Nemažai signatarų Nepriklausomos Lietuvos pirmuoju dešimtmečiu jau buvo tapę valstybės vyrais – Vyriausybės nariais, diplomatais, aukštas pareigas einančiais dvasinio luomo ir stambaus verslo atstovais, o Antanas Smetona ir Aleksandras Stulginskis – pirmaisiais Lietuvos Valstybės prezidentais.

Saliamonas Banaitis tartum lieka kažkur pašalyje, šešėlyje. Čia tiktų jo buvusio bendražygio Jono Pikčilingio žodžiai: „Išlaisvintoje tėvynėje tautos atgimimo pionieriams beveik visiems tenka kuklus vaidmuo. Kažkas nesiderina. Žmonės, kadaise buvę tautos nepriklausomybės pranašai, kadaise kūrę pirmuosius tautinės sąmonės židinius, kadaise mažu pulkeliu, bet milžinų pasiryžimu pakėlę aršią kovą už tautos garbę ir laisvę – po to, kai kova laimėta, kai jų žygiai apvainikuoti pergalės džiaugsmu – jie mažai pastebimi. Fenomenas, vertas studijos.“ S. Banaičio veikla buvo siejama daugiausia su jo įkurta lietuviška spaustuve Kaune. Tačiau tai buvo tik viena jo veikimo sritis, nors gal ir pati reikšmingiausia. Net neturėdamas akademinio išsilavinimo, jis puikiai suvokė, kad lietuvių tauta galės išlikti tik tada, jeigu ji bus apsišvietusi, puoselės savąją kultūrą, vystys savo pramonę, žemės ūkį ir verslą. Visose šiose srityse signataro indėlis labai didelis.

Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. ūkininkų Ievos Liover ir Simono Banaičio šeimoje Šakių apskrities Sintautų valsčiaus Vaitiekupių kaime. Saliamono motina Ieva Liover dalyvavo 1863 m. sukilime, buvo Sintautų parapijos sukilėlių būrio narė. Jos tėvai, prancūzų kilmės persikėlėliai, gyveno Rytų Prūsijoje, Pilkalnio (vok. Landkreis Pillkallen) apskrities Briedžių kaime, bet dėl nesutarimo su vietine vokiečių valdžia 1830 m. persikėlė į Lietuvą ir nusipirko ūkį Padraustinės kaime, Šilgalių valsčiuje. Tėvas – suvalkietis ūkininkas. Būsimo signataro protėviai iš tėvo pusės galėjo persikelti iš Rytų Prūsijos, kur Banaičių pavardė buvo paplitusi. Taip teigia Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojai Martynas ir Marija Purvinai. Būdamas vos trejų, neteko tėvo.

Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija. 1930 m. Autorius nežinomas / LCVA nuotr.

Kaip rašė jis pats, „mokytis pradėjau kaime prie „daraktorių“ skaityti iš maldaknygių ir elementorių“. Našlaičiai liko keturi vaikai: dvi seserys ir du broliai. Saliamonas trejus metus mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, o 1879 m. įstojo į Marijampolės gimnaziją, kuri buvo įkurta 1867 m., praėjus vos metams po S. Banaičio gimimo. Gimnazijoje įvairiais laikotarpiais mokėsi daug Lietuvos kultūrininkų ir šviesuolių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Jablonskis, Kazys Grinius, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis, Justinas Staugaitis, Pranas Dovydaitis ir daugelis kitų įžymių žmonių. Nors gimnazijos aplinka lietuvybei plisti nebuvo palanki, tačiau lietuviška dvasia joje buvo gyva. Prie lietuviškos veiklos gimnazijoje svariai prisidėjo ir S. Banaitis, ragino moksleivius domėtis Lietuvos istorija, priešintis brukamai kirilicai. Beje, S. Banaitis mokėsi vienoje klasėje ir net sėdėjo viename suole su būsimuoju Lietuvos prezidentu K. Griniumi. Tačiau 1883 m. baigęs trečią gimnazijos klasę, Saliamonas buvo priverstas nutraukti mokslus, nes mirus broliui reikėjo motinai padėti ūkio darbuose. Ūkis buvo didelis (pagal dabartinį skaičiavimą apie 70 ha žemės). Tačiau būti vien ūkininku būsimasis signataras netroško, nors mylėjo žemę ir ūkininkavimo neapleido visą gyvenimą.

S. Banaitis priskirtinas prie vienų aktyviausių knygnešių Šakių apylinkėse. Būdamas vos septyniolikos, jau platino pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“ (beje, „Aušrą“ užsisakinėdavo ir skaitydavo jo motina) ir knygnešių atgabentas lietuviškas knygas, kurias išvežiodavo po gretimus kaimus. S. Banaičio namai Vaitiekupiuose vienu metu buvo tapę tarpine stotimi į Prūsiją ir iš Prūsijos keliaujantiems knygnešiams ir žymiems lietuvių visuomenės veikėjams. Anksti pajuto turįs verslininko gyslelę – įsteigė krautuves Sintautuose, Griškabūdyje ir Lukšiuose. 1886 m. jis susipažino su žymiu aušrininku ir spaustuvininku Martynu Jankumi ir jo paskatintas įstojo į Mažojoje Lietuvoje veikusią „Birutės“ draugiją. Nuo 1888 m. S. Banaičiui didelę įtaką darė V. Kudirka ir skatino dar aktyviau darbuotis skleidžiant lietuvybės idėjas. Anot S. Banaičio, jie abudu „pradėję varyti tautinio atgimimo propagandą kaimuose“. 1889 m. sausį vokiečių policijos persekiojamas iš Tilžės atvyko žinomas to meto lietuvių publicistas ir knygnešys Juozas Adomaitis-Šernas, kuris Vaitiekupių ūkyje gyveno iki pavasario.

