Mokyklos sėkmės tik skaičiais įvertinti neįmanoma

Dr. Mindaugas Norkevičius – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros lektorius, politologas, Kauno „Herojaus“ gimnazijos istorijos ir geografijos mokytojas metodininkas.

Prasidėjus naujiems mokslo metams, su M. Norkevičiumi kalbamės apie mokinių ir studentų vertinimus: kada pažymys duoda naudos, o kada sukelia atvirkštinį variantą; kaip įvertinti sunkiau apčiuopiamas mokinio kompetencijas ir apie tai, kas atspindi mokyklos sėkmę.

– Baigėsi rugsėjis – koks jausmas grįžti į mokyklą ir universitetą? Kokiomis mintimis pasitinkate dar vieną savo, kaip dėstytojo ir mokytojo, veiklos sezoną?

– Kiekvienas sezonas yra skirtingas, nes iššūkiai, kurie mus supa globalioje aplinkoje, daro ir tam tikrą įtaką ugdymo procesams. Kiekvienas rugsėjis skatina mane tobulėti kaip asmenį: galvoju, kaip atrodys šie mokslo metai, bandau juos padaryti geresnius, mąstau, kaip turinys galėtų būti atnaujintas, kad atlieptų įvairias mokymosi strategijas, bandau procesą padaryti patrauklų mokiniui ir sau pačiam – dalyko mokytojui.

– Vasaros pradžioje vykę egzaminai, vėliau – stojamieji į aukštąsias mokyklas, kaip ir kasmet, sukėlė daug diskusijų. Jos netyla ir dabar. Kaip jums atrodo, ar tokie egzaminų vertinimai, kokie Lietuvoje yra dabar, atspindi tikruosius mokinių pasiekimus?

– Manau, kad atspindi tik iš dalies, nes abiturientai, kurie stojo į aukštąsias mokyklas, laikė tik brandos egzaminą. Jo rezultatas galėjo nulemti tiek jų tolesnius pasirinkimus, tiek ir galimybę studijuoti apskritai. Atsirandantys pokyčiai, galutinis vertinimas, kuris susideda iš kelių dalių ir tarpinio egzamino, gali geriau parodyti realų mokinio pasiruošimą žiūrint į platesnę perspektyvą. Tai leidžia stabiliau matyti pažangą, o kartu atsižvelgti į tokius faktorius kaip stresas.

– Viena ar kita sistema – pažymiais, balais – vertinami esame nuo pat mažumės. Jūsų nuomone, kokia yra vertinimo svarba ir į ką turėtų būti atsižvelgiama?

– Pats vertinimas yra svarbus, jis turi naudos, gali pakelti mokinių motyvaciją. Vis dėlto vertinimai gali turėti ir atvirkštinį variantą, jei mokykloje nesudaryta sistema, leidžianti tobulinti žinias, likviduoti esamas spragas ir taip siekti pažangumo. Mokomasis dalykas neturėtų būti paremtas tik nuolatiniu testavimu. Mokyklos yra užsibrėžusios, kiek vieno ar kito dalykų įvertinimų privalu turėti per pusmetį, ir dažnai tai tampa labai formalizuotu dalyku. Į procesą dažnai nežiūrima plačiau. Svarbus esamas kontekstas ir pačios asmenybės, jos ūgties formavimas.

Įvertinimai turėtų atspindėti ir kitas kompetencijas – socialines, pilietiškumo ar komunikacijos. Svarbios yra užduotys, orientuotos į komandinį darbą, kūrybiškumą, kreipiančios dėmesį į karjeros galimybes. Pastaruoju metu ugdymas karjerai tampa prioritetine kryptimi. Siekiama, kad jau nuo ankstyvo amžiaus vaikai galėtų suvokti, kokios karjeros galimybės jų gali laukti vienoje ar kitoje srityje. Į visa tai dabar ir orientuojasi mokyklos ir atnaujintos Lietuvos ugdymo programos.

Mokykla turi suformuoti pasaulėvaizdį – kaip atrodo pasaulis, globali aplinka, kurioje gyvename.

– Ar įmanoma tokias kompetencijas įvertinti?

– Institucijos visuomet nori įvertinti skaičiais, bet kokybę pamatuoti sudėtinga. Kiekvieną atvejį reikėtų vertinti atskirai ir individualiai, nes kiekviena ugdymo įstaiga ir universitetas yra unikalūs, bandantys perteikti savo vertybines nuostatas, viziją ir misiją. Dažnai šis įdirbis lieka šone – tik konkretūs egzaminų rezultatai nebūtinai parodys, kiek mokykla įdeda įdirbio ir kiek tai daro sąžiningai kiekvieno mokinio atžvilgiu.

– Kaip savo vaiko socialinių, komunikacinių įgūdžių augimą gali stebėti tėvai ar globėjai? Kaip jiems vertinti sudėtingiau apčiuopiamas kompetencijas?

– Didelis vaidmuo čia tenka klasių vadovams ir dalyko mokytojams. Daug kas priklauso nuo to, kaip jie įtraukia tėvams pateikiant individualią, su mokiniu susijusią informaciją, kaip pristato tas kompetencijas, kurios neįvertinamos pažymiais. Klasių vadovai turi tinkamai analizuoti į šį procesą – neužtenka pasakyti, kaip sekasi klasei ar koks yra jos vidurkis. Būtina aptarti individualiai: kaip mokiniui sekasi mokykloje, kaip jis adaptuojasi po vasaros, rudens laikotarpiu, kaip jam ar jai sekasi bendrauti pamokų ar pertraukų metu. Tai galioja ne tik pirmokams, penktokams ar devintokams, bet visų klasių moksleiviams. Jei vienam mokiniui ar mokinei per tam tikrą laiko tarpą mokytojas neskirs bent 2 minučių, individualaus požiūrio niekuomet ir nebus.

