Įkvėpė mylima rašytoja

Nukeliauti į Ladaką, kur dangų skrodžia didingi Himalajų kalnai, nusagstyti spalvingais budistų vienuolynais, o lygumas ir slėnius drėkina sraunios upės, Rasa svajojo jau seniai. Nuo to laiko, kai perskaitė savo mėgiamos rašytojos Jurgos Ivanauskaitės knygą „Ištremtas Tibetas“.

Moteris prisipažįsta esanti didelė J. Ivanauskaitės kūrybos gerbėja. „Esu skaičiusi daug grožinės ir publicistinės rašytojos literatūros. Labiausiai užkabindavo autentiški pasakojimai ir visapusiškos žinios tiek apie kraštą, tiek ir apie budizmo tradiciją, kuriai nesu abejinga“, – dalijasi pašnekovė.

Iki tol Rasa kartu su šeima daugiau keliavo po Europos šalis, tad Ladakas tapo tolimiausia stotele jos kelionių žemėlapyje.

„Keliones pamilau nuo paauglystės. Dažnai sapnuodavau, kad esu kažkokiame naujame mieste, klajoju po jį, paskui pradarau nepažįstamo namo duris ir… mane aplanko labai geras jausmas. Ne baimės, o nuotykio“, – aiškina R. Karaškienė ir džiaugiasi, kad kadaise regėti sapnai pamažu virsta tikrove.

„Kai vaikai užauginti, galima pagalvoti ir apie keliones“, – šypsosi ji, liepos pradžioje su devynių lietuvių grupe, vadovaujama kelionių fotografo Jono Danielevičiaus, išvykusi į Ladaką.

Panašūs: maži miesteliai ir vienuolynai, išsidėstę ant kalnų keterų, iš tolo primena spalvotus avilius Himalajų bityne. / R. Karaškienės asmeninio archyvo nuotr.

Saugu ir atvira turistams

Ladakas turi daug epitetų. Tai ir Mažasis Tibetas, ir Mėnulio žemė, apimanti šiauriausią Indijos valstybės dalį, taip pat besiribojanti su Pakistanu ir Kinija. Dėl strategiškai patogios savo pozicijos susisiekimui ir mainams XX a. 5-ajame dešimtmetyje Ladakas tarp šios trijulės buvo tapęs ypač karštu tašku.

Šiandien jis saugus ir atviras turistams. Šiuo metu Ladake gyvena apie 270 tūkst. gyventojų. Tai vienas rečiausiai apgyvendintų regionų Indijoje, garsėjantis savo kalnų grožiu ir savita kultūra, kadangi dauguma ladakiečių – tibetiečių palikuonys.

Valanda skrydžio iš Delio, ir jūs jau Ladako sostinėje Lehe, kuris įsikūręs maždaug 3,5 km aukštyje. Miesto pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių – La ir dakh. Išvertus iš ladakiečių kalbos tai reikštų „Aukštų perėjų šalis“. Iš tiesų, anot Rasos, jų grupei teko įveikti ne vieną svaiginančio aukščio kalnų perėją, kurioje lietuviams trūko oro, darėsi silpna, svaigo galva.

Vykti į Ladaką rekomenduojama nuo birželio iki rugsėjo mėnesio, nes paskui šis kraštas tampa sunkiai pasiekiamas, vietiniai gyventojai maisto atsargomis ir kuru turi pasirūpinti iš anksto.

Aukštikalnių perėjose net vidurvasarį apstu sniego – iš aukštai spiginanti saulė nepajėgia jo ištirpinti.

„Mums, turintiems sniegingas žiemas, didelės nuostabos nekelia, o indams, kurie sniegą yra matę tik per televiziją, galimybė jį paliesti ir parodyti savo vaikams – tikras gyvenimo įvykis. Štai kodėl vis daugiau indų ryžtąsi atvykti į atokųjį Ladaką“, – pasakoja Rasa, kelionės metu užmezgusi daug smagių pažinčių su kitų šalių keliautojais.

Vaišingi: rytinės pamaldos Tiksės vienuolyne ir karšta vienuolių arbata. / R. Karaškienės asmeninio archyvo nuotr.

