Psichikos negalią turinčių žmonių situaciją stebinčios organizacijos sutaria, kad masiškai apgyvendintuose socialinės globos namuose apstu žmogaus teisių pažeidimų: nuo privataus gyvenimo nebuvimo iki priverstinių abortų. Valdininkai jau žada, kad situacija keisis, tačiau tam prireiks ne vienerių metų.

„Abortai, gyventojų intymių santykių reguliavimas yra slepiamas, ši tema yra tabu“, – LRT.lt teigia Lietuvos psichikos negalios žmonių bendrijos „Giedra“ programų vykdytoja Rasa Ralytė.

„Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė, Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros docentė Eglė Šumskienė užsimena ir apie be gyventojų žinios ar sutikimo atliekamus abortus: „Kai 2004–2005 m. vykdėme įstaigų stebėseną, tokių atvejų – priverstinių abortų – buvo. Neinformuojant, pameluojant apie procedūrą ir jos pasekmes, apie sterilizaciją.“

Anot NVO atstovių, globos namuose apstu ir kitų žmogaus teisių pažeidimų: teisė į privatumą, diskriminacija pačioje įstaigoje, suteikiant privilegijas labiau mėgstamiems gyventojams, judėjimo laisvė.

„Kalbėdamasi su gyventojais išgirdau, kad jie neturi galimybių aplankyti mirusių artimųjų kapų, nes niekas jų nenuveža, o vienų neišleidžia. Artimieji, kurie gyvi, nesirūpina, nerodo dėmesio, neaplanko“, – sako E. Šumskienė.

R. Ralytė teigia, kad gyventojai pageidautų savarankiškai išvykti, aplankyti artimuosius, tačiau norėdami tai padaryti, susiduria su biurokratiniais sunkumais, mat turi raštiškai įrodyti, kur ir pas ką važiuoja, gauti to asmens sutikimą bei patvirtinimą.

Savarankiškumą ugdo keramikos būreliais

Alternatyva masiškai apgyvendintiems, toli nuo miestų, miškuose įkurtiems globos namams turėtų būti savarankiško gyvenimo būstai, kuriuose žmonių skaičius turėtų būti panašus į šeimoje gyvenančiųjų. Tokiu atveju, vietoje, pavyzdžiui, Macikų socialinės globos namų, kuriuose šiuo metu apgyvendinti 452 psichikos ir intelekto sutrikimų turintys asmenys, žmonės gyventų po 5–8 ir naudotųsi minimalia socialinių darbuotojų pagalba.

„Įstaigose neįgalieji nuolat gauna visapusišką aptarnavimą, todėl praranda buitinius įgūdžius, kurie yra būtini savarankiškam gyvenimui. Daugelyje socialinės globos namų nėra skatinamas asmens tobulėjimas: nedidinama motyvacija kažkada išeiti iš šių namų, gyventi savarankiškai, susirasti darbą, rūpintis savo asmenine buitimi, išmokti tinkamai ir pagal poreikius panaudoti asmenines lėšas“, – teigia R. Ralytė.

E. Šumskienė pabrėžia, kad dabartinė užimtumo tvarka veda į niekur, todėl ruošiamas reorganizavimas pareikalaus labai daug papildomo darbo ir pastangų.

„Paradoksas – jei nuvažiuotumėte į kokią nors įstaigą, pamatytumėte, pavyzdžiui, keramikos dirbtuves. Jie lipdo, mezga, piešia, siuva. Bet tai užsiėmimas, kuris veda į nieką – skirtas praleisti nuobodžią dieną. O jei ir pasirodo, kad žmogus genealiai lipdo – kas iš to. Nėra tolimesnės perspektyvos, kad jis galėtų turėti amatą, dirbti ir užsidirbti – kurti savo gyvenimą bendruomenėje“, – apie tai, kaip globos namų gyventojai praranda savarankiškumo, namų ruošos įgūdžius pasakoja E. Šumskienė.

Išeitis – savarankiško gyvenimo namai

Sovietmečiu įkurta stacionarios globos sistema palaipsniui bus pradėta ardyti. Ekspertės tikina, kad tai bus stiprus žingsnis tikros, o ne apsimestinės integracijos link, nes dabar dažnai pasitaiko atvejų, kai įstaigos organizuoja laisvalaikio renginius, kuriuose suburia tik gyventojus iš skirtingų globos namų. O tai, anot pašnekovių, nė kiek neskatina bendrauti su sveikaisiais.

„Tai – radikalus skirtumas, kaip turėtų būti suvokiama integracija ir kaip ji yra pristatoma įstaigose. Kartais integracijos priemonėmis pavadinti dalykai iš tiesų gali reikšti segregaciją. Tokius renginius taip ir vadinčiau“, – įsitikinusi E. Šumskienė.

Anot ekspertės, jei strateginiai tikslai būtų įgyvendinami kryptingai, į normalų gyvenimą grįžtančiųjų skaičius būtų visai kitoks. Kol kas statistika nedžiugina – per metus iš stacionarių socialinės globos įstaigų išeina apie 40 iš beveik 6000 ten gyvenančių žmonių. E. Šumskienė sako, kad kalta pati sistema, kuri yra orientuota tik į globą ir elementariausių poreikių tenkinimą.

„Jei mes negalime kažkokių dalykų pasirinkti, apsispręsti, mums tai atrodo labai didelis teisių pažeidimas. O kai kalbame apie sutrikusio intelekto ar turinčius psichinę negalią asmenis, tai jau atrodo norma. Aišku – jie išlaikytiniai, tegu būna izoliuoti ir džiaugiasi tuo, ką mes suteikiame“, – ironizuoja pašnekovė ir teigia, kad neįgalieji gali būti visaverčiai visuomenės nariai, o būdami visuomenėje, mažintų vyraujančius stereotipus.