Per bene 20 metų neatlikta nė viena analizė

Pašnekovės pripažįsta, kad vis dėlto prastą rūšiavimo situaciją lemia ir netinkamos sąlygos: daugelyje gyvenviečių trūksta rūšiavimo konteinerių, žmonės nėra pakankamai šviečiami apie rūšiavimo naudą, rūšiavimo paslaugos teikiamos neskaidriai.

„Rūšiavimo infrastruktūra rūpinasi savivaldybės. Žinoma, su organizacijomis kartu. Šiandien situacija Vilniuje nėra pati geriausia. Rūšiavimo vietų, aikštelių, be jokios abejonės, ypač kolektyvinio naudojimo, trūksta. Mano žiniomis, Vilniaus savivaldybė intensyviai ruošiasi šį rūšiavimo konteinerių, aikštelių tinklą plėsti. Berods, turėtų atsirasti ne mažiau kaip 650 papildomų aikštelių per artimiausius dvejus metus“, – sako B. Razbadauskienė.

Jai antrina L. Šleinotaitė-Budrienė, kurios teigimu Lietuva Europos Sąjungoje (ES), diskutuojant apie rūšiavimą, dažnai pateikiama kaip neigiamas pavyzdys. „Daug negerų dalykų yra atliekų tvarkymo sistemoje. Daug EK projektų dalyvauju, analizuoju 28 ES šalis. Lietuva visuomet pateikiama kaip šalis, kurioje yra labai neaiškių nukrypimų. Pavyzdžiui, yra surenkami labai dideli atliekų  kiekiai, nors infrastruktūra to neleidžia“, – tvirtina L. Šleinotaitė-Budrienė.

Anot jos, Lietuvos institucijose trūksta specialistų, kurie galėtų šią situaciją tirti. Tokių specialistų, atkreipia dėmesį L. Šleinotaitė-Budrienė, neturi nei Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), nei Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT), nei kitos įstaigos.

„Taip pat nėra suinteresuotumo juos turėti, kad detaliai suvoktume situaciją. Per 18 metų Lietuvoje neturėjome nė vienos srauto analizės. Tyrimai rodo, kad pakuočių sąvartynuose yra maždaug 250 tūkst. tonų, kurių neturėtų būti. Klausimų, netgi rengiant valstybinių atliekų tvarkymo planą, kyla labai daug“, – neslepia L. Šleinotaitė-Budrienė.

Šiukšlių rūšiavimas – higienos faktorius

Anot L. Šleinotaitės-Budrienės, Lietuvos gyventojams derėtų suvokti, kad atliekų tvarkymo sistema yra ūkio dalis ir mūsų higienos faktorius. Jos tvirtinimu, dėl šios priežasties atliekų rūšiavimas turėtų būti tokia pat įprasta higienos procedūra, kaip prausimasis.

„18 metų apie atliekų tvarkymą šnekame kaip apie kažkokią pažangą, sąmoningumą ir t. t. Tai yra higienos faktorius. Toks pat, kaip plauti rankas, padaryti mankštą rytais ar praustis. Manyčiau, kad savivaldybės ir savivaldybių politikai turi įtaką ir kainai, ir visai sistemai. Tai vienintelė sritis, kurioje savivaldybė turi pilną valdymą: nuo pinigų iki infrastruktūros“, – sako L. Šleinotaitė-Budrienė.

Ji pabrėžia, kad, pasibaigus ES paramai, turėsime patys tvarkytis su tokia infrastruktūra, kokia susikursime dabar. „Todėl manau, kad savivaldybių politikams turi labai rūpėti, ką jie padarė, kokią sistemą sukūrė, ką jie daro toliau“, – tvirtina specialistė.

Jai pritaria B. Razbadauskienė, kurios nuomone, tikslo išplėsti rūšiavimo infrastruktūrą turi visi: savivaldybės, atliekų tvarkymo centrai, Aplinkos ministerija ar kitos atsakingos institucijos, gyventojai. Anot jos, numatomas tolimesnis žingsnis – įkurti maisto atliekų rūšiavimo konteinerius.

„Maisto atliekų rūšiavimas kol kas neišspręstas. Vis dėlto jos papuola į mišrių komunalinių atliekų konteinerius, bet su ES pinigais, kurie dabar skirti savivaldybių infrastruktūros sistemai sukurti, daugelis savivaldybių galvoja apie atskirus maisto atliekų konteinerius aikštelėse“, – sako B. Razbadauskienė.