Fizika sudomino vaivorykštėmis

Iš Klaipėdos kilęs M. Pastolis su šypsena prisimena pokalbį su tėčiu septintoje klasėje, kai jo paklausė, kas yra fizika ir apie ką mokysis šioje pamokoje.

„Tėtis atsakė, kad fizikos pamokoje mokysimės, pavyzdžiui, apie tai, kaip susidaro vaivorykštė. Tai man nuskambėjo labai ypatingai. Nors mokykloje apie vaivorykštes nekalbėjome dar ilgai, pokalbio su tėčiu paliktas įspūdis išliko, tad fizika pradėjau daug domėtis pats. Galiausiai nusprendžiau pasirinkti fizikos studijas ir pasinėriau į kvantinę mechaniką, reliatyvumo teoriją, elektrodinamiką. Vis dėlto pirmiausia fizika mane patraukė tuo, kad ji gali paaiškinti, kaip susidaro vaivorykštės“, – šypsosi jis.

Baigęs mokyklą, pašnekovas įstojo į Londono universitetinį koledžą. Vis dėlto tada Mantas ne pirmąkart išvažiavo mokytis į užsienį. Jau po vienuolikos klasių vaikinas išvyko mokytis į tarptautinę mokyklą Tel Avive, Izraelyje, kur praleido dvejus metus.

„Nuo paauglystės svajojau dar prieš universitetą išvažiuoti mokytis svetur. Iš vieno pažįstamo išgirdau apie galimybę mokytis tarptautinėje mokykloje Tailande – tai man pasirodė tiesiog stebuklinga. Vis dėlto, daugiau pasidomėjęs šia mokykla, supratau, kad Tailande mokytis nenoriu. Tad pateikiau paraišką Jungtinių pasaulio koledžų organizacijai, jungiančiai aštuoniolika tarptautinio bakalaureato mokyklų visame pasaulyje. Nors atrankos neįveikiau, man buvo pasiūlyta pateikti paraišką mokytis naujai įsteigtoje tarptautinėje mokykloje Tel Avive. Pagalvojau, kad tai mano šansas“, – prisimena pašnekovas.

Tiesa, tėvai nelabai norėjo sūnaus išleisti mokytis į tolimąjį Izraelį. Visų pirma, ši mokykla buvo visiškai nauja – M. Pastolis su mokslo draugais tapo pirmąja jos karta. Be to, tais metais – 2014-ųjų vasarą –  Gazos Ruože prasidėjo karas. Tad ir pats Mantas iš pradžių dvejojo dėl išvykimo. Buvo neaišku, kada baigsis karas, o ir naujoji mokykla neturėjo jokios priešistorės, tad kilo klausimų dėl mokslo ir gyvenimo sąlygų. Pasitaręs su tėvais, vaikinas nusprendė, kad verta pabandyti: mokykla siūlė stipendiją, o jeigu Tel Avive nepatiks – bet kada bus galima grįžti namo.

Pašaukimas: „Studijuodamas Londone ėmiau mąstyti, kad fiziką būtų galima paaiškinti kur kas įdomiau. Tai mane paskatino grįžti į Lietuvą ir tapti mokytoju“, – sako M. Pastolis. / D. Rudėnaitės nuotr.

Glaudi mokyklos bendruomenė

M. Pastolis pasakoja, kad Izraelyje praleisti dveji metai jam paliko pačių geriausių prisiminimų. Įspūdį sustiprino ir faktas, kad tai buvo pirmas kartas, kai Mantas išvažiavo taip toli nuo namų.

Tarptautinė mokykla buvo įsikūrusi kaimelyje netoli Tel Avivo – kibuce. Joje mokėsi apie 60 mokinių iš įvairių pasaulio šalių. Pasak pašnekovo, mokykla buvo kaimelio dalis, tad galėjai jausti didelį bendruomeniškumą. Tiek moksleiviai, tiek kaimo gyventojai eidavo valgyti į bendrą valgyklą, kartu švęsdavo šventes. Moksleiviai turėdavo atlikti tam tikras pareigas bendruomenei – padėti tvarkyti ūkius, pasirūpinti vištomis, karvėmis.