– Kokios vertinimo sistemos jums pačiam atrodo priimtiniausios, duodančios geriausių rezultatų? Ar, būdamas mokytoju, turite pasiteisinusių gerųjų praktikų?

– Mano, kaip mokytojo, tikslas, yra formuoti žinias taip, kad mokiniai galėtų jas kuo geriau pritaikyti. Tiek mokiniams, tiek studentams atliekant užduotis labai svarbu žinoti, už ką gaunamas tam tikras įvertinimas, suprasti savo stiprybes ir silpnybes. Todėl pateikti aiškius kriterijus yra labai svarbu. Svarbu įvardyti, ar vertinamas informacijos pateikimas vizualiai, duomenų atrinkimas, žinių pritaikymas platesniame kontekste, ar bandymas tai padaryti integruotai.

Su mokiniais esame susitarę įvertinimus daryti tam tikrais etapais. Tai  atsiskaitymas raštu ir žodžiu, gerinant viešojo kalbėjimo įgūdžius, ir tiriamasis darbas – tiriamosios ar kūrybinės užduotys, kurios įgytas žinias leidžia patirti praktiškai, pajusti jų naudą. Po kiekvieno etapo mokiniai daro refleksiją – bando save įsivertinti tam tikroje skalėje.

– Mokiniams svarbu įsivertinti ir patiems?

– Kiekviena tema, po kurios rašomi atsiskaitymai, be refleksijos gali neturėti jokios naudos formuojant mokinio ar mokinės požiūrį. Svarbu atsakyti, kaip man sekėsi atlikti užduotį, kaip aš matau save. Vėliau galima pažiūrėti, ar tai koreliuoja su mokytojo įvertinimu, ar mes matome situaciją vienodai, o gal ji radikaliai skiriasi.

– Mokytis mokykloje privaloma, tačiau universitetas – kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Ar, į tai atsižvelgiant, vertinimo būdai gali kisti, būti griežtesni?

– Pritarčiau šiai minčiai. Mokykla formuoja pačią asmenybę, kuri vėliau nebūtinai gali pasirinkti studijuoti aukštojoje ar profesinėje mokykloje. Mokykla turi suformuoti pasaulėvaizdį – kaip atrodo pasaulis, globali aplinka, kurioje gyvename. Aukštosios mokyklos jau gali labiau remtis rezultatais, atspindinčiais įgytas kompetencijos žinias. Vis dėlto aukštoji mokykla įvertinimų taip pat neturėtų susieti tik su konkrečiais testų rezultatais. Atsižvelgti verta ne tik į teorines žinias, bet ir į tai, kaip jos pritaikomos praktiškai, analitiškai, kritiškai mąstant, perteikiant individualų požiūrį.

– Ar per dešimtmetį darbo mokykloje pastebite pačių mokinių motyvacijos, požiūrio kaitą?

– Požiūrio kaitą pastebiu tiek tarp moksleivių, tiek tarp studentų. Prieš dešimt metų mačiau didesnį įsitraukimą, norą prisidėti prie įvairių procesų, gilesnį bendrumo jausmą. Dabar tenka pastebėti individualaus požiūrio atsiradimą ir tam tikrą pragmatiškumą – apskaičiavimą, ar man naudinga tai daryti, ar aktualu gilintis ir kiek apsimoka šiame procese dalyvauti? Galbūt, žvelgiant sociologiškai, kartų pokytis, skaitmenizuota kultūra, labiau orientuota į individualumą, lemia ir tai, kad mokymosi stilius ir vertinimo strategijos per dešimtmetį yra pasikeitę.

– Kaip vertinate pačios švietimo sistemos pokyčius?

– Manau, kad Lietuva yra tinkama linkme einanti valstybė. Stengiamasi atliepti tarptautines tendencijas, diegiamos tam tikros naujovės, atnaujinamas turinys. Ypač gerai sudaryta vidurinio ugdymo vertinimo struktūra – atsiradę tarpiniai egzaminai leidžia pamatuoti aiškesnę mokinio pažangą ne konkrečiu laikotarpiu dvyliktoje klasėje, bet ilgesniu, dvejų metų periodu.

Vis dėlto daug kas priklauso ir nuo pačių mokytojų, kiek jie įsitrauks ir nesipriešins naujovėms ir pokyčiams, kurie būtini atliepiant ne tik šiuolaikines, bet ir visas demokratinio, pažengusio pasaulio tendencijas. Dažnai iš mokytojų tenka išgirsti frazę: „Tai dariau jau daug metų, kodėl turiu metodą pakeisti?“. Kol nepasikeis mokytojų požiūris, suvokimas, kad jie yra globalaus pasaulio atstovai, sudarantys vertybių ir normų sistemą, kuria mokinys gali eiti, tol realaus progreso švietimo sistemoje nebus. Švietimas turi nuolatos progresuoti, jis negali būti paremtas ta pačia sistema daugybę metų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Mokytoja

Mokytoja portretas
Niekas nesako, kad programos neturi kisti, bet su kaita turi atsirasti ir įrankiai. Kodėl apie tai mažiausia kalbama. Pamoka - 45 min. , mokinys nuo pirmos minutės turi turėti viską, kas reikalinga darbui. Deja, nei vadovėlių, nei pratybų sąsiuvinių nėra išleista, kūrinių, kuriuos reikia skaityti (jaunesniųjų rašytojų) neįmanoma nusipirkti ir t.t.
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių