– Klausydamasis jūsų dabar suprantu, kad jums neatrodo, jog paskutinės EK gairės, kaip reikia įgyvendinti sankcijas ir kaip elgtis su Kaliningrado tranzitu, kad tai yra Lietuvai nepalankus sprendimas?

– Lietuva galėjo pasirinkti, kad mes laikysimės to griežto interpretavimo, nes manome, kad jam yra pakankamai pagrindo pačiame reglamente. Tada rezultatas turbūt būtų buvęs tas, kad mes su EK būtume padiskutavę Europos Teisingumo teisme. Ar tikrai tam verta eikvoti laiką dabar, kada kritiškai svarbus yra ES valstybių solidarumas, galvojant apie žiemą ir galvojant apie visus kitus iššūkius: kaip Ukrainai padėti ir t.t.  Mano supratimu, tai nėra tas klausimas. Taip, Lietuvai teko žengti žingsnį nuo savo labai principingos pozicijos, bet, manau, kad man, kaip Vyriausybės vadovei, ir kitų institucijų vadovams taip pat, vertinant tą bendrą paveikslą, visgi akivaizdu, kur yra prioritetas. Aš visa tai norėčiau vertinti būtent taip.

– Visgi su šia pozicija nesutiktų dalis apžvalgininkų, net dalis koalicijos narių, nes jų mintis yra, kad viskas buvo padaryta Lietuvos suvereniteto sąskaita. Pasvarstykime, gal būtent šiuos priekaištus būtų pavykę sušvelninti, jei po visko būtų labai aiškiai pasakyta, kad Lietuvai tikrai yra nepriimti šie EK išaiškinimai ir kad Lietuva tik dantis sukandusi su tomis gairėmis sutiks ir tik rūškanu veidu praleis traukinius į Kaliningradą su sankcionuotomis prekėmis.

– Gairių atsiradimo niekas labai ir nesveikino. Mūsų fizionomijos išraiška priimant taikyti gaires turbūt yra antraeilis klausimas. Svarbiausia yra, ar mes palaikome tą diskusiją tuo metu, kai yra daug kitų klausimų, ar mes visgi nusprendžiame tą diskusiją uždaryti. Mes tą diskusiją nusprendėme uždaryti. Ar labai rūgščiu veidu, ar su ašara akyje, ar sukandus dantis, manau, kad tai yra visiškai antraeilis klausimas.

– Jūsų manymu, kodėl kiti, įskaitant ir valdančiosios koalicijos narius, šiuo klausimu akcentuoja visai kitus dalykus?

– Tai yra tam tikro komforto klausimas – nebūti konkrečiai atsakingam už tuos pačius santykius su mūsų strateginiais partneriais. Su jais malonu susitikti priėmimuose, bet visai kas kita yra išklausyti ambasadorių demaršus ar diskutuoti su Vyriausybių atstovais. Ir, beje, ką noriu paminėti grįždama prie opozicijos priekaištų: kai kalbame apie priekaištus užsienio reikalų ministrui, tai žinau, kad kai kurie mūsų partnerių ambasadoriai niekaip negali prisibelsti iki kai kurių mūsų opozicijos lyderių, nes opozicinių partijų vadovai atsisako su jais susitikti, neranda laiko išklausyti tos pozicijos, kurią nori perduoti mūsų partneriai. Bet mūsų politikai kalba užsienio partnerių vardu ir tada užsienio partneriai sako: žiūrėkite, mes galime ateiti ir pasakyti, ką užsienio partneriai apie tai galvoja. Žinau, kad yra pastangų pasakyti tai asmeniškai, bet tos pastangos nesulaukia deramo dėmesio.

– Kokių valstybių partneriai?

– Nespecifikuosiu, bet, manau, kad tie, kurie skaitys, žinos, apie ką aš kalbu.

– Jūs minėjote, kad Kaliningrado krizės kontekste yra valstybės su skirtingais situacijos matymais ir siūlymais. Nemažai viešojoje erdvėje kalbėta, kad šioje istorijoje, sprendžiant kaip tas tranzito klausimas turėtų pasibaigti, ne paskutinį vaidmenį atliko amerikiečiai. Žvelgiant iš šalies galima daryti išvadą,  kad Vašingtonas buvo suinteresuotas situaciją deeskaluoti Rusijai pradėjus propagandinį niršulį, tuo tarpu Lietuva bent jau pradžioje buvo linkusi išlaikyti status quo. Ar galima sakyti, kad Vakarų partneriai – Berlynas, Vašingtonas – turi mažiau drąsos santykyje su Rusija reaguojant į jos grasinimus nei Lietuva, kuri, maža to, yra pašonėje tos pačios Rusijos.

– Aš pasakyčiau taip... Lietuva niekada neturėjo tikslo eskaluoti (...) Čia situacija yra kiek kita. Mes turbūt geriau galime įvertinti aplinkinį lauką ir tai, koks iš tikrųjų yra tas poreikis. Bet žmonėms, žiūrintiems iš toliau, gali atrodyti, kad lokaliai eskalacijos potencialo yra daugiau nei jo yra realiai. Tokia situacija visada ir buvo, kad mes, paradoksalu, arčiausiai gyvendami visada buvome garsiausi apie tai, kad Rusija yra grėsmė ir kad tą grėsmę reikia ne bandyti kažkaip užmigdyti ar kažkaip su ja susitarti, ar duoti drakonui mergelę suvalgyti, kad jis kažkiek laiko ramiai pamiegotų... Mes visada sakėme, kad taip negalima elgtis, nes tai yra didelė klaida. Iš toliau žiūrintys žmonės turėjo iliuzijų ar kitokių įsitikinimų.  

