Po dviejų dešimtmečių Oslo šurmulyje šeima pasinėrė į Žemaitijos ramybę

„Visada ilgėjausi Lietuvos, tad labai džiaugiuosi čia sugrįžusi“, – sako šešiolika metų Osle praleidusi Aida Balandė. Iš Žemaitijos kilusi lietuvė su šeima įsikūrė Plungės rajone ir mėgaujasi ramiu gyvenimu gamtos apsuptyje.

Emigravo trumpam, liko ilgam

Beveik du dešimtmečius Norvegijoje pragyvenusi A. Balandė juokiasi visai neplanavusi ten taip ilgai užsibūti. Pašnekovė į šią šalį su draugais atvyko trumpam – užsidirbti ir pakeliauti. Vis dėlto Oslas ilgiems metams tapo jos namais. Čia Aida vėliau sukūrė šeimą, susilaukė dviejų atžalų.

„Kaip ir daugeliui jaunų žmonių, man norėjosi pamatyti pasaulį, užsidirbti. Iš pradžių su drauge išvykome į Angliją, bet ši šalis man nepatiko. Kažkodėl vis traukė Norvegija, tačiau anuomet nebuvo taip lengva čia atvykti dirbti, kaip dabar. Galiausiai mano noras išsipildė ir apsigyvenau Osle“, – pasakoja ji.

Pasak A. Balandės, pirmasis darbas Norvegijoje nebuvo lengvas. Pašnekovė su draugais įsidarbino automobilių plovykloje, kurioje tekdavo dirbti po dvylika valandų per parą šešias dienas per savaitę. Čia Aida uždirbdavo apie 35 kronas (3,09 euro) per valandą. Sunkus darbas už nedidelį atlygį greitai ėmė priminti vergiją, tad pašnekovė pradėjo dairytis galimybių kitur.

Namo: net šešiolika metų Norvegijoje išgyvenusi A. Balandė neabejojo, kad sugrįš į gimtinę. / A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

„Įsidarbinau kambarine nedideliame viešbutyje, kurio savininkai buvo mieli norvegai. Labai jiems patikau, tad jie mane išsiuntė į norvegų kalbos kursus ir vėliau įdarbino viešbučio registratūroje. Gaila, kad senieji savininkai viešbutį pardavė. Pasikeitus savininkams, išėjau ir aš, – atskleidžia pašnekovė. – Palikusi viešbutį, baigiau slaugos kursus ir dešimt metų dirbau šioje srityje: iš pradžių – senelių namuose, o vėliau – ligoninėje.“

Pavergė Norvegijos gamta

Aidos teigimu, nors vyrauja stereotipas, kad norvegai yra šalti ir uždari žmonės, jai pasirodė priešingai. Gyvendama Norvegijoje, pašnekovė susirado nemažai draugų norvegų, vietiniai jai labai padėjo ieškant darbo, mokantis norvegų kalbos.

„Tikriausiai daug kas priklauso nuo to, kaip tu pats bendrauji su vietiniais norvegais. Jei esi nuoširdus, jie lygiai taip pat elgsis su tavimi, – mąsto ji. – Norvegija man išties patiko, čia mane supo geri žmonės, galbūt dėl to taip ilgai šioje šalyje ir užsibuvau. Norvegija žavi nuostabia gamta, kalnais, tad daug po ją keliaudavau su draugais, o vėliau – ir su šeima.“

Oslas, kuriame ji gyveno šešiolika metų, A. Balandei atrodė kiek niūrokas, nes čia nėra kalnų. Pašnekovės teigimu, norint, kad atsivertų tikrasis Norvegijos grožis – kalnai ir fjordai, reikia už sostinės pavažiuoti apie 200–300 km.

Labiausiai lietuvę sužavėjo kelionė į Norvegijai priklausantį Svalbardo salyną – šiauriausią Europos tašką. Už poliarinio rato esančiame salyne poliarinė naktis, kai saulė nepakyla virš horizonto, trunka net pusketvirto mėnesio. Čia galima grožėtis nuostabiomis šiaurės pašvaistėmis ir įstabia gamta, tad išvyką į Svalbardą pašnekovė vadina savo gyvenimo kelione.

