K. Škirpos atminimo lenta Vasario 16-ios gatvėje atidengta Birželio sukilimo metinių išvakarėse, o metinių dieną jau pašalinta. Grupė aktyvistų mėgino apginti memorialinį ženklą, o trys iš jų buvo sulaikyti policijos.

Politiniai motyvai

Vienas iš K. Škirpos atminimo įamžinimo organizatorių, partijos Nacionalinis susivienijimas vicepirmininkas Vytautas Sinica portalui kauno.diena.lt tvirtino, kad skuba, kuria šį kartą pasižymėjo savivaldybė, neturi nieko bendro su teisinėmis ar techninėmis priežastimis, kaip kad faktas, jog K. Škirpos pagerbimo organizatoriai nesuderino savo veiksmų su savivaldybe.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

„Vilniuje yra daug atminties objektų, atsiradusių nesuderinus su savivaldybe. Kai kurie iš jų ilgainiui įteisinami, o kiti tiesiog lieka, kaip buvę. Todėl visai nebuvo „garantijos“, kad savivaldybė neva privalėjo nukabinti lentą, vadovaujantis tuo formaliu pagrindu“, – sakė politikas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad šį kartą ypatingai skubėta ir K. Škirpos atminimo lenta pašalinta sekmadienį, Birželio sukilimo metinių dieną. „Štai, Naujojoje Vilnioje sėkmingai stovi nesuderintas memorialas okupacinėms Liucijano Želigovskio pajėgoms. Rašomi raštai, prašoma jį pašalinti, bet niekas nieko nepuola griauti. Taigi, akivaizdu, kad skubotus savivaldybės veiksmus sąlygojo politiniai motyvai“, – pridūrė V. Sinica.

Vytautas Sinica/Asmeninio arch. nuotr.

K. Škirpai skirto lentos pašalinimas buvo itin aktyviai aptariamas socialiniuose tinkluose ir, V. Sinicos teigimu, tai nudžiugino akcijos organizatorius, nes pasiektas vienas iš jų tikslų – žadinti tautinę savimonę. „K. Škirpos atmintį stengiamasi ištrinti jau daug metų ir mes norime „supurtyti“ visuomenę, neleisti to padaryti. Neleisti Lietuvoje plisti iš Kremliaus ateinančiam naratyvui, kad sukilėliai – viso labo nacių parankiniai“, – aiškino politikas.

Daug žmonių išsakė paramą akcijos iniciatoriams ir kritikavo savivaldybės veiksmus. Nemažai tokių kritikų baksnojo pirštu į Lietuvos žydų bendriją ir jos vadovę Fainą Kuklianski, tačiau V. Sinicos teigimu, tokie kaltinimai skambėjo nerimtai. „Buvo įdomu stebėti, kai tai darė net ir labai ištikimi TS-LKD rinkėjai. Jų ištikimybė partijai tokia stipri, kad jos neatsisakys net tada, kai partija veikia prieš jų įsitikinimus. Todėl ieškoma kaltų dėl to, ką šiaip jau padarė būtent konservatoriai“, – teigė kauno.diena.lt pašnekovas, pridūręs, kad neretai iš tiesų tenka apgailestauti, kad į žydų bendruomenės arba Izraelio ambasados pareiškimus Lietuvoje esą įsiklausoma daug atidžiau, nei į antisovietinių rezistentų ar politinių kalinių ir nepriklausomybės gynėjų nuomonę.

Sutarimo nėra ir nebus

Antropologas Bernaras Ivanovas pabrėžė, kad konfliktas dėl K. Škirpos atminimo yra dėsningas ir simptominis: „Susipriešinimas didžiulis, istorinės politikos nėra ir tenka mesti didelį akmenį į istorikų daržą, nes būtent jie privalo būti dialogo šiuo klausimu moderatoriais, bet to nedaro. Kalbant apie traumatinius mūsų istorijos epizodus, tenka konstatuoti, kad nėra nei vertinimų, nei analitikos, nei giluminio aptarimo, nei net mėginimo rasti bendrą sutarimą“.

Jo nuomone, tai pasakytina ne tik apie tarpukario istoriją, bet ir sovietmetį, ką rodo aršūs ginčai dėl paminklo Algirdui Mykolui Brazauskui. „Paprastai visos grupės, susikertančios dėl istorinės atminties klausimų, yra stipriai indoktrinuotos, o tai tikrai nėra gera starto pozicija dialogui. Reikia visas nuomones atstovaujančių moderatorių visuomenininkų ir profesionalų. Kitaip istorija manipuliuos visi, kas netingi: nuo valdžios siekiančių politikų iki atvirų mūsų valstybės priešų“, – sakė B. Ivanovas.

Bernaras Ivanovas/Asmeninio arch. nuotr.

Jis atkreipė dėmesį, kad ne tik Lietuva, bet ir daugelis kitų Vakarų valstybių gyvena susipriešinimo epochoje, kai sutarimas istorinės atminties klausimais yra neįmanomas. „Prisiminkite, kad JAV pilietinio karo metu pietiečiai ir šiauriečiai be gailesčio žudė vieni kitus, tačiau po karo susitaikė ir pastatė paminklus abiejų pusių herojams. Sutarimas veikė pusantro amžiaus, bet tada atėjo Barackas Obama ir „neteisingus“ paminklus imta griauti vieną po kito. Europoje tuo pačiu metu plito demaršai dėl vadinamosios pokolonijinės atminties. Sukilo patys blogiausi gaivalai, kurie veda Vakarus išskirtinai vien į susiskaldymą ir konfrontaciją. Apie jokį sutarimą tokiomis sąlygomis nėra prasmės kalbėti“, – teigė pašnekovas.

Istorija manipuliuos visi, kas netingi: nuo valdžios siekiančių politikų iki atvirų mūsų valstybės priešų.

Lietuvoje, jo nuomone, sutarimo paieškoms trukdo ir giluminės motyvacijos skirtumai. Dešinieji mato problemą tautinių vertybių „išplovime“ ir nori vadovautis jomis. Anot B. Ivanovo, derėtų vadovautis gilesniais, labiau esminiais pagrindais, kaip humanizmo ar krikščioniškosios moralės vertybės, kurios kaip tik ir buvo labiausiai naikinamos sovietmečiu.

„Problemos paprastai išspręsti nepavyks, nes šiuo metu sprendimo niekas ne tik kad neturi, bet jo net neieško. Apskritai, sutarimas tikrai įmanomas. Tereikia „gyvąją“ istoriją palikti istorijai. Juk, pavyzdžiui, lenkai ir ukrainiečiai sugebėjo peržengti tą slenkstį. Tiesa, tam reikia brandžios politinės visuomenės, kurios Lietuvoje nėra. Vietoje jos yra siaubinga socialinė atskirtis ir susiskaldymas į „dvi Lietuvas“ – Vilniaus ir visą likusią. Todėl, manau, kad netolimoje ateityje, deja, matysime daugiau susiskaldymo ir konfliktų, nei pastangų sutarti“, – reziumavo B. Ivanovas.