Etnologę pakerėjo fachverkinis namelis

Šeštadienio interviu apie tradicijas, vertybes ir ramybę

Jaukiame Klaipėdos senamiesčio Vežėjų gatvelės namelyje etnologė Irena Niūniavaitė jaučiasi suradusi dvasios ramybę.

Jau porą metų mergina, kolegių švelniai vadinama Irute, lyg vijurkas sukasi įvairiuose Klaipėdos miesto Etnokultūros centro renginiuose. Pasiteiravęs apie vienų ar kitų papročių reikšmę, nejučia nustembi – iš kur toks žinių bagažas.

- Mokydamasi dvyliktoje klasėje, vis negalėjau apsispręsti, kuo norėčiau tapti. Geriausiai man sekėsi humanitariniai mokslai, ypač lietuvių kalbos pamokos. Tai ir nulėmė apsisprendimą Klaipėdos universitete studijuoti lietuvių filologiją. Sakoma, „kas nežino, ko ieško, randa bet ką“. O „bet kuo“ žmogus dažniausiai nesitenkina, ir tenka ieškoti vėl iš pradžių. Man pasisekė. Pasirinkusi lietuvių filologijos ir etnografijos specialybę, šiandien šiuo sprendimu džiaugiuosi.

Studijuodama etnologijos dalykus, daug sužinojau apie lietuvių tradicines kalendorines šventes, papročius, tarmes, žmogaus pasaulėjautą, regionų skirtumus. Džiaugiausi, kad mano šeimoje dar gyvi kai kurie knygose aprašyti papročiai, ėmiau labiau juos vertinti.

- Ne paslaptis, kad daugeliui būsimų studentų etnografijos studijos atrodo nemodernios, neperspektyvios...

- Aš taip nemanau. Žinoti savo tautos kultūros vertybes, domėtis savo šaknimis – labai svarbu. Keistai atrodo, kai žmonės, paklausti, kokį žino lietuvių nacionalinį valgį, pamini šašlykus. Ko tada vertas tas modernumas ir perspektyvumas, jei neturima net pačių elementariausių žinių apie savo tautą? Kiekvienas renkasi specialybę pagal savo poreikius. Etnografijos tikriausiai niekada nepasirinktų žmogus, kuris nemyli savo krašto.

Po studijų kurį laiką dirbau buvusiuose Menininkų namuose. Bet vis jaučiau, kad kažkas ne taip. Vis pasidairydavau į Etnokultūros centro namelį. Šiek tiek su pavydu stebėdavau jų darbą. Norėjau darbą susieti su mokslais, kuriuos baigiau. Vieną dieną pasiryžau ir užsukau į simpatišką fachverkinį Etnokultūros centro namelį pasikalbėti. Čia mane ne tik išklausė, bet vėliau ir pakvietė dirbti.

- Dabar jaučiatės atradusi save?

- Šis darbas teikia nemažai džiaugsmo. Bendradarbiai puikūs – esame lyg darni šeima. Kartais pagalvoju, kad čia to namelio aura stebuklinga. Supratimas, nuoširdumas, pagarba vienas kitam, vienas kito palaikymas – dalykai, kuriuos labai vertinu. Jie šiandieniniame gyvenime žmogui labai svarbūs, padeda išlikti ramiam.

Dažnas vis skuba, skuba, nori daugiau, tampa savanaudžiu, pamina vertybes, lipa per kitus dėl valdžios ar pinigų. O vėliau užpuola depresija, nes stinga poilsio ir laiko pabūti su savo mintimis. Pasižiūrėkime, kaip mūsų protėviai gyveno – viską pasidarydavo patys: nudirbdavo lauko darbus, pasigamindavo maistą, pasisiūdavo rūbus, pasidirbdavo visus reikalingus įrankius, mažai ką ir tepirkdavo. Tačiau rasdavo laiko ir dainai, ir šokiui, ir pasakai ar kokiai šiurpei paporinti, į bažnyčią nueiti. Kalbėdami į akis žiūrėdavo ir mokėdavo draugiškai ranką paspausti.

- Ar Jums nekelia nerimo, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenime senolių papročiams lieka vis mažiau vietos?