„Svalbardas – amžinojo įšalo žemė. Vykome ieškoti baltųjų meškų, bet nepamatėme. Sutikome tik ant ledo miegančių ruonių. Įdomu, kad ruoniai atrodo labai dideli, bet sulenda į mažą eketę, kurią patys prasikerta savo pelekais-letenomis, – juokiasi Aida. – Taip pat lindome po ledo sluoksniu užšalusioje upėje. Čia – visiška tamsa ir tyla, matyti užšalę vabzdžiai, žuvys. Sergant klaustrofobija ten išbūti neįmanoma. Svalbardas – išties nuostabi vieta, aplink – vien kalnai ir ledas. Sunku žodžiais apibūdinti, kokį įspūdį palieka šis salynas.“

Emigracija: Norvegijoje Balandžiai daug keliavo ir grožėjosi šalies gamta. / A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Ilgai lauktas sugrįžimas

Su mylimuoju Nerijumi Norvegijoje Aida sukūrė šeimą, čia susilaukė dviejų vaikų – Benedikto ir Salomėjos. Nors pašnekovei gyvenimas Norvegijoje patiko, galiausiai ji su šeima nusprendė grįžti į gimtinę.

„Visada ilgėjausi Lietuvos ir nuolat kartojau, kad sugrįšiu. Iš tiesų, neplanavau ilgai gyventi užsienyje, tiesiog taip susidėliojo gyvenimas, – sako ji. – Gyvenant svetimoje šalyje labai trūko šeimos – tėvų, seserų, brolio. Norėjau, kad mano vaikai turėtų galimybę bendrauti su pusseserėmis ir pusbroliais, todėl prieš dvejus metus palikome Norvegiją ir įsikūrėme Plungės rajone. Tiesa, planavome grįžti anksčiau, bet prasidėjo pandemija. Nežinodami, ko tikėtis, Norvegijoje išbuvome dar pusantrų metų. Buvo išties sunkus laikotarpis, nes buvau įpratusi šeimą aplankyti bent jau tris keturis kartus per metus, o staiga užsidarė visi keliai. Labai laukiau, kada galėsiu grįžti į Lietuvą, kartu su sūnumi kalendoriuje skaičiavome dienas iki sugrįžimo.“

Esu žemaitė, ir viskas! Didžiuojuosi savo kilme ir manau, kad reikia saugoti tarmes, nebijoti jomis kalbėti.

Balandžių vaikai gimė Norvegijoje, bet, pasak Aidos, persikraustymas į Lietuvą jiems nesukėlė streso. Mažoji Salomėja tuomet buvo vos dvejų, o penkiametis Benediktas kartu su mama džiugiai laukė grįžimo į tėvų gimtinę.

Kadangi A. Balandė kilusi iš Plungės rajono, būtent čia šeima ir įsikūrė. Pašnekovė pasakoja nė nesvarsčiusi apie gyvenimą didesniame mieste, nes Norvegijoje jau kaip reikiant atsibodo gyventi didmiestyje.

„Norėjosi ramesnio, tylesnio gyvenimo gamtos apsuptyje. Dabar būtent taip ir gyvename! Be galo džiugu, kad visi šeimos nariai: tėvai, brolis, seserys – šalia, galime su jais dažnai susitikti“, – šypsosi ji.

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Jaučia likimo ranką

Nors Aidos vyras Nerijus dalį laiko vis dar dirba Norvegijoje, šeimos namai šiandien jau Lietuvoje. Grįžę į tėvynę, iš pradžių Balandžiai įsikūrė bute Plungėje. Plungės rajone Aida ir Nerijus įsigijo sodybą, kur ateityje išdygs naujasis šeimos namas. Sodybos sklype pora išliejo būsimo būsto pamatus ir suremontavo dalį čia stovinčio seno namo, kuriame šeima gyvena šiuo metu.

„Į butą grįžti jau nesinorėjo, tad, suremontavę senąjį namą, įsikūrėme sodyboje, kur daugiau ramybės ir gamtos. Ateityje čia iškils ir naujasis būstas, tačiau tam, žinoma, reikia finansų, – sako A. Balandė. – Man svarbu, kad vaikai gyventų gamtos apsuptyje, turėtų savo kiemą. Juk vaikystė ir yra tas laikotarpis, kai tyrinėji aplinką, atrandi pasaulį ir daug laiko leidi lauke. Noriu, kad mano atžalos turėtų tokią pačią laimingą vaikystę, kokią turėjau aš pati. Todėl su vyru sodyboje auginame ne tik katiną ir šunį, bet ir ožką, vištų.“

Balandžiai juokiasi, kad įsigyta sodyba jų tiesiog laukė. Ją buvo ilgai bandoma parduoti, tačiau šiuo sklypu niekas rimtai nesidomėjo. Sugrįžę į Lietuvą, Aida su Nerijumi sodybą nusipirko net jos neapžiūrėję, tik maždaug žinodami vietą, kur ji yra.

Tvarkant sodybą, poros laukė keistas netikėtumas. Nuplėšus kelis senų tapetų sluoksnius, pasirodė, kad sienos išklijuotos tarpukario švediškais, daniškais ir norvegiškais laikraščiais. Kaip jie čia atsidūrė – neaišku.

„Pamatę tuos laikraščių tapetus, supratome, kad pats likimas mus atvedė į šią vietą. Atrodo, kad sodyba tiesiog laukė, kada mes grįšime iš Norvegijos“, – šypsosi A. Balandė.

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Užsispyrusi žemaitė

Grįžusi į Lietuvą, A. Balandė socialiniame tinkle „Instagram“ pradėjo dalytis linksmomis savo kasdienybės akimirkomis ir juokingais filmukais. Didelio populiarumo sulaukusioje savo paskyroje „Keita žemaitė“ ji kalba ir rašo išskirtinai tik žemaitiškai. Aidos paskyra jau turi virš 42 tūkst. sekėjų, nors žodžio kišenėje neieškančią moterį seka ne tik žemaičiai.

„Iš pradžių aplinkiniai man patarė instagrame nešnekėti žemaitiškai, nes niekas nesupras. Tačiau man daug lengviau bendrauti gimtąja tarme, tad nematau prasmės laužyti liežuvio ir apsimesti tuo, kas nesu. Esu žemaitė, ir viskas! Didžiuojuosi savo kilme ir manau, kad reikia saugoti tarmes, nebijoti jomis kalbėti, – šypsosi ji. – Kai instagrame pažiūriu senus vaizdo įrašus, kuriuose bandau kalbėti bendrine kalba, ima juokas – atrodo, kad ten ne aš.“

A. Balandės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgaujasi sodybos idile

A. Balandė maloniai prisimena Norvegijoje praleistus metus, nes jie dovanojo daug gražių akimirkų, kelionių, pažinčių. Vasarą su vaikais ji važiuodavo į kalnus, keliaudavo į žygius su palapinėmis.

Pašnekovė užmezgė draugysčių su vietiniais norvegais, su kuriais nuotoliniu būdu pabendrauja ir dabar. Galbūt vieną dieną norvegai bičiuliai Aidos atskris aplankyti ir į Lietuvą.

„Norvegijoje gyventi man patiko, tačiau laikui bėgant ten jaučiausi vis vienišesnė, nors ir turėjau vyrą, vaikų. Tiesiog pasiekęs tam tikrą gyvenimo etapą imi vis labiau vertinti artimuosius ir trokšti būti arti jų. Tad, kai namų ilgesys tapo vis sunkiau pakeliamas, grįžome į Lietuvą ir dabar savo gyvenimą kuriame Žemaitijoje. Mūsų sodyboje tvyro ramybė, vaikai turi galimybę augti šalia gamtos, bendrauti su artimaisiais – kaip ir norėjome“, – džiaugiasi ji.



NAUJAUSI KOMENTARAI

To cha cha

To cha cha portretas
Kodėl? Kaip Tamstos motina?

Cha cha

Cha cha portretas
Eiline kekse

Anonimas

Anonimas portretas
kai pradėjau ją sekti anksčiau,buvo šiltas,paprastas žmogus,kasdienybės nutikimai ir pan.Dabar jau nosytė užriesta,jau renkasi su kuo bendraut,nepriima kritikos,jos nuomonė ir skonis geriausias.Zvaigzdziu liga ta vadinama,susireikšminimas jau daros ,kaip mėgst sakyt max3000,nes va jau žinomesnė,va ir čia straipsnis ir ten:)Kitas dalykas reklamuoja savo prekes,ok visi daro taip,tik draugiškas patarimas,šiaip negaliu pasakyt į akis,sakys nusikalbu:)reklamuoji prekes,geriausius ploviklius,nemeluoji,o kitam storiuky gamindama ant kriauklės stovi Fairy,neužsimiršk ka reklamuoji ir kas sakai esanrt geriausio.Sėkmės ir būk tokia,kokia buvai anksčiau,tolsta nuoširdumas ir labai
VISI KOMENTARAI 29

Galerijos

Daugiau straipsnių