„Visi buvome be galo artimi, vieni kitus pažinojome iki kaulų smegenų. Puikiai sutariau tiek su kitais moksleiviais, tiek su mokytojais, tiek kibuco bendruomene. Mokykla buvo įsikūrusi keliasdešimt metrų nuo mano kambario, mūsų reikmėms ji būdavo atidaryta visą parą. Su mokslo draugais esame mokykloje ir nakvoję, atrodė, kad ji – tiesiog dar vieni namai. Tad aplinka buvo išties neįtikėtinai artima, – prisimena jis. – Labai džiaugiuosi, kad nepabijojau ir išvažiavau į Izraelį. Ši patirtis mane užaugino ne tik akademiškai, bet ir praplėtė požiūrį į pasaulį. Manau, kad jauniems žmonėms labai sveika pakeisti aplinką ir kurį laiką pagyventi svetur.“

Baigęs mokyklą Izraelyje, M. Pastolis nusprendė studijuoti fiziką Londono universitetiniame koledže. Pašnekovas pripažįsta, kad po mokslų glaudžioje kibuco bendruomenėje studijos beveik devynis milijonus gyventojų turinčiame Londone kėlė nemažai iššūkių.

Mokymas yra mano pašaukimas. Neperdedu sakydamas, kad mokytojo darbas yra mano kelias, ir į mokyklą dar tikrai sugrįšiu.

„Londonas – didžiulis. Vien tik mano universitete studijuoja apie 50 tūkst. studentų – tai trečdalis mano gimtosios Klaipėdos. Iš tikrųjų, atvykęs į Londoną, patyriau didesnį kultūrinį šoką, nei palikęs Lietuvą ir išvykęs į Izraelį, – šypteli Mantas. – Londono aplinka yra gerokai atšiauresnė, o jo gyventojai – individualistai. Tad užtruko, kol integravausi į tenykštį gyvenimo ritmą ir susiradau savo draugų ratą. Daug žmonių, su kuriais bendrauju, apie Londoną atsiliepia taip pat. Čia vyksta išties įdomių dalykų, bet gali ilgokai užtrukti, kol rasi savo vietą.“

Iš Londono – į Lentvarį

Pasak M. Pastolio, būtent patirtis Londone jį paskatino susimąstyti apie švietimą ir fizikos mokymą.

„Per paskaitas dažnai pagalvodavau, kad visą šią medžiagą būtų galima paaiškinti kur kas patraukliau. Fizika yra be galo įdomus mokslas, tačiau, apsižvalgęs auditorijoje, dažnai pamatydavau nuobodžiaujančius veidus, nors pirmaisiais studijų metais jie švytėjo. Taip pat, lygindamas Izraelio ir Londono patirtis, supratau, koks svarbus yra artimas santykis su mokytoju ar dėstytoju, – paaiškina jis. – Visa tai mane paskatino susimąstyti, kad fizikos pamokose reikėtų daugiau eksperimentų, kad moksleiviai galėtų patys pačiupinėti tai, apie ką mokosi. Fizika labai lengvai gali tapti abstrakti ir teorinė, tačiau jei moksleiviai galėtų pamatyti kaip, tarkime, veikia energijos tvermės dėsnis praktikoje ir ką, taikant jį, galima nuveikti, mokymosi procesas taptų kur kas paveikesnis.“

Paskatintas Londono patirčių, po studijų M. Pastolis grįžo į Lietuvą ir dalyvavo programoje „Renkuosi mokyti“, skirtoje žmonėms, norintiems išbandyti save mokytojo vaidmenyje.

„Iš pradžių tiesiog mąsčiau apie tai, kad mokant fizikos reikėtų daugiau eksperimentų ir bandymų, jog vaikai viską galėtų pamatyti iš arti. Buvo kilusi mintis įkurti gamtos mokslų akademiją, kurią moksleiviai galėtų lankyti po pamokų. Tačiau, pradėjęs gilintis į šią sritį, supratau, kad man trūksta žinių. Be to, visiškai nepažinojau šiuolaikinių paauglių, nežinojau, kuo jie gyvena, – mintimis dalijasi pašnekovas. – Mano paties patirtis yra gana specifinė – Klaipėdoje mokiausi „Ąžuolyno“ gimnazijoje, kuri garsėja kaip itin motyvuotų mokinių mokykla, vėliau išvykau mokytis į Izraelį. Tad visiškai nežinojau, kaip gyvena daugelis šalies moksleivių, kurie mokosi provincijos mokyklose arba kurie nėra labai suinteresuoti siekti aukštesnių mokslo rezultatų. Tai mane paskatino dalyvauti programoje „Renkuosi mokyti“ ir pradėti savo mokytojo kelią Lentvario Motiejaus Šimeliono gimnazijoje.“