Be adaptacijos – pavojinga

Ladaką galima pasiekti per Stambulą atskridus į Delį, o iš jo sėdus į lėktuvą, skrendantį į Šrinagarą – Džamu ir Kašmyro valstijos sostinę.

Šrinagare, anot Rasos, 1,5 km aukštyje, lietuviams prasidėjo aklimatizacija. „Jei iš Delio būtume vykę tiesiai į Ladako sostinę Lehą, esantį perpus aukščiau, organizmui būtų tekę patirti kur kas daugiau iššūkių“, – aiškina ji.

Greta miesto įsitaisęs kalnų apsuptas Dalio ežeras, ant kranto – daugybė mažų trobelių. Jose nuo pat ankstyvo ryto verda veiksmas. Lietuviai irgi norėjo būti jo dalis, tad vos prašvitus sėdo į mažyčius tradicinius vietinių laivelius ir plaukė pasižvalgyti į turgų.

„Pasakiškas vaizdas, kaip viskas skendi rytinėje migloje, o žmonės lyg maži skruzdėliukai kruta savame skruzdėlyne“, – vaizdžiai pasakoja keliautoja.

Kadaise ji su vyru dalyvaudavo mėgėjiškuose raliuose. Vyras vairuodavo, Rasa būdavo šturmanė. Pravažiuotos Šveicarijos ir Prancūzijos Alpės, todėl, prieš vykdama į Ladaką, Rasa buvo tvirtai įsitikinusi, kad Himalajų kalnai ir išretėjęs oras jos organizmui bus nė motais. Deja, teko praryti ne vieną vaistų piliulę.

Vietiniai mano negalavimą gal būtų nurašę žmogaus dvasios valymuisi prieš vietines dievybes, kurių čia gyva galybė, kaip ir pačių vienuolynų.

Lasi ir momo – gardu

Šrinagare lietuviai praleido dvi naktis. „Labai įsiminė vakarienė pas vietinių šeimą. Sėdėjome ant žemės, kur buvo patiesta graži staltiesė, ir ragavome šeimininkų sūnų prie stalo nešamą maistą. Gan paprastą. Jame, kaip ir kituose patiekaluose kelionės metu, vyravo ryžiai“, – pasakoja R. Karaškienė.

Jos skonio receptorius labiausiai sužadino tikka masala vištienos troškinys, panyro sūris, puri duonelė, tradiciniais prieskoniais gardinti vietiniai patiekalai.

„Naujų skonių truputį prisibijojau, kad paskui važiuojant vingriais kalnų keliukais nebūtų bloga“, – prisipažįsta fortepijono pedagogė, taip ir neparagavusi jai labai rūpėjusio džiovinto jako sūrio, kurį tiesiog ant kelio pardavinėjo vietinės moterys.

Kaip vėliau sužinojo, jakai čia vertinami ne tik dėl pieno ar mėsos, bet ir dėl jakų mėšlo, kuris vietiniams tarnauja kaip puikus, ekologiškas kuras. Žmonės jį džiovina ant namų stogų, tvorų, kad atėjus žiemai turėtų kuo pasišildyti.

Rasa stebisi, kad visos kelionės metu jai nesinorėjo kavos, nors namuose ją labai mėgsta. Šio gėrimo gerti Ladake net nepatariama, nes jis sausina organizmą, kuriam ir taip didelis iššūkis kovoti su išretėjusiu aukštikalnių oru.

Vietoj kavos lietuvė pamėgo sviestinę arbatą ir lasį – Pietų Azijoje labai populiarų nealkoholinį gėrimą, gaminamą iš vandeniu praskiesto jogurto, pagardinto tradiciniais prieskoniais. Pietums gardžiausias pasirinkimas buvo į koldūnus panašūs momo. Jų ragavo su įvairiausiais įdarais.

Nors ladakietiškos kavinės, Rasos žodžiais tariant, atrodo paprastos, tačiau švara jose ideali, nes pagal vietinę religiją, energija gali tekėti tik švarioje aplinkoje.

Giedorius: kaip fortepijono mokytojai, Rasai labiausiai patiko vienuolių giedamos mantros, kurias atlikdavo pritardami tradiciniais vietos instrumentais. / R. Karaškienės asmeninio archyvo nuotr.

Aukštyn į kalnus

Trečią dieną keliautojai sėdo į išnuomotą autobusiuką ir išvyko į Ladako sostinę Lehą. Pakeliui teko įveikti ir aukščiausią pasaulyje perėją motorinėms transporto priemonėms – Khardung La.

Keliai, kaip sakė vietinis vairuotojas, čia gerėja kasmet. „O kaip jie sugeba net siauriausiuose keliukuose, kur, rodos, tilptų tik viena mašina, prasilenkti ant bedugnės krašto, man iki šiol didžiausia paslaptis“, – aikčioja Rasa, mačiusi daug vietinių žmonių, dirbančių kelio darbus labai pavojingose kalnų vietose, kuriose dažnos akmenų griūtys. Būtent dėl jų turistams rekomenduojama pasilikti papildomą dieną Delyje, kad, jei gamta sumanytų papokštauti, nepavėluotų į lėktuvą.

Ladakas susižeria ir daugybę visos mūsų planetos aukščio rekordų. Tiek Khardung La, tiek ir Čanglos perėjų, skirtų mašinoms, aukštis siekia apie 5 360 metrų.

„Padariau klaidą, kad atsisėdau autobusiuko gale. Važiuojant kalnų serpantinais buvo labai bloga, – prisimena kilimą į aukštikalnes Rasa, tą pačią dieną pradėjusi gerti vaistus nuo kalnų ligos. – Buvo taip negera, kad saulei tekant negalėjau eiti grožėtis Lamajuru vienuolyno apylinkėmis.“

Laimei, vėliau keliautojos savijauta pagerėjo ir ji galėjo mėgautis pritrenkiančiais pakelių vaizdais, atsiveriančiais pro autobusiuko langą.

„Vietiniai mano negalavimą gal būtų nurašę žmogaus dvasios valymuisi prieš vietines dievybes, kurių čia gyva galybė, kaip ir pačių vienuolynų“, – dalijasi pašnekovė ir priduria, kad Ladake tiek vienuolynai, tiek ir juose vykstančios pamaldos yra atviri visiems.

Pasiruošimas: ritualinės festivalio kaukės jau paruoštos… / R. Karaškienės asmeninio archyvo nuotr.

Kova prieš negeroves

Kur tik atsidurtum Ladake, į akis krinta vėjo draikomomis budistų maldos vėliavėlėmis išpuošta aplinka, nosį maloniai kutena smilkalų kvapas. Ypač tai juntama vienuolynuose, kurie šiame krašte laikomi dievų buveinėmis. Juose gyvenančių vienuolių pareiga – kovoti prieš tamsą ir negeroves, atbaidyti ir nugalėti piktąsias dvasias.

„Maldos arba šventi žodžiai čia žmones lydi visur – juos mena spalvotų vėliavėlių girliandos, stupos ir maldų malūnėliai, į kurių vidų įdėti ritinėliai su mantromis ir šventais tekstais, nuolatos sukami praeinančių žmonių“, – pasakoja fortepijono pedagogė.

Keliaujant po Ladaką budistų vienuolynai (gompos) atrodo labai organiškai aplipę stačius kalnų šlaitus. Dažnai jie tampa ir turistų prieglobsčio stotelėmis. Čia galima užkąsti, apsipirkti ar leistis į ekskursiją po mažyčius miestelius primenančias jų gatveles, gidais būna patys vienuoliai – labai svetingi, pasitinkantys keliautojus su šypsenomis ir savo gyvenimo istorijomis.

Iš pradžių Rasai atrodė keista, kad turistai gali laisvai patekti į pamaldas. „Stebėti, kaip vienuoliai meldžiasi, neapsakomai įdomu. Kaip jiems patarnaujantys vaikiukai-vienuoliukai visiems išdalina puodukus, iš didžiulio virdulio pilsto į juos arbatą. Ten tvyro nuostabi atmosfera“, – dalijasi pašnekovė.

