Radviliškyje gyvenančioje Pranskevičių šeimoje jau daugiau kaip dvejus metus siaučia mažieji Liepa, Arijus, Arnas ir Matas. Tai yra pirmasis Kauno klinikose gimęs ketvertukas.

Jo mama Aurelija Pranskevičienė pasakojo, kad nors mažyliai gimė labai anksti ir itin maži, tačiau medikų dėka visi vaikai auga sveiki ir stiprūs. 965–1,462 g svorio gimę vaikai dabar jau niekuo nenusileidžia savo bendraamžiams, o serga netgi mažiau nei dauguma jų. Vos gimęs ketvertukas ligonėje praleido apie 1,5 mėnesio.

– Ar suvirpėjo širdis, kai išgirdote, kad Kauno klinikose šią savaitę gimė dar vienas ketvertukas?

– Taip, labai smagu. Tikiuosi, kad ir šioms mažylėms bus viskas gerai kaip ir mūsiškiams. Linkime mergytėms kuo greičiau sustiprėti, o tėvams kantrybės. Mums iš pradžių gydytojai sakė, kad laukiuosi trijų, vėliau patikslino, kad gims ketvertukas. Vyrą ištiko šokas, bet manęs pirmoji žinia labai nenustebino. Mano giminėje yra daug dvynukų ir trynukų, o vyro giminėje iki tol buvo ramu.

– Gimus vaikams ir grįžus namo sunkiausias tikriausiai buvo pirmasis pusmetis?

– Nesakyčiau taip. Visi sakė, kad su keturiais vaikais bus labai sunku, bet buvau nusiteikusi, kad viskas bus gerai jau nuo pat pradžių. Aišku, kiekvienas etapas turi savo sunkumų, bet jie vėliau pasimiršta. Kai jiems buvo po pusę metų, pavalgydavo, pamiegodavo, nemiegodavo, paverkdavo. Būdavo, kad vienu metu du trys verkdavo. Nuramindavau, ir viskas. Manau, kad kur kas sunkiau dabar, kai yra 2 metų ir 7 mėnesių, kai jiems viskas įdomu, bet dar nemoka dalytis. Nesupranta, kad mama yra viena. Žaislus jiems perkame vienodus, nes jeigu vienas pasiima, ir kitiems būtent tokio reikia.

– Dėl mamos dėmesio ir kyla daugiausia erzelio?

– Tikriausiai. O šiaip viskas gerai. Tikiuosi, kad ir šio naujojo ketvertuko mama yra stipri ir viską ištvers. Svarbu, kad ji tikėtų, jog viskas įmanoma. O taip ir yra.

– Jų šeimoje yra dar ir du vyresni broliai.

– Vadinasi, šiai mamai labiau pasisekė. Mums ketvertukas buvo pirmi vaikai.

– Kieno pagalbos sulaukėte augindami vaikus?

– Auginome dviese su vyru. Jis daug dirbo, su vaikais daugiausia laiko praleisdavau aš. Reikalui esant padėdavo seneliai.

– Kaip viskas vykdavo? Kaip visus sumigdydavote vienu metu, kaip pamaitindavote?

– Visus suguldai ir migdai. Pasupi pasupi… Buvau juos išlepinusi, kad miegui reikėdavo užsupti. Supdavau arba vežime, arba dviejose lovytėse. Maitindavau mišinukais.

– Ar labai skiriasi jūsų trijų berniukų ir mergaitės charakteriai?

– Visi yra aktyvūs, ramių neturiu, bet visi labai skiriasi. Berniukai tarpusavyje mušeikos, bet vienas švelnesnis. Mergaitė rūpestingesnė. Brolius apeina, apžiūri, paglosto.