- Situacija nėra beviltiška. Sprendžiant iš Etnokultūros centro renginių, jų lankytojų, domėjimasis tradicijomis ne tik ne mažėja, bet auga. Į etnomokyklėles susirenka vis daugiau vaikų. Jie susidomėję mokosi kuo gražiau kiaušinius nudažyti, kuo originalesnę Užgavėnių kaukę ar šiaudinį papuošalą Kalėdų eglutei pasigaminti. Daugelis pasakoja apie savo šeimoje išlaikytas tradicijas. Tai džiugina.

- Ar bendraamžiai nesistebi Jūsų specialybe ir darbu?

- Visaip būna. Daugeliui atrodo, kad svarbiausia – turėti savo verslą, gerai uždirbti. Aš ne toks žmogus, verslui netinkama (šypsosi). Man pinigai – ne svarbiausi. Pastebėjau, kad žmogus gali išsiversti su tiek, kiek turi – ar du šimtus, ar du tūkstančius. Bet kuriuo atveju pinigų bus mažai, nes poreikiai visada yra didesni nei galimybės.

Nesu kuo nors išskirtinė – kaip ir visi laisvalaikiu žiūriu filmus, einu į klubą, skaitau knygas, būnu gamtoje, užsiimu rankdarbiais.

- Esate ištekėjusi?

- Ne. Niekur neskubu – juk dar tik dvidešimt penkeri.

- Bet, ko gero, senoliai jau ir senmerge Jus pavadintų...

- Gali būti. Anksčiau būdavo įprasta, kad merginos anksti išteka. Mano sesei jau per trisdešimt, bet taip pat netekėjusi. Aišku, tėvai jau seniai anūkų laukia. Anksčiau netekėjusias merginas pašiepdavo. Apie jas sakydavo: “Liko ražienų grėbstyti“. Vyravo nuomonė, kad pagrindinis moters tikslas – gimdyti vaikus. O tos, kurios neištekėdavo, reiškia – ir gyvybės nepratęsdavo, visuomenės buvo smerkiamos. Šiandieninėms moterims paprasčiau.

- Save vadinate klaipėdiete ar vis tik žemaite iš Viekšnių miestelio?

- Klaipėdoje gyvenu jau aštuonerius metus. Man labai patinka šis miestas, tačiau savo šaknų neatsisakau. Kai grįžtu į gimtinę, su šeima kalbu tik žemaitiškai.

- Švęsti Velykų tikriausiai grįšite į gimtąjį miestelį. Kokios Jūsų šeimos Velykos?

- Į namus grįžtu gana retai, todėl kiekvienas sugrįžimas man labai brangus.

Šeštadienio vakarą šeima susės dažyti kiaušinių. Anksčiau kiaušinius apvyniodavome įvairiomis žolelėmis, virdavome svogūnų laiškuose, dabar pasistengiu, kad ir vašku pamargintų margučių turėtume. Velykų rytą visi eisime į bažnyčią. Grįžę susėsime prie stalo – tėvelis, kaip vyriausias šeimos narys, visus palaimins ir pasveikins su gražia pavasario švente. Pirmiausia susikulsime margučiais. Nujaučiu, kas bus nenugalimas – tai mūsų tėvelis. Nežinau, kaip, bet jis visada išsirenka patį stipriausią margutį. Stiprumą jis patikrina dantimis, to iki šiol neperpratau. Sakoma, kad reikia spręsti apie kiaušinio stiprumą iš garso, pastuksenus dantimis smaigalį.

Antrąją Velykų dieną sulauksime svečių. Švęsime tėvelio aštuoniasdešimtmetį.

- Ko palinkėtumėte klaipėdiečiams šventų Velykų proga?

- Linkėjimas paprastas – tegu kiekvienas pajunta Velykas savo širdyje. Kartais atrodo ir margučių ant stalo pilna, ir šventinių valgių nestinga, tačiau širdis visai nesidžiaugia. Gamta atgimsta, keičiasi, ruošiasi naujam savo gyvenimo ciklui, turi keistis ir žmogus – apsivalyti nuo blogų minčių, apmąstyti ir įvertinti savo poelgius, atsiprašyti visų, kuriuos įskaudino, o gal padaryti gerą darbą.