Kaip rašo S. Banaitis, „sutemus vakarais dažnai važinėdavome į Šakius pas daktarą Kudirką. Adomaitis pavasarį išvyko į savo tėviškę /.../,aš parveždavau rankraščių ir nuveždavau Kudirkos duotus pinigus“. 1890 m. žiemą kartu su V. Kudirka buvo nuvykę į Ragainę ir Tilžę susipažinti su ten leidžiama lietuviška spauda bei lietuviško žodžio platintojais. V. Kudirka negalėjęs gauti užsienio paso. S. Banaitis, kaip tikras suvalkietis ūkininkas, jam pataręs apsimesti arklių pirkliu, „kupčiumi“, nupirkęs du arklius jo vardu ir du savo, parūpinęs pasą ir juodu laimingai nuvykę Ragainėn. Apžiūrėję O. Mauderodės ir E. Vejerio Tilžėje veikusias spaustuves, kuriose buvo spausdinami minėti lietuviški leidiniai bei lietuviškos, daugiausia Vydūno rašytos, knygos, jiedu aplankė Prūsuose leidžiamų laikraščių redaktorius ir buvo pakviesti vakarienės pas brolius Kiošius, brolius Voskus, Angrabaitį. S. Banaitis ir V. Kudirka buvo pristatomi kaip arklių pirkliai iš Rusijos (Russische Pferdehändler) ir taip išvengė Rusijos policijos įtarimų. V. Kudirka žavėjosi savo bendražygio sugebėjimais veikti sudėtingomis situacijomis. Kai abu žymūs vyrai apsistojo Tilžės viešbutyje nakvoti, netvarką sukėlė įsigėrę vokiečiai. S. Banaitis, pasiskelbęs maršalka, savo veiksmais juos sutramdė, o V. Kudirka jam po to pasakęs: „Kai Lietuva taps nepriklausoma valstybė, joje prisiras daug kyšininkų. Tada bus reikalinga griežtų maršalkų. Tokiu tu galėtum būti.“

S. Banaitis nuo jaunų dienų savo tėviškėje aktyviai darbavosi kaip ūkininkas, vėliau ir kaip verslininkas, tačiau nuolat jautė, kad jam trūksta žinių praktinei veiklai plėtoti. Jau būdamas 34 metų amžiaus ir turėdamas penkis vaikus, jis nesidrovėjo pasikviesti gerokai jaunesnius kraštiečius – Peterburge besimokiusį poetą, žmonos sesers Julijos Pranaitytės sužadėtinį P. Vaičaitį ir Seinų seminarijos klieriką Feliksą Martišių, paprašęs rengti jį gimnazijos baigimo egzaminams.

P. Vaičaičio patartas, 1900 m. S. Banaitis įstojo į buhalterijos ir komercijos kursus Peterburge, 1902 m. juos sėkmingai baigė ir grįžo į Lietuvą, dirbo Roko Šliūpo įsteigtame kooperatyve „Nemunas“. Nuvykęs į Varšuvą pas Nobelio firmos prekybos įmonių filialo vadovą ir būsimą Nepriklausomybės Akto signatarą Joną Smilgevičių, nusipirko centrifugą, separatorių ir grįžęs savo tėviškėje bandė modernizuoti pieno ūkį, į šią veiklą įtraukti vietinius valstiečius. Nors pelno tai neatnešė, nes nesulaukė deramo konservatyvių ūkininkų pritarimo, matome siekį visur, kur tik galima, skleisti naujoves. Martynas Yčas savo prisiminimuose Banaitį vadino pirmuoju Lietuvos kooperatininku ir pienininkystės pradininku.

S. Banaitis dalyvavo 1905 m. gruodžio 4–5 d. Vilniuje vykusiame Didžiajame Seime, su J. Basanavičiumi ir kitais lietuvių visuomenės veikėjais įsijungė į Draugiją lietuvių kalbos teisėms Lietuvos bažnyčiose ginti, buvo jos valdybos narys.

Bene pati reikšmingiausia S. Banaičio veiklos sritis buvo jo įkurta pirma lietuviška spaustuvė Kaune. 1905 m. vasarą jis kreipėsi į carinės Rusijos švietimo ministrą su prašymu leisti Kaune atidaryti lietuvišką spaustuvę. Leidimas buvo gautas ir tų pačių metų rudenį spaustuvė pradėjo darbą, o 1906 m. pradžioje išėjo pirmosios knygos. Kad išlaikytų spaustuvę ir jos darbuotojams sumokėtų algas, S. Banaitis užstatė savo ūkį Vaitiekupiuose. Atsižvelgiant į to meto aplinkybes, carinę spaudos cenzūrą, tai buvo drąsus žingsnis. Dar mokydamasis Peterburge, jis susipažino su poligrafijos technika, tad pats dažnai ėjo ir raidžių rinkėjo, ir korektoriaus pareigas.

S. Banaitis su spaustuvės darbuotojais. 1907 m.