Pedagogas: M. Pastolis dvejus metus dirbo fizikos mokytoju Lentvaryje. Šis laikotarpis jam paliko pačių geriausių prisiminimų. / M. Pastolio asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausia – suteikti pasitikėjimo

Pašnekovas pasakoja norėjęs pamatyti, kuo ir kaip gyvena mažesnio miesto moksleiviai, kurių gyvenimo būdas skiriasi nuo bendraamžių didmiestyje. Tad kelią pradedančiam mokytojui buvo pasiūlyta mokytojauti Lentvaryje, kurį lengva pasiekti iš Vilniaus, kur tuo metu gyveno Mantas.

M. Pastolis fizikos mokė 7–12 klasių mokinius ir vedė robotikos, žygių ir muzikos būrelius, skirtus moksleiviams nuo 5 klasės. Jaunam mokytojui teko bendrauti su įvairaus amžiaus paaugliais. Pasak pašnekovo, su daugeliu mokinių jis užmezgė išties artimą ryšį ir daug iš jų išmoko pats.

„Pradėjęs dirbti mokykloje supratau, kad atėjau ne tik fizikos mokyti, bet ir pasidalyti savo patirtimi, suteikti žinių, kaip į pasaulį galima pažvelgti iš kito kampo. Norėjau moksleiviams parodyti, kad mokslas atveria labai daug kelių, todėl mokytis verta. Mano nuomone, vertingiausia pamoka, kurią mokytojas gali suteikti vaikui, yra pasitikėjimas juo ir tikėjimas, kad jam pavyks. Mano tikslas nebuvo išmokyti visų fizikos dėsnių, bet įkvėpti mokinius ir jiems parodyti, kad jie gali. Juk jei kas nors nesiseka kelis kartus iš eilės, net ir suaugęs žmogus gali prarasti motyvaciją. Todėl labai svarbu moksleivius paskatinti, juos palaikyti, – tiki M. Pastolis. – Iš savo mokinių pats labai daug išmokau, pamačiau, kaip bendruomeniškai jie gyvena Lentvaryje. Nors užtruko, kol mokiniai mane prisileido arčiau, antraisiais darbo metais pradėjau atrasti vis artimesnį santykį su jais, jie su manimi noriai dalydavosi savo išgyvenimais, mintimis. Užmezgėme išties gražų abipusį ryšį – su jais dalijausi savo patirtimi, o jie su manimi – savo.“

M. Pastolio nuomone, nors Lietuvai reikia puikių fizikų, dar labiau jai  reikia kūrybiškų, kritiškai mąstančių, smalsių ir savarankiškų asmenybių. Tad per pamokas jis stengėsi ne tik mokyti fizikos, bet ir ugdyti mokinių kūrybiškumą ir kitus minkštuosius įgūdžius.

„Lietuvoje yra daugybė puikių mokytojų, ne išimtis – ir Lentvario M. Šimelionio gimnazija. Vis dėlto neretai mokytojai, ypač užaugę sovietinėje sistemoje, į mokinius vis dar žvelgia kaip į tuščias stiklines, kurias reikia pripildyti žinių. Pripažinkime, kad toks ugdymo būdas retai lavina moksleivių kūrybiškumą, kritinį mąstymą, savarankiškumą. Tačiau juk šie įgūdžiai yra be galo svarbūs, siekiant, kad jaunuoliai užaugtų laimingos ir visuomenėje savo vietą randančios asmenybės“, – neabejoja jis.

Pasitelkė eksperimentus

Tiksliesiems mokslams neretai klijuojama etiketė, kad jie yra neįdomūs, sudėtingi suprasti. Fizika nuo paauglystės žavėjęsis M. Pastolis neigia šį stereotipą. Pasak pašnekovo, fizika moksleiviams gali būti išties įdomi, tačiau reikia mokėti ją patraukliai pateikti. Jei mokytojas tiesiog vardys įvairius dėsnius, fizika greitai taps abstrakčia teorija. Tačiau, į mokymosi procesą įtraukus kūrybiškumo ir eksperimentų, jis taps kur kas įdomesnis ir suprantamesnis.

