Su žurnalistu šiuo klausimu kalbėjosi Vyskupų konferencijos generalinis sekretorius Kęstutis Smilgevičius.

– Bažnyčia nepritaria. Ar galite paaiškinti, kodėl?

– Valstybė nustato savo valstybėje įteisintas laidojimo formas. Bažnyčia turi savo nuostatus, kurie galioja visame pasaulyje. Šiuo atveju yra 2016 m. Šventojo sosto išleista instrukcija „Kad prisikeltume su Kristumi“. Ji nagrinėja, kaip reikėtų laidoti kremuotus kūnus. Ten nurodyta, kad Bažnyčia draudžia pelenus išbarstyti siekiant išvengti įvairių panteizmo, nihilizmo ar natūralizmo apraiškų. Taip pat norint priminti, kad žmogaus kūnas neatsiejamas nuo jo sielos.

Bažnyčia rodo didelę pagarbą žmogaus gyvenimo unikalumui ir mano, kad išbarstant pelenus būtų parodoma nepagarba.

– Ar yra tokia vieta, kur pelenus būtų galima išbarstyti žinant, kad nebus galima prižiūrėti kapo?

– Į šį klausimą atsakyti negalėčiau, nes tai – ne bažnyčios kompetencija. Mūsų šalyje dažniausiai laidotuvėmis rūpinasi savivaldybės. Tačiau įprasta yra palaidoti pelenus urnoje, net jei nebus kam prižiūrėti.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše: 

– Yra žmonių, kurie pasideda urną namuose, nes išėjęs žmogus jiems reiškė labai daug. Ar tai taip pat prieštarauja bažnyčios mokymui?

– Bažnyčia tai draudžia, išskyrus atvejus, kai gautas ordinaro leidimas. Noriu atkreipti dėmesį, kad kartais žmonės nori pelenus sulydyti į dirbtinį deimantą ir nešiotis ant kaklo, tačiau tokias ir panašias formas, kuriose stinga pagarbos mirusiajam, bažnyčia draudžia.

Tokias ir panašias formas, kuriose stinga pagarbos mirusiajam, bažnyčia draudžia.

– Ar yra privaloma prižiūrėti kapą pagal bažnyčios poziciją?

– Manau, kad tai ne bažnyčios pozicija, o bendro žmogiškumo dalykas. Bet, kaip jau minėjau, Lietuvoje konfesinių kapinių beveik nėra, yra tik vienos, tačiau ir jos nepriklauso katalikų bažnyčiai. Tad konkrečią kapų priežiūros tvarką reglamentuoja savivaldybės.

– Ar jūs sulaukiate žmonių klausimų visomis šiomis temomis? Nes aš įsivaizduoju, kad norų yra labai įvairių, ne tik pelenų išbarstymas…

– Taip. Dažniausiai į mus kreipiamasi ištikus nelaimei, išėjus artimam žmogui. Bažnyčios pareiga nuo senų laikų – palaidoti žmogų, padėti jam skausme. Aš asmeniškai nesu sutikęs žmogaus, norinčio pelenus išbarstyti pavėjui.

Kartais atsitinka taip, kad palaidotasis nebeturi artimų giminaičių, tad jo kapas nebėra prižiūrimas. Tai nėra kažkas baisaus, svarbiausia, kad žmogus buvo palaidotas ir tokiu būdu jam buvo atiduota pagarba.

Noriu atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje nemažai iniciatyvų, kurių nariai imasi savanoriško kapų tvarkymo. Tuo džiaugiuosi ir tą skatinu.

– Ar teisinga būtų manyti, kad šis įstatymas labiau priimtinas ne itin aktyviems katalikams?

– Manau, kad įstatymai galioja visiems ir pagal tikėjimą jų skirstyti negalima. Šis įstatymo priėmimas bus svarbus ne tik katalikams, bet ir visiems Lietuvos žmonėms.