Ministro įsitikinimu, už didesnį finansavimą teisėsaugos institucijoms pasisakė praktiškai visos šiemet Seimo rinkimuose dalyvavusios partijos, tad, politiko teigimu, galima būtų sėsti prie derybų stalo ir tartis dėl šio klausimo.

„Koks tai procentas galėtų būti, sunku pasakyti. Tai nebūtų tiek, kiek skiriama krašto apsaugai, bet tas procentas galėtų būti ženklus. Girdžiu kalbas apie 1,6 proc. nuo BVP, bet tai derybų klausimas“, – apie galimą partijų susitarimą dėl finansavimo teisėsaugai svarstė V. Kondratovičius.

Vidaus reikalų ministras interviu Eltai taip pat teigė matantis poreikį diskutuoti dėl migracijos politikos Lietuvoje pokyčių. Pasak V. Kondratovičiaus, akivaizdu, kad Lietuva, jei norima, jog šalies ekonomika ir toliau augtų, negalės apsieiti be migrantų iš trečiųjų šalių. Tiesa, ministras pabrėžia, kad svarstant apie migracijos politikos liberalizavimą, nereikia pamiršti ir nacionalinio saugumo dėmens.

„Greičiausiai be migrantų iš trečiųjų šalių mes neapsieisime. Gyvenimas rodo, kad yra tas poreikis darbo rinkoje ir tikrai nemažai įmonių, verslų labai priklausomi nuo trečiųjų šalių migrantų, tad, jei mes norėsime ekonomikos augimo, manyčiau, šitoje vietoje kažkokių drastiškų ribojimų laukti nereikėtų. Bet tikrai reikia vertinti rizikas ir su tomis rizikomis reikia dirbti. Natūralu, kad migrantų srautai iš tam tikrų šalių galėtų būti papildoma grėsmė mūsų saugumui“, – svarstė V. Kondratovičius.

Vladislavas Kondratovičius (D. Labučio/ELTOS nuotr.)

– Vienas pirmųjų Jūsų darbų buvo draudimo laikyti vairavimo egzaminus rusų kalba įsigaliojimo nukėlimas metams. Jūsų pirmtakė Agnė Bilotaitė teigė mananti, kad toks sprendimas veda prie minėto draudimo panaikinimo. Tad ko yra siekiama to draudimo įsigaliojimo nukėlimu ir ar tikrai minėtas draudimas nebus panaikintas?

– Sprendimas yra toks, kad nukeliamas naujos tvarkos įgyvendinimo terminas iki 2026 metų sausio 1 d. Per tą laiką mes kalbėsimės su „Regitra“ apie egzamino laikymą kitomis kalbomis, tai yra pasiruošimo laikotarpis ir darbo tam reikia nemažai. Iš kitos pusės, kalbamės ir su verslo atstovais, kurie irgi indikuoja poreikį pasiruošti naujai tvarkai, norima, kad ir darbuotojai, kuriuos buvo planuojama įdarbinti, turėtų laiko išsilaikyti vairavimo egzaminus.

Girdžiu iš spaudos, kad mažai paaugo skaičius žmonių, norinčių laikyti vairavimo egzaminą rusų kalba. Galbūt tai yra susiję su sausio 1 d. įsigaliojančia tvarka, kad pavėžėjimo paslaugas galėtų teikti tik asmenys, turintis Europos Sąjungos ar NATO šalių vairuotojų teises. Valstybinės kalbos įstatymas numato, kad viešosios paslaugos turėtų teikiamos lietuvių kalba nuo 2026 m. sausio 1 d. Tai mes einame kartu su šiais pakeitimais. O tikslas mūsų, kaip skelbėme, yra pereiti prie tos tvarkos, kuri buvo anksčiau numatyta.

Girdėjau nemažai klausimų, kaip mes galime paskatinti trečiųjų šalių piliečius, migrantus norėti išmokti lietuvių kalbos.

– Tad, gal jau turite idėjų, kaip tai padaryti?

– Tie ribojimai kaip ir skatina mokytis lietuvių kalbos, bet kartu ir mažina žmonių galimybes integruotis į gyvenimą, nes jie netenka galimybės įsilieti į rinką, kurioje galėtų dirbti. Taigi, per tuos metus laiko jie galės pamąstyti ir nutarti, kaip turėtų elgtis toliau. (...)