Pianistę labiausiai žavėjo muzikinė maldų išraiška – t. y. vienuolių giedamos mantros, vietinių muzikos instrumentų skambesys. Moteris iki šiol gailisi, kad taip ir nenusipirko varinio dubenėlio, kuriuo grojo vienas muzikalus vienuolis.

Dažnai turistai jaučiasi nejaukiai, prašomi prie kiekvienos šventyklos ar Budos atvaizdo aukoti, tačiau Ladake jokios prievartos šia delikačia tema nėra. „Viskas labai geranoriškai – jokio spaudimo“, – užtikrina Rasa, aukojusi ten, kur norėjusi, o į Lietuvą parsivežusi daug budistų vienuolių palaiminimų.

Stebėjo ritualinius šokius

Kiekvienas vienuolynas Ladake kartą ar net kelis kartus per metus rengia ritualines šventes. Į jas atviromis durimis ir širdimis vienuoliai kviečia visus pasižiūrėti, kaip jie atlieka ritualinius, sakralinius šokius.

Didžiausias iš tokių festivalių būna Hemiso vienuolyne. Jis skirtas paminėti vieno Tibeto budizmo kūrėjų Padmasambhavos gimtadienį ir vyksta remiantis Mėnulio kalendoriumi – birželio arba liepos mėnesį. Tuo tarpu R. Karaškienei ir jos bendrakeleiviams nusišypsojo laimė panašią šventę pamatyti TakTok vienuolyne.

Per kelis šimtmečius tarp Ladako venuolių jau nusistovėjo panašūs šokių siužetai ir choreografija. Rituališki gestai ir judesiai atliekami negreitai, dažniausiai sukantis aplink savo ašį. Improvizacijų čia negali būti. Tokie šokiai pasakoja apie budizmo kovą su blogio jėgomis, atspindi budizmo vertybes – atjautą, nesmurtą ir kt.

Vienuoliai apsirėdo ryškių spalvų apsiaustais, užsideda baisias kaukes, kurios, anot Rasos, atrodo labai spalvingos ir estetiškos. Kiekviena aprangos detalė, aksesuaras čia turi savo reikšmes ir funkcijas. Pavyzdžiui, penkių kaukolių karūna reiškia penkias pagrindines žmogaus ydas arba aistras, kurias budistinių praktikų pagalba galima transformuoti į penkias išmintis.

Kad išbaidytų piktąsias dvasias ir kliūtis Budos mokymams plisti, reikalingas kuo didesnis triukšmas. Štai kodėl vienuoliai ritualinių šokių metu pučia įvairius ragus, muša cimbolus, daužo būgnus. Ne bet kaip, pagal tam tikrą eiliškumą ir derinius, kad vibracijos reginio stebėtojams teiktų pageidaujamą efektą.

Simboliški: vienuolių šokiai pasakoja apie budizmo kovą su blogio jėgomis, atspindi pamatines budizmo vertybes. / R. Karaškienės asmeninio archyvo nuotr.

Pakerėjo šventės atmosfera

„Mes turėjome progą išvysti tokį festivalį, kuris trunka net tris dienas. Pirmąją vyksta repeticija. Senoliai sėdi ir žiūri, kad viskas būtų daroma teisingai, pagal kanonus ir tradicijas. Kitos dvi dienos skirtos pačiai šventei, į kurią susirenka vietiniai su šeimomis, nuo seniausių iki mažiausių, ateina ir užsieniečių turistų. Viskas vyksta tokioje harmonijoje, tokioje simbiozėje, ko Europoje, net neįsivaizduočiau. Jei vaikas ar šunelis ima maišytis šokantiems vienuoliams po kojomis – prižiūrėtojas tiesiog ramiai juos patraukia į šalį“, – juokiasi Rasa, kurią labiau nei įspūdingos kaukės ar šokėjų judesiai stebino bendra šventės atmosfera, alsavusi taika ir ramybe.

Viskas vyksta tokioje harmonijoje ir simbiozėje, ko Europoje, net neįsivaizduočiau.