M. Pastolis stengdavosi savo mokiniams parodyti kuo daugiau eksperimentų ir bandymų, leisti jiems patiems ką nors sukonstruoti. Pavyzdžiui, mokydamiesi apie šilumos izoliaciją, moksleiviai turėjo patys sukonstruoti savo namuko modelį ir jį izoliuoti įvairiomis medžiagomis, kad jis kuo geriau išlaikytų šilumą. Moksleiviai statė dangoraižį, naudodami tik spagečius ir zefyrus, konstravo spagečių tiltą, kuris išlaikytų kuo didesnį svorį. Dar viena kūrybiška užduotis – iš laikraščio, šiaudelių, lipnios juostos ir akmens sukonstruoti struktūrą, į kurią įdėjus kiaušinį ir jį numetus ant žemės, šis nesudužtų. M. Pastolis moksleiviams skirdavo įvairių kūrybiškumą lavinančių užduočių, kartu stengdamasis lavinti ir paauglių tarpusavio bendravimo, loginio mąstymo įgūdžius.

„Žinoma, eksperimentų ir bandymų neatlikdavome kiekvieną dieną, nes tai ne taip jau paprasta. Prieš ateidamas į mokyklą, buvau kupinas kūrybiškų minčių. Tačiau, pradėjęs dirbti, supratau, kodėl kiti mokytojai nepasitelkia demonstravimų ir eksperimentų dažniau. Iš tikrųjų visa tai reikalauja didelio pasiruošimo, be to, reikia įsigyti ir reikalingų medžiagų, kurias mokytojai neretai perka iš savo lėšų. Pasiruošimas eksperimentams taip pat reikalauja laiko, o juk dar reikia ruoštis pamokoms, taisyti kontrolinius darbus“, – situaciją nupasakojo pašnekovas.

M. Pastolio asmeninio archyvo nuotr.

Kuria vaizdo pamokas

Lentvaryje M. Pastolis dirbo dvejus metus, o vėliau priėmė sunkų sprendimą palikti mokytojo darbą. Nors pašnekovas mielai būtų ir toliau likęs mokykloje, jis išvyko į Londoną, kur šiuo metu gyvena jo širdies draugė.

„Turėjau pasirinkti: šeima ar mėgstamas darbas, ir pasirinkau šeimą, – šypteli jis. – Lentvarį palikau skaudama širdimi, nes čia iš savo mokinių gavau labai daug šilumos ir meilės. Išeiti buvo išties sunku.“

Pašnekovas metams grįžo į Londoną, tačiau švietimo nepamiršo. Šiuo metu jis kuria nemokamas fizikos vaizdo pamokas, paremtas eksperimentais, bandymais ir paprastesniu mokymosi medžiagos pateikimu.

„Šį projektą buvau pradėjęs dar prieš įsidarbindamas mokykloje, o dabar nusprendžiau jį tęsti. Pastebėjau, kad vadovėliuose medžiaga kartais būna pateikta gana sudėtingai, net man sunkoka ją suprasti, ką jau kalbėti apie moksleivius. Pamatę sudėtingas formuluotes, jie ima galvoti, kad fizika – labai sudėtinga, neįdomi arba skirta ne jiems. Tačiau tai netiesa. Šiuo metu visą šią informaciją bandau supaprastinti, įtraukdamas įdomių eksperimentų ir demonstravimų. Greitai vaizdo pamokas įkelsiu į „YouTube“ ir tikiuosi, kad moksleiviams jos patiks“, – viliasi jis.

M. Pastolis neabejoja, kad ateityje į mokyklą dar sugrįš, nes mokytojo darbas jam labai įsiminė.

„Manau, kad mokymas yra mano pašaukimas. Nors žodis „pašaukimas“ – labai skambus, Lentvaryje praleisti dveji metai buvo išties ypatingi ir daug ką keičiantys. Todėl neperdedu sakydamas, kad mokytojo darbas yra mano kelias, ir į mokyklą dar tikrai sugrįšiu“, – pokalbį baigė jis.