Specialiai šiandien kokių naujų pataisų ar idėjų dėl skatinimo mokytis užsieniečius lietuvių kalbos neturime, bet dėl šio klausimo kalbėsimės su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kuri vykdo nemažai integracijos programų. Jeigu reikės mūsų prisidėjimo, tikrai dalyvausime. Migracijos departamentas yra suinteresuotas, kad migracijos politika būtų vykdoma sklandžiai.

– Viešose diskusijose apie migracijos politiką ryškėja kelios nuomonės. Vieni kalba apie tai, kad į Lietuvą reikia pritraukti naujų darbo rankų ir iš trečiųjų šalių. Kiti akcentuoja, jog daugiau dėmesio privalu skirti nacionaliniam saugumui, integruojant tokius asmenis į Lietuvos visuomenę. Ar, Jūsų nuomone, reikia iš esmės keisti mūsų migracijos politiką?

– Greičiausiai be migrantų iš trečiųjų šalių mes neapsieisime. Gyvenimas rodo, kad yra tas poreikis darbo rinkoje ir tikrai nemažai įmonių, verslų labai priklausomi nuo trečiųjų šalių migrantų, tad, jei mes norėsime ekonomikos augimo, manyčiau, šitoje vietoje kažkokių drastiškų ribojimų laukti nereikėtų. Bet tikrai reikia vertinti rizikas ir su tomis rizikomis reikia dirbti. Natūralu, kad migrantų srautai iš tam tikrų šalių galėtų būti papildoma grėsmė mūsų saugumui. Čia labai svarbus dialogas su VSD (Valstybės saugumo departamentu – ELTA), kitomis tarnybomis, kurios iš anksto indikuotų apie rizikas iš minėtų šalių, ir tada greičiausiai piliečiams iš tų šalių būtų pritaikytos papildomos rizikų valdymo priemonės.

– Ar Jūs iš viso matote poreikį liberalizuoti migracijos politiką, numatant mažiau griežtą tvarką, pagal kurią užsieniečiai galėtų lengviau gauti leidimus gyventi, dirbti Lietuvoje?

– Girdime nemažai tokių siūlymų, matome ir rezonansinius įvykius, kai, pavyzdžiui, buvo iš Lietuvos išsiųsta šeima, kuri neatitiko tam tikrų kriterijų. Premjeras pabrėžia šių klausimų svarbą, tad artimiausiu metu sušauksime suinteresuotų šalių susitikimą. Turime suprasti, kad rinkos atvėrimas kartu yra ir grėsmė pačiai darbo rinkai. Girdime ir profsąjungų nuogąstavimus, jog tokiu būdu gali sumažėti Lietuvos gyventojų konkurencingumas, gali sumažėti jų pajamos. Aišku, saugumo prizmė išlieka taip pat vienu iš prioritetų. Taigi, manau, kad reikalinga migracijos politikos peržiūra, įvertinimas – (...) jeigu išmoktume suvaldyti grėsmes, tai kodėl gi nepabandyti tam tikrais atvejais padaryti laisvesnį reguliavimą? Bet čia yra diskusijų klausimas, anksti apie tai kalbėti, nes gyvename sudėtingoje geopolitinėje situacijoje.

– Ankstesnė Vidaus reikalų ministerijos (VRM) vadovybė yra inicijavusi kelias su policija susijusias reformas. Viena jų – Viešojo saugumo tarnybos (VST) jungimas prie policijos. Anksčiau kritiškai vertinote šią reformą. Reikėtų suprasti, jog ji tęsiama nebus?

– Tikrai taip. Šiandien mes matome, kad VST gali ir turėtų funkcionuoti kaip atskira įstaiga, kaip tarnyba, kuri, nors ir turi panašių bruožų su policija, bet atlieka pakankamai skirtingas funkcijas. Policija užsiima ir prevencine veikla, kuria siekiama mažinti nusikalstamumą. Kalbant apie VST, tai ji yra specializuotas padalinys, kuris atlieka specializuotas funkcijas, karo atveju tarnyba būtų ginkluotųjų pajėgų dalis. VST yra savotiškai sukarinta tarnyba, turinti NATO standartus atitinkančius ginklus. Kas lėmė iniciatyvą sujungti minėtas tarnybas, tai, sakyčiau, tų institucijų nebendradarbiavimas tam tikrame lygyje. Aš turiu tokį įtarimą.

– Ar 2021 m. riaušių prie Seimo malšinimas galėtų būti tokio nesusikalbėjimo pavyzdžiu?

– Galėtų tai būti nevisiškai tinkamo bendradarbiavimo pavyzdys. Tokių situacijų reikia vengti, tam yra reikalingi mokymai. Reikia gero tarpusavio institucijų vadovų supratimo. Šiandien aš tarp (policijos ir VST – ELTA) vadovų matau norą bendradarbiauti. Galbūt gerai, kad taip gavosi, jog tie vadovai yra pareigūnai, kurie rotavosi, anksčiau dirbo kitose panašiose tarnybose. DHL lėktuvo katastrofa parodė, kad institucijos dirba pakankamai organizuotai, bendradarbiaudamos.

– Anksčiau VRM yra inicijavusi ir policijos struktūrinę reformą, numatant policijos komisariatų stambinimą. Ar ir šita reforma nebus vykdoma?

– Ši reforma yra sujungta su VST reforma. Dėl idėjos pertvarkyti policijos struktūrą siūlyčiau dar padiskutuoti. Mes čia kalbame apie racionalų lėšų panaudojimą, darbo organizavimą, nes, pavyzdžiui, prokuratūros, teismai dirba apygardų principu ir būna sudėtinga, kai apskričių komisariatams tenka bendrauti su dviejų apygardų institucijomis. Jeigu mes einame prie bendro unifikavimo, tai logikos šitoje pertvarkoje yra. Bet, manyčiau, kad dėl to reikia papildomai diskutuoti su nauju Seimu. (...) Mes, kaip ministerija, matome, kad darbo pasiskirstymas per apygardas atneštų tam tikrų pliusų. Aišku, girdime ir apie minusus: gali atsirasti konkurencija tarp didesnių ir mažesnių miestų, tad gali padidėti pareigūnų migravimo rizika. Manau, kad šias rizikas suvaldyti galime, bet šiai temai reikia gilesnės analizės.

– Kalbant apie teisėsaugos sistemą, į akis krenta pareigūnų trūkumo problema. Su šiuo iššūkiu susiduria tiek policija, tiek VST, tiek kalėjimų tarnyba, tiek ir kitos institucijos. Kaip Jūs žadate spręsti šią problemą?

– Savivaldybių taikomos priemonės, pavyzdžiui, siūlomos priemokos, padeda spręsti šią problemą. Kiek žinau, Vilniaus miestas ir Vilniaus rajonas taiko tam tikras priemones – norintiems dirbti policijoje siūloma pasirašyti sutartį penkeriems metams ir žmogui skiriama arba vienkartinė išmoka, arba mėnesinė stipendija. Tokios priemonės padeda pritraukti daugiau pareigūnų. Manau, kad tai yra vienas iš būdų, kaip galėtume išspręsti pareigūnų trūkumo problemą.

Tokios priemonės padeda pritraukti daugiau pareigūnų.

Vyriausybės programoje numatytas pareigūnų algų vidurkių sulyginimas su šalies vidutiniu atlyginimu. Aišku, apskrityse yra skirtingas darbo krūvis, pavyzdžiui, rajonuose, kurie arčiau sostinės, policija turi daugiau darbo, ten daugiau bylų pradedama. Bet vis tiek reikia siekti, kad panašus pareigūnų algų lygis būtų visoje Lietuvoje.

Reikia taip pat didinti ir tarnybos patrauklumą, imtis kitų motyvacinių priemonių. Pareigūnai ne kartą minėjo, kad būtina atsisakyti tam tikrų perteklinių funkcijų policijoje arba taikyti naujus metodus ikiteisminiame procese, kalbant, pavyzdžiui, apie protokolų surašymus. Šiuo klausimu kalbėsime ir su Teisingumo ministerija, ir su prokuratūra. Naudojant naująsias IT technologijas, galima sutrumpinti įvairius procesus ir tokiu būdu pareigūnai turėtų daugiau laiko savo tiesioginėms pareigoms.

Labai svarbu ne tik pritraukti naujus pareigūnus į sistemą, bet ir išlaikyti ten dirbančius. Matome, kad dalis pareigūnų, jau galintys gauti pensiją, išeina iš sistemos. Galbūt reikėtų pasitarti dėl galimybės, jog šie pareigūnai galėtų pasilikti dirbti, numačius, jog dalis jiems skirtos pensijos būtų pradėta mokėti. Aišku, dėl to reikėtų diskutuoti su kitomis ministerijomis, su Vyriausybe, nes reikėtų įstatymų pakeitimų. (...)

Turime patobulinti ir pareigūnų rengimo sistemą, kad ji būtų patraukli. Vyriausybės programoje yra numatytas Viešojo saugumo kolegijos steigimas.

– Turbūt visų šių priemonių įgyvendinimas reikalautų papildomų finansų. Iš kur tų lėšų galima būtų gauti?