Būtent apie tokią šventinę atmosferą ji buvo skaičiusi Jurgos Ivanauskaitės knygose, kaip ir apie tai, kad viena svarbiausių budistų vienuolių pareigų – prireikus kaimų gyventojams padėti organizuoti laidotuves.

Ladako lamos turi parinkti tikslų kūno kremavimo laiką, atsižvelgdami į astrologines prognozes – surengti velionio išlydėtuves taip, kad mirusysis, iškeliaudamas į anapusybę, patirtų kuo mažiau vargo.

„Pagal budizmo tradiciją žmogaus mirtis čia laikoma tik dar vienu neišvengiamu sielos egzistencijos etapu, todėl profesionalus vedlys tame perėjime labai svarbus“, – aiškina R. Karaškienė.

Lehas: kur tik atsidurtum Ladake, į akis krinta vėjo draikomos budistų maldos vėliavėlės. / R. Karaškienės asmeninio archyvo nuotr.

Atsiskyrę, bet susitelkę

Dauguma vietinių Ladako gyvenviečių, kurias Rasai teko matyti pravažiuojant, buvo nedidelės, kuklios, primenančios kaimelius, o ne šiuolaikinius miestus. Nes ir pats gyvenimas čia teka lėta, kalnų regionui būdinga eiga.

Vietiniai gyventojai, anot jos, yra atsiskyrę nuo išorinio pasaulio, puoselėja senolių įskiepytas tradicijas, papročius ir laikosi glaudžiose bendruomenėse.

„Toks bendruomeniškumas tikrai krinta į akis ir turbūt padeda lengviau pakelti ekstremalias kalnų gyvenimo sąlygas“, – spėja pašnekovė ir priduria, kad viena ryškesnių tame regione puoselėjamų šeimos tradicijų – bent vieną iš savo sūnų išleisti į vienuolius.

Paklausta, kas dar šioje kelionėje paliko neišdildomą įspūdį, Rasa mini Nubros slėnį ir kelių moterų maudynes šaltame upelyje. Pats Nubros slėnis plyti maždaug 3 500 m aukštyje. Yra atokus ir nuostabiai gražus. Ten turistų laukia smėlio kopos ir kelionė kupranugariais. „Neįtikėtina, – stebisi ji, – kad smėlio kopos plyti taip aukštai!“ Vietiniai žmonės tyliai užsimena, kad Nubros slėnis ir yra toji paslaptingoji Shambhala, kuri taip rūpėjo rašytojai Jurgai Ivanauskaitei.

Dar vienas smagus kelionės taškas yra 4200–4300 m aukštyje telkšantis šventas druskos ežeras Pangongas, kurį Ladakas dalijasi su Tibetu. Tai beveik 140 km ilgio druskingas vandens telkinys, nusidriekęs į pietryčius, link Kinijos sienos. Maudytis jame draudžiama, tačiau gėrėtis nuostabiais atspalviais, į kuriuos tarsi chameleonas ežeras reaguoja brėkštant rytui ar leidžiantis saulei, galima iki soties.

Rasa atvirauja, kad specialiai šiai kelionei pramoko hindi kalbos. „Kadaise, kai vykau į Prahą, išmokau kelias frazes čekiškai. Mačiau, kaip žmonės gerbia tuos, kurie prabyla jų kalba. Ladake hindi kalba šneka daug aptarnaujančio personalo“, – savo motyvus atskleidžia ji, savo šeimai nepamiršusi parvežti ir lauktuvių – prieskonių, masalos arbatos.

Sau Rasa pasidovanojo kašmyro šalį ir daug žavių kelionės akimirkų, kuriomis vis dalijasi feisbuke.

„Keista, kad yra žmonių, kuriems neįdomu stebėti svetimas keliones. Aš priklausau visoms įmanomoms keliautojų grupėms. Nevengiu ir kitų nuotykius stebėti, ir savais pasidalyti“, – šypsosi J. Naujalio gimnazijos pedagogė, laukianti nesulaukianti kitų vasaros atostogų, per kurias ir vėl turės daug laiko kelionėms.