DELFI su p. Henriku kalbėjosi penktadienį popiet.

– p. Henrikai, kaip jūs sutarėte su broliu, kai dar buvote jauni?

– Mes su broliu sutarėme, kaip ir visi broliai sutaria. Sutarėme labai normaliai. Artimesnis bendravimas atsirado 1991 metais, kai Raimondas buvo įstaigoje, Pravieniškėse, tai jį lankydavau ir mūsų santykiai buvo labai normalūs.

Kai baigėsi jo buvimas Pravieniškėse, kas irgi įvyko iš esmės pakankamai didele dalimi mano dėka, nes aš rūpinausi (reikalais-red.) su generaline prokuratūra, kad laiko pusė būtų atidėta ir turiu oficialų dokumentą iš generalinės prokuratūros, kurį man būtent atsiuntė ir informavo, kad jūsų broliui suteikta ši privilegija.

Kreipiausi ir į Maskvą, tiesiai į Kremlių, yra visi dokumentai. Man ten davė atsakymą, kad jūsų broliui jokių lengvatų nepriklauso. Tai šitoks buvo mūsų bendravimas.

Tada dar 25-erių vyras buvo nuteistas už įsilaužimą į valstybei tuo metu priklausiusią parduotuvę.

– Bet buvote artimi?

– Be jokios abejonės. 1991 metais aš buvau Šiaulių miesto vicemeras ir ten man taip jau išėjo, kad užbaigiau šitą tarnybą ir su Raimondu nutarėme, kad reikia kibti į verslą.

Aš nesu didelis verslo žmogus, daugiau prie akademinių dalykų, nes buvau ir disertaciją apsigynęs.

Tai 1991 metais mes ėmėmės verslo. Ėmėmės verslo rimtai, dirbome ir su Ukraina, ir su Magnitogorsko metalurgijos kombinatu, visose tose operacijose, iki 2003 metų imtinai mes gyvenome tik verslu.

– Ar jūs drauge ir įsigijote įmonę „Marijampolės pieno konservai“ (MPK)?

– Ne. Visas įsigijimas yra Raimondo turtas, mes dviese dalyvavome tik fiziniame procese.

Ta kaina iš pradžių buvo 12 milijonų, po to tarėmės, darėme, žodžiu, ir nupirkome. Jis man tada pasiūlė, kad aš būtinai būčiau MPK generaliniu direktoriumi.

Įsivaizduokite, bankrutavusi įmonė, nuvaryta visiškai, dirba apie 650 darbuotojų ir dabar jis nusipirkęs, o aš ateinu direktoriauti. Ir aš du metus ten buvau.

Ten sveikatos reikėjo įdėti daug, nes nei žaliavinio pieno buvo. Visur ta įmonė buvo įsiskolinusi už žaliavinį pieną, o jo niekas mums neduoda. Pirma, sako, atsiskaitykite su skolomis, o mes sakome, kad nusipirkome įmonę be jokių skolų, nes ji bankrutavusi.

Visi tie žmonės sakė, kad atleiskite, bet čia jūsų reikalai, o kaip jūs pirkote mūsų nedomina, pieną gausite tada, kai susimokėsite už skolas. Taip privertė didžiąją dalį šių skolų mokėti, nors mums visai nepriklausė.

Šie du metai man atėmė daug sveikatos, ten reikėjo be sustojimo dieną naktį užsiiminėti šitais klausimais ir 2003 metų spalio mėnesį, po visų mūsų diskusijų, kad likti būtinai reikia ir visa kita, aš apsisprendžiau, kad man sveikata brangesnė ir aš einu į akademinį lygmenį, išėjau į Šiaulių universitetą.

Ir šitoje vietoje mūsų bendravimas, kas liečia MPK klausimą, iš tikrųjų nutrūko. Jis manęs dar keletą kartų prašė, kad būtinai grįžk, bet aš apsisprendžiau, kad vis tiktai neišeina ir, pasirodo, kad gyvenime gal ir neapsirikau, nes 2013 metais mane ištiko infarktas.

Tada susimažinau dar ir tuos akademinius krūvius, kad dabar galėčiau sėdėti su jumis ir čia bendrauti.

Jeigu dar grįžtant atgal truputėlį į 90-uosius metus, tai yra dar vienas toks momentas, kurį norėčiau pažymėti.

Jeigu neapsirinku, 1994 metais buvo įkurta tarptautinė kompanija „Eksimeta“. Jos akcininkai buvo „Karpis“ – turėjo 51 proc., 29 proc. turėjo Magnitogorsko metalurgijos kombinatas, tai pasaulinio lygio gigantas, ir buvo Šveicarijos firma GSE „General steal export“ – jiems priklausė 20 proc. Aš dešimt metų, iki 2004-ųjų, taip pat buvau šio darinio direktorius.

Tokia mūsų buvo ekonominio bendravimo linija ir, žinoma, tais metais mūsų bendravimas buvo kasdieninis: telefonai, susitikimai, važinėjimai, užsienis, Rusija, Ukraina, kiti kraštai. Darbas virė kaip priklauso.

O nuo 2003 metų, kai išėjau iš MPK ir 2004 metais, savo iniciatyva, iš „Eksimetos“, tai mūsų santykiai buvo normalūs santykiai, pasiskambindavom, pasisveikindavom su gimtadieniais.

– O ar bendravote šeimomis?

– Ta jo šeimyna...ta situacija buvo tokia... Žodžiu, gyvena, negyvena...

Atvirai kalbant, ką aš žinau. Taip sakant išsiskyręs yra ