavų. „Esu labai tvarkinga ir netgi kiek pedantiška, todėl vyrui nėra dėl ko ant manęs bambėti, – juokiasi ji. – Viskas sudėliota į didesnes ir mažesnes dėžutes, niekas nesimėto.“

Kurti Jolanta persikrausto į svetainę ir įsitaiso ant grindų. „Taigi, pats gražiausias namų kambarys pas mus yra paverstas darbo erdve“, – sako Jolanta.

Meniškai moteriai niekada nebuvo įdomu daryti tai, ką daro kiti. „Mane domina tik dar nematyti ir neregėti dalykai. Kad ir tie dirbiniai iš senų žurnalų popieriaus. Stebina jie ir žmones mugėse. Tai puikus masalas prisikviesti juos pabandyti, o paskui gal ir patys nuspręs gyventi kitaip“, – svarsto Jolanta.

J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Moterų komplimentai mugėse, nuostaba: iš ko čia viskas padaryta? – pedagogei yra tarsi naujų darbų kūrybos varikliukas. Paklausta, ar sunku kurti iš žurnalinio popieriaus, prisipažįsta, kad nelengva. Žodžiu nepaaiškinsi – reikia pamatyti. Todėl ji kartkartėmis rengia kūrybines edukacijas, kur moko moteris popieriaus sukimo meno.

„Nepatikėsite, bet visiems tiems darbams padaryti reikia labai daug matematinio, loginio mąstymo. Patį daiktų kūrimo iš popierinių lazdelių principą pamačiau internete. Žmonės ten pynė iš popierinių vytelių krepšius. Išvydusi, kaip sukama popierinė lazdelė, toliau improvizavau pati“, – aiškina J. Sikorskytė-Klibienė, prieš kurį laiką sukūrusi visą popierinių krepšių kolekciją.

Anot jos, sukti popierių galima ant virbalo arba ant medinės lazdelės. Norinčios tai daryti instrukciją ras internete.

Gaminius išbando pati

Jolanta ne tik kuria, bet ir viską pati išbando. „Krepšių rankenoms naudoju plastikinę skaidrią žarnelę, kurios viduje iš siūlų yra nunerta pynutė“, – aiškina sudėtingą gaminio technologiją.

Dažnai ji ir pati stebisi, kad jos krepšiai iš popieriaus atlaiko ne vienus metus: nei sugenda, nei suplyšta.

Pagirta, kad jos dirbiniai labai gražiai suderinti spalviškai, kukliai šypsosi. Sako, nelengva atrinkti vienodus žurnalų puslapius ir paruošti juos taip, kad susukus išliktų matomas tam tikras spalvinis tonas.

Padėkliukai: net ir sukurti iš popieriaus, jie tarnauja pagal savo tiesioginę paskirtį. / J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

„Reikia tuos puslapius išrūšiuoti ir tinkamai sukarpyti, o paskui atrandi, kas ir kaip“, – sako pašnekovė ir prisipažįsta, kad reikia gerai galvą pasukti.

Kad darbai būtų ilgalaikiai, juos reikia nulakuoti bespalviu akriliniu laku. „Jei į tą laką dar įvarvinsi kelis lašus guašo, turėsi norimos spalvos daiktą“, – džiaugiasi savo išradimu.

Svajoja apie parodas

Žiemą Marijampolės kultūros centre Jolanta pristatė savo paveikslų, kurtų iš susuktų popieriaus lazdelių, parodą. Dabar svajoja išplaukti į platesnius vandenis – kitų Lietuvos miestų parodų erdves.

Paklausta, ką dar, be paveikslų, galima kurti tokia technika, ji mini stalviršius, stalo padėklus, sevetėles. Tiesa, kai susitinka su savo būrelio mokinukais, renkasi lengvesnį variantą – popierines lazdeles karpo į mažesnes ir dekoruoja jomis įvairias dėžutes. Sutvirtina lipalu ir sausais klijais.

Naujausias Jolantos gaminys – aukštas krepšys, su kuriuo moteris pasielgė labai praktiškai: pastatė jį į vonios kambarį ir sudėjo ten tualetinio popieriaus ritinėlius. Kiek laiko užtruko jį pagaminti?