– Tai gal tokia patirtis ir buvo vienas iš reikšmingų faktorių, kad skaitant balandžio 14–osios EK generalinių direktorių laišką apie tai, kaip reikėtų gaires įgyvendinti – šis laiškas, beje, žiniasklaidoje buvo skelbtas. Ir jis leidžia  kelti klausimą – ar tikrai atsakingi asmenys pagrįstai suprato, kad ir traukiniais gabenamoms sankcionuotoms prekėms reikėjo pritaikyti apribojimus. Gal tas gyvenimo šalia momentas nukreipė Lietuvą būtent taip tą laišką perskaityti ir suprasti?

– Taip nebuvo ir aš tikrai nekomentuoju nutekėjimų, kurie kažkur yra parašyti. Nei tvirtinsiu, nei neigsiu jų turinio. Bet ką galiu pasakyti... Kai reglamentas buvo priimtas, buvo specifiškai paklausta, specifiškai paklausta dėl geležinkelių. Tad esu visiškai rami ir ką pati Europos Komisija pasakė, kad pagal tą informaciją, kuria mes disponavome, Lietuvos institucijos elgėsi tinkamai ir Lietuvos institucijos specifiškai apie geležinkelius buvo paklaususios.

– Dar vienas ekskursas šioje istorijoje. Kaliningrado tranzito sukeltų politinių audrų sūkuryje tarsi rankomis susikibę stovėjo Prezidentūra ir Vyriausybė. Kai kam net nuostabą kėlė toks nenatūralus veiksmas gamtoje: visi gi įpratę šią Prezidentūrą ir šiuos valdančiuosius matyti besipykstančius, besivaidijančius. Jums buvo keista, o gal sukėlė kažkokių jausmų, kai prezidento vyriausiasis patarėjas apgynė užsienio reikalų ministrą, kuriam opozicija ketina ruošti interpeliaciją?

– Žaidžiant politiškai galima žaisti labai įvairiai, bet aš grįžtu prie to, ką jau minėjau. Tikrai ne kartą yra buvę,  kai įvairiems ministrams kritikos iš prezidento patarėjų netrūkdavo. Kartais ir iš paties prezidento. Bet čia yra Lietuvos valstybės atsakomybė prieš trečiuosius asmenis ir šiuo atveju tretieji asmenys yra mūsų strateginiai partneriai. Man atrodo, kad mes čia galime turėti skirtingų požiūrių į įvairius vidaus politikos klausimus, gal ir į įvairias asmenybes ir kitus dalykus, bet užsienio politikoje kažkokios skirtys yra daugiau įsivaizduojamos nei realiai egzistuoja.

– Bet juk toje pačioje valdančiojoje daugumoje pasigirdo klausimų, ar prezidentas, kalbant konkrečiai apie Kaliningrado tranzitą, padarė viską gerai veikdamas Europos Vadovų Taryboje ir kalbėdamas su Vokietijos lyderiu. Jūs ne kartą tikriausiai apie tai kalbėjotės su prezidentu, ar jūs žinote, apie ką prezidentas kalbėjo su ES narių lyderiais?

Man atrodo, kad mes čia galime turėti skirtingų požiūrių į įvairius vidaus politikos klausimus, gal ir į įvairias asmenybes ir kitus dalykus, bet užsienio politikoje kažkokios skirtys yra daugiau įsivaizduojamos nei realiai egzistuoja.

– Tikrai neturėčiau jokių priekaištų ar kažkokių pastebėjimų. Europos Vadovų Taryba yra Europos Vadovų Taryba, šis klausimas (Kaliningrado tranzito – ELTA) nėra EVT klausimas. Yra EK gairės, kurias Lietuvos institucijos nutarė taikyti arba ne. Aš, aišku, nedalyvavau pokalbiuose, bet visiškai pasitikiu, kas yra sakoma... Ir pačios savo pokalbius prisimindama su EK pirmininke, pagrindinė žinutė, kuri buvo, tai, kad negali būti sukurta regimybė, jog yra kažkokia nuolaida, nusileidimas spaudimui. EK pasiūlė schemą, kuri atsižvelgė į dalį mūsų keltų nuostatų. Tai, kad kažkam iš mūsų partnerių situacija atrodo karščiau nei mes ją jaučiame vietoje – taip tiesiog yra ir to atrodymo nelabai pakeisi. Reikia tiesiog čia būti, kad tą galėtum įvertinti.

– Kalbant bendrai, jūsų požiūriu, jau nusistovėjo jūsų santykiai su prezidentu, ar atsirado rutina?

– Aš manau, kad ta rutina visada buvo. Turbūt situacija priklausys nuo temų, kurios yra ant stalo. Gynybos klausimai, užsienio politikos klausimai, ten kur reikalingas bendras darbas ir tai, kaip bendradarbiavimą apibrėžia mūsų Konstitucija, aš sakyčiau, kad čia nei buvo, nei yra, nei, tikiuosi,  bus kažkokių didelių nesutarimų. Detalių gali būti, bet tai ne linijos.