– Manau, turėtų būti nacionalinis visų partijų susitarimas dėl pareigūnų atlyginimų tam tikro lygio užtikrinimo. Tai galėtų panašaus pobūdžio susitarimas, koks buvo padarytas dėl finansavimo krašto apsaugai. Tuo keliu galėtume eiti, nes matau, kad kiekvienos rinkimuose dalyvavusios partijos programoje buvo numatyta ta kryptis. Tai nėra vieno biudžeto klausimas ir sprendimas. Turėsime dėlioti ilgalaikę programą, numatant kokių resursų pareigūnams reikia. Jau 2025 metais turime didesnį finansavimą policijai. Atrodo, kad skiriami dideli pinigai, bet pareigūnų atlygiai dėl to didėja nedaug.

Galima papildomų lėšų gauti ir iš vidinių resursų, gerinant vidines procedūras, kai, tarkime, su tuo pačiu pareigūnų skaičiumi galėtume padaryti daugiau darbų.

– Jeigu kalbame apie galimą partijų susitarimą dėl teisėsaugos finansavimo, tai ar įsivaizduotumėte, jog teisėsaugai galėtų būti skiriamas tam tikras procentas nuo bendrojo vidaus produkto (BVP)? Koks tai dydis galėtų būti?

– Greičiausiai taip ir turėtų būti. Koks tai procentas galėtų būti, sunku pasakyti. Tai nebūtų tiek, kiek skiriama krašto apsaugai, bet tas procentas galėtų būti ženklus. Girdžiu kalbas apie 1,6 proc. nuo BVP, bet tai derybų klausimas.

– Vyriausybės programoje nurodoma, kad bus siekiama pilnai sukomplektuoti ugniagesių gelbėtojų komandas. Kokie darbai slypi po šiuo siekiu?

– Matome, kad šalyje yra 93 ugniagesių gelbėtojų komandas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) sistemoje ir daugiau nei 290 ugniagesių komandų savivaldybių lygmenyje. Savivaldybių ugniagesių komandų pasiruošimo lygis yra nevienodas. Yra tokių savivaldybių, kurios nemažai investuoja į priešgaisrinę tarnybą, tos komandos yra aprūpintos ne blogiau nei PAGD ugniagesiai, bet turime ir tų savivaldybių, kurių ugniagesių komandos yra šiek tiek pamirštos. Komandų sukomplektavimas reikštų tai, kad sieksime, jog komandoje būtų ne mažiau kaip 10 žmonių. Tada pamainoje dirbtų po du žmones. Aišku, turime siekti ir ugniagesių materialinės bazės atnaujinimo. (...)

– Koks bus savivaldybių ugniagesių likimas? Jie ir toliau išliks, nebus jungiami į PAGD sistemą?

– Tikrai manau, kad jie galėtų ir turėti egzistuoti savarankiškai. Dabar turime kelis pilotinius projektus (dėl savivaldybių ir valstybinių ugniagesių pajėgų apjungimo – ELTA), bet, jeigu pažiūrėtume, kiek ten buvo investuota lėšų, tai tikrai manau, kad perėjimas prie vieno standarto visame tinkle taptų didžiuliu iššūkiu. Iš kitos pusės, kitų šalių praktika rodo, kad tokia schema gali egzistuoti ir veikti, tik svarbu tinkamai ją prižiūrėti ir į ją investuoti. Greičiausiai reikėtų sukurti vieną priešgaisrinės saugos standartą ir to standarto siekti, kad visos ugniagesių komandos, kurios priklauso savivaldybėms, atitiktų tą modelį. PAGD savo ruožtu galėtų atlikti prižiūrėtojo funkciją.

– Apklausos rodo, kad Lietuvoje žmonės nėra linkę ruoštis ekstremalioms situacijoms, dėmesio civilinei saugai visuomenė skiria nepakankamai. Kaip, Jūsų manymu, reikėtų išjudinti šį klausimą ir pakeisti žmonių požiūrį?

– Galime sakyti, kad ši tema buvo apleista, taigi dabar ir turime pasekmes – nėra pakankamai infrastruktūros, šiuolaikiškos perspėjimo apie pavojus sistemos. Tik atsiradus grėsmės, pradėjome apie šiuos klausimus galvoti. Atominės elektrinės atsiradimas Baltarusijoje, karas Ukrainoje parodė, kad turime visada būti pasiruošę bet kokiems įvykiams. Geras pavyzdys yra Suomijos situacija – ten slėptuvių, gyventojų perspėjimo, įsitraukimo į civilinę saugą lygis yra aukštas. Taigi, manau, reikėtų analizuoti suomių pavyzdį, tačiau kartu suprasti, kad Lietuva turi savo specifiką.

Plėsti infrastruktūros tinklą yra per mažai. Būtinas žmonių įsitraukimas į civilinę saugą, pradedant nuo savivaldybių. Dėl to mes ir kalbame, kad turėtų išlikti savivaldybių ugniagesių komandos – jos yra civilinės saugos tinklo dalis. Dabar dirba tam tikras už civilinę saugą atsakingų tarnautojų skaičius savivaldybėse, tad jie taip pat turi būti įtraukiami į bendrus civilinės saugos mokymus. Bet į visus šiuos procesus reikia kuo daugiau įtraukti ir civilius gyventojus. Tokios pratybos ar mokymai galbūt sukelia tam tikrus nepatogumus, bet tik per tokius pasiruošimus galime atrasti trūkumus ir juos ištaisyti.

Priminsiu, kad yra patvirtinta Civilinės saugos stiprinimo programa, kurioje be infrastruktūros plėtimo yra numatyta ir minkštųjų priemonių, pavyzdžiui, naujų programėlių sukūrimas, per kurias galėtume nuolat teikti informaciją žmonėms apie pavojus, kad jie žinotų, kaip turėtų elgtis kritiniu metu. Aišku, neturime iki galo išdirbtų evakuacijos planų, tad šioje vietoje turėsime įdėti nemažai darbo, kad tie planai atsirastų.

Tokios pratybos ar mokymai galbūt sukelia tam tikrus nepatogumus, bet tik per tokius pasiruošimus galime atrasti trūkumus ir juos ištaisyti.

Turime į pasiruošimą ekstremalioms situacijos maksimaliai įtraukti ir savivaldą, nueiti iki seniūnijų lygmens. Jeigu žemiausiame lygmenyje bus žinoma, ką tokiais atvejais reikia daryti, jeigu užtikrintume efektyvų žmonių informavimą, turėtume evakuacijos planus, tai tikrai būtume pasiruošę.

– Kada Lietuvos turėtų pradėti dirbti Regionų ministerija? Galbūt yra konkreti data, kada galėtų startuoti ši nauja institucija?

– Mes matome arba planuojame, kad tai galėtų būti 2026 metai, kada ministerija galėtų atsirasti. Ar tai būtų pirmas, ar antras pusmetis, galbūt nėra svarbu. Dabar dėliojame planą, kaip ministerija galėtų atrodyti. Vyriausybė koordinuos visą procesą, nes mažiausiai trys ministerijos jame turėtų dalyvauti – tai VRM, Aplinkos ir Susisiekimo ministerijos. Šių institucijų klausimai galėtų būti sprendžiame naujoje ministerijoje. Galbūt kažkurioje vietoje galėtų įsitraukti ir Žemės ūkio ministerija, nes dirba su regioninėmis programomis. (...) Po naujų metų Vyriausybėje dėliosime dėl to planą.

– Ar Regionų ministerijos veikla būtų nukreipta į kelių kitų ministerijų funkcijų perėmimą, ar turėtų savo atskirą veiklos barą?

– Tai būtų visų pagrindinių funkcijų, kurios apsprendžia regionų plėtrą, konsolidacija, sutelkimas į vienas rankas. Tai būtų susiję ir su finansavimo regionams koordinavimu, siekiant išspręsto opiausias problemas savivaldybėse. Ši ministerija galėtų užsiimti ir teisinės bazės pokyčiais. Šiandien visos su regionais susijusios funkcijos yra išbarstytos tarp skirtingų ministerijų ir nėra vieningo požiūrio į regionų vystymąsi. Kartu reikia akcentuoti ir tam tikrų institutų, pavyzdžiui, seniūnaičių, regionų tarybų stiprinimą. Tai leistų gyventojams aktyviau įsilieti į savivaldos procesus. Regionų ministerija galėtų imtis šių institutų stiprinimo. (...)

– Ar Regionų ministerija galėtų būti įkurta kokiam nors regione, kitaip tariant, ne Vilniuje?

– Taip, galėtų būti. Aišku, nebūtinai ministerija regione gali atsirasti, galbūt ten galėtų atsirasti tam tikri padaliniai.

– Pats save labiau matytumėte regionų ar vidaus reikalų ministro pareigose?

– Dirbu ir prie regionų, ir prie vidaus reikalų. Kokios pareigos gali būti man pasiūlytos, priklauso nuo premjero. Kažkokių preferencijų neturiu.