„Sunku atsakyti, nes juk nesėdi prie rankdarbių kiauromis dienomis. Po valandėlę, kitą. Dar vakarais, prie televizoriaus“, – aiškina auksarankė ir prisipažįsta, kad aukštąjį krepšį kūrė ne viena – turėjo du pagalbininkus.

Tris dienas nuo ryto iki vakaro visi drauge plušo, labai norėjo pabaigti prieš „Antro šanso“ mugę. Gal vienas iš tų dviejų žmonių yra jos vyras Sigitas? Pasirodo, kūrybiniuose reikaluose jai padeda dukra Viltė.

J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Dukra seka mamos pėdomis

Dvidešimtmetė Viltė – būsima pradinių klasių mokytoja, kaip ir mama. Ją domina ne tik vaiko pedagogika, bet ir tvari kūryba.

„Kitaip ir negali būti: juk visą savo vaikystę matė mane kuriančią. Todėl dažnai kyla noras ir pačiai pamėginti“, – aiškina mama ir priduria, kad dar vienas jos hobių sąraše yra nėrimas vąšeliu, panaudojant nebereikalingą plastiką. Tokiu principu Jolanta yra nunėrusi ne vieną rankinę, dėklą kompiuteriui, drabužį.

„Mano galvoje – daugybė idėjų. Visa bėda, kad trūksta laiko joms įgyvendinti“, – juokiasi Jolanta. Moteris nebeatsimena, kada paskutinįsyk buvo drabužių parduotuvėje: drabužius ji mezga sau pati. Jei išeiginis – perka naujus siūlus, jei skirtas kasdienai – ardo senus mezginius ir neria iš jų kitus.

Iš plastiko: ir kompiuteriui, ir įvairiems daiktams susidėti praverčia štai tokie krepšiai./ J. Sikorskytės-Klibienės asmeninio archyvo nuotr.

Papuošalų taip pat neperka – susikuria. Vienas audimo fabrikas, keisdamas patalpas, padovanojo Jolantai labai daug vienodų, jau iškarpytų, audinių gabaliukų. Teko pedagogei pasukti galvą, kaip juos įdomiai panaudoti.

„Mano visos geriausios idėjos gimsta naktį. Taigi, vieną naktį susapnavau ir tuos papuošalus. Beliko sukurti jų kolekciją“, – šypsosi J. Sikorskytė-Klibienė.

Ištikima tarnystė menui

„Vienintelis mano hobis yra menas, kuriam ištikimai daug metų tarnauju, o jis – man. Ką išdaliju kitiems, man pačiai sugrįžta didžiuliu gerumo bumerangu“, – džiaugiasi pašnekovė.

Ar savo originalius dirbinius iš popieriaus, dirbtinės odos, medžiagos atraižėlių Jolanta parduoda? „Rankų darbas Lietuvoje nepopuliarus. Kodėl? Todėl kad drabužiai, interjero detalės – ne pirmo būtinumo prekės“, – paaiškina kūrybininkė.

Dar viena priežastis – kaina. Rankų darbai kainuoja daugiau nei kiniškos prekės. Jei gamindamas tokį daiktą įdedi daug laiko, meilės, kruopštumo, negali jo parduoti už eurą ar du. Sunku įkainoti, net neįmanoma. Nes medžiagų atžvilgiu – tai tik antrinės žaliavos, tačiau darbo specifika čia daug sudėtingesnė, nei kuriant iš naujų.

Todėl dažniau nei parduoti, Jolantai norisi sukurtą daiktą dovanoti kokiam nors artimam draugui, pažįstamam. Tam, kuris labiau įvertintų moters įdėtą triūsą.

„Apsidairykite savo namuose, pastebėkite daiktus, kurių seniai nebenaudojate, ir suteikite jiems antrą šansą – perdažykite, persiūkite, permegzkite. Daugelis sako, kad kūryba ne jam, bet iš praktikos žinau, kad tereikia tik pradėti ir pabandyti. Paskui beregint viskas įgauna pagreitį“, – ir kitus ragina pabandyti marijampolietė, kaimynų dažnai vadinama menininke.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Jolanta Sikorskytė-Klibienė

Jolanta Sikorskytė-Klibienė portretas
Dėkoju Rasai Rožinskienei už parašytą apie mane straipsnį. Jūs, Rasa, esate nuostabus rašymo plunksnos meistras. Ačiū.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių