XIX a. Raudondvario rūmus įsigijus grafams Tiškevčiams, čia virė spalvingas gyvenimas. Savo šeimos rezidenciją Raudondvaryje įsirengęs grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius, Benedikto Henriko senelis, pasikvietė architektų, dailininkų, muzikų ir įvairių kitų sričių specialistų ne tik iš Vilniaus, Kauno, bet ir tuometės Minsko gubernijos, Dresdeno, Prancūzijos.

Pakaunėje vešėjo puikus parkas, sodai, dvaro oranžerijai atgabenta egzotiškų augalų, ananasinėje noko vaisiai, o ypatingų švenčių proga į dvarą būdavo atgabenamas fejerverkų meistras, turėdavęs pasirūpinti išskirtiniu reginiu. Rūmus puošė daugybė meno kūrinių, buvo prenumeruojama prancūziška periodika, sekamos Paryžiaus ir Vienos mados. Grafas Benediktas Emanuelis buvo smalsus žmogus, domėjęsis krašto istorija, įvairiomis mokslo ir technikos naujovėmis.

Kai mylimas anūkas Benediktas Henrikas liko našlaitis, senasis grafas ėmėsi jį globoti. Po senelio mirties paveldėjęs pasakiškus turtus, jaunuolis užsidegė kelionių aistra, keliavo po Alžyrą, pasistatė jachtą „Žemajtej“. Iš JAV parsivežė žmoną – Clarą Elisabethą Bancroft (1857–1883), su kuria susilaukė trijų vaikų. Lankėsi Egipte, Sudane. Taip pat susidomėjo fotografija ir šiame mene pasiekė tikrų aukštumų.

Grafas B. H. Tiškevičius su šunimis Vialoje. / Kauno r. muziejaus fondų nuotr.

Kauno rajono muziejaus fonduose saugomos B. H. Tiškevičiaus darytos originalios nuotraukos iš jo gausių kelionių po Europą, Afriką ir Aziją – atvirlaiškių iš Ceilono, Kinijos, Japonijos kopijos. Grafas po egzotiškų kelionių nepamiršdavo ir savo rezidencijos Raudondvaryje – ten gabenti ne tik iš kelionių parsivežti meno kūriniai ir kitos retenybės, bet ir iš Alžyro atkeliavę žirgai, šunys ir beždžionėlė! Linksmai laikas bėgo ir dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusioje Vialos rezidencijoje, pačioje sengirės širdyje – ten medžiota, žvejota, linksmai puotauta ir kurtas menas – įstabios fotografinės kompozicijos.

Keletoje B. H. Tiškevičiaus Vialoje užfiksuotų kadrų matome originalų vyriškį, nusigrimavusį ir persirengusį klouno kostiumu. Taip pat tą patį asmenį regime dresuojantį šunį, sėdintį prie vaišių stalo, pozuojantį kartu su grafo šeima ir draugais, įsilipusiais į šimtametį medį. Įrašai nuotraukų apačioje byloja, kad tai – ponas Urbańskis. Tas pats vyras, su kuriuo grafas B. H. Tiškevičius leidosi keliauti į egzotiškus kraštus. Tačiau kas iš tiesų yra tas žmogus, kurio draugija Raudondvario grafui buvo tokia svarbi?

Man pavyko atskleisti Raudondvario grafo, žymaus fotografo ir keliautojo B. H. Tiškevičiaus bičiulio, kelionių kompaniono tikrąją tapatybę. Ilgą laiką manyta, kad B. H. Tiškevičiaus XIX a. pabaigos fotografijose matomas vyriškis – tai lenkų meno istorikas Antonis Urbańskis (1873–1950) (1). Tačiau po detalių tyrimų paaiškėjo, kad aistra senienoms ir kelionėms grafas dalijosi su Mieczysławu Urbańskiu (gim. 1856 m. Liubline – m. 1912 m. Varšuvoje), žinomu to meto Varšuvos antikvaru.

Grafas B. H. Tiškevičius su trimis savo vaikais Šveicarijoje. / Kauno r. muziejaus fondų nuotr.

1912 m. liepos 30 d. „Goniec poranny“ išspausdintame M. Urbańskio nekrologe atsispindi įdomios, meniškos asmenybės kelias: „Šviesaus atminimo ponas Urbańskis gimė Liubline, jaunystėje pajuto teatro trauką ir pasišventė dramos menui. Apdovanotas talentais, turėdamas tam tinkamus duomenis, klajojančiose teatro trupėse greitai išsikovojo tvirtas pozicijas, gaudamas didvyriškų mylimųjų vaidmenis. Po keleto metų klajonių po įvairius karalystės miestus, Mieczysławui U. pabodo tas amatas ir jis persimetė į prekybos senienomis sritį. Čia velioniui labai pasitarnavo žinomas entuziastas ir kolekcininkas grafas T. [B. H. Tiškevičius – aut. past.], su kuriuo Urbańskis keletą metų nuolat keliavo. Galiausiai įsikūrė Varšuvoje ir kaip antikvaras buvo žinomas tarp kolekcininkų dėl entuziazmo ir išmanymo.“ (2)

Po senelio mirties paveldėjęs pasakiškus turtus, jaunuolis užsidegė kelionių aistra, keliavo po Alžyrą, pasistatė jachtą „Žemajtej“. Iš JAV parsivežė žmoną – Clarą Elisabethą Bancroft.

M. Urbańskis Varšuvoje turėjo antikvariatą (Varkos g. (ulica Warecka) 10 [ar 11(3)]). Užsiėmė senienų prekyba, jo klientai buvo net Paryžiaus kolekcininkai. 1887 m. gruodžio 7 d. „Kurjer Poranny“ (p.. 3) randame įdomią žinutę apie tai:

„Vienos ir Anglijos antikvarams, kurie kaip varnai apipuolę varganą mūsų užkampį, kiek pajėgdami išgabena vertingesnes šeimos paveldo vertybes, jau keletą metų iškilusi grėsmė – konkurentas grafas Benediktas Tiškevičius iš Raudondvario. Jau nuo seno jis visais būdais rūpinasi išsaugoti kraštui istorinius paminklus, iš būtinybės parduodamus nusmukusių senųjų giminių, už juos dosniau sumokėdamas ir įsigydamas šiandien jau pagarsėjusiems savo rinkiniams. Pastaruoju metu tokiu būdu iš svetimšalių rankų vėl išslydo keletas vertingų daiktų: vazos, lenkiško porceliano lėkštės (talerze belwederskie) ir pan. Šiomis dienomis vyko įnirtinga kova dėl puošnios XVII a. etmono bulavos (buławy hetmańskiej), dekoruotos plieno ir aukso inkrustacijomis ir 160 turkių ir rubinų įsodais. Tą bulavą, kuri buvo pardavinėjama Berlyne ir Vienoje, vakar grafui Benediktui Tiškevičiui nupirko žinomas antikvaras p. Mieczysławas Urbańskis.“

B. H. Tiškevičiaus ir jo draugo M. Urbańskio portretas (atvirlaiškis, siųstas iš Kairo) / Kauno r. muziejaus fondų nuotr.

Kas žinoma apie paslaptingąjį grafo bičiulį poną Urbańskį? 1912 m. Varšuvos Šv. Kryžiaus bažnyčios mirties metrikų knygoje rašoma, kad M. Urbańskis – Ignaco ir Joanos Oraczewskos Urbańskių sūnus, gimęs Liubline, nevedęs. Nekrologe dar pažymima, kad velionio gedi sesuo, brolienė, brolio ir sesers vaikai.

Iš tiesų Urbańskių šeima – neeilinė. Mieczysławas buvo religinių paveikslų tapytojo ir mokytojo Ignaco Urbańskio (1807–1884) sūnus, polinkiu menams buvo pagarsėjęs ir M. Urbańskio brolis Witoldas Urbańskis (gim. 1851 m. Lubline – m. 1907 m. Varšuvoje), lenkų tapytojas, iliustratorius ir restauratorius, 1875–1876 m. studijavęs Miuncheno dailės akademijoje (4).

W. Urbańskis buvo atidaręs piešimo mokyklą, o jo žmona Kazimira von Kienitz Urbańska, su kuria susituokė iki 1884 m. (1884 m. Liubline užfiksuotas dukros Irenos gimimas; 1895 m. dukra Sofija Barbara jau gimė Varšuvoje; dar viena dukra Marija Kazimiera, kuri tuokėsi Varšuvoje 1914 m., minima gimusi apie 1886 m. Liubline), 1888 m. Liubline atidarė trumpai gyvavusią fotoateljė „Kazimira“, pagarsėjusią subtiliais nuotraukų fonais (tapytais peizažais ir pan.) (5).

1890 m. W. Urbańskio šeima išsikraustė į Varšuvą. Ten W. Urbanskis vėl atidarė piešimo mokyklą, piešė portretus, restauravo antikvarines vertybes (jis minimas ir kaip jų kolekcininkas). Kaip iliustratorius bendradarbiavo leidiniuose „Kłosy“, „Biesiada Literacka“ ir „Tygodnik Ilustrowany“. Parodas rengė Galeria Zachęta Varšuvoje ir Paryžiuje. Mirė „po sunkios ligos“ Varšuvoje 1907 m., palaidotas Varšuvos Bródno kapinėse.

Pompėjos griuvėsių freska. / Kauno r. muziejaus fondų nuotr.

B. H. Tiškevičiaus kelionių bičiulis M. Urbańskis amžinojo poilsio atgulė 1912 m. Varšuvos Povonzkų (Powązkowski) kapinėse. 1914 m. paskelbtas velionio daiktų – „baldų, šviestuvų, paveikslų ir kitų meno kūrinių“ – išpardavimas (6).

Kaip teigia dr. Aldona Snitkuvienė savo knygoje „Raudondvario grafai Tiškevičiai“ (p. 51), per Pirmąjį pasaulinį karą grafas B. H. Tiškevičius gyveno viloje Sen Nazere, kuri per bombardavimus sudegė. Po karo, galimai ir dėl gero bičiulio, kelionių kompaniono M. Urbańskio netekties, 1912 m. tolimosios grafo kelionės liovėsi. Apie du bendraminčius vienijusią meilę menui, senovės paminklams ir egzotiškiems nuotykiams liudija išlikusios puikiosios B. H. Tiškevičiausi XIX a. pab.– XX a. pr. fotografijos.

1 – A. Snitkuvienė, Aldona, Raudondvario grafai Tiškevičiai, Kaunas: Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2024, p. 39.

2 – „Goniec poranny“, 1912 m. liepos 30 d., Nr. 345, p. 1.

3 – Cyfrowe Muzeum Narodowe w Warszawie, prieiga internete: https://cyfrowe.mnw.art.pl/pl/zbiory/873965

4 – Porta Polonica, prieiga internete: https://www.porta-polonica.de/de/lexikon/urbanski-witold

5 – Karwicka, Małgorzata, Lubelskie fotografki – jak nowe technologie pomogły w emancypacji, PA.RA, 2018 03 27, Nr. 5, p. 5 (Teatrnn. pl).

6 – „Kurjer Warszawski“, 1914 m. gegužės 26 d., Nr. 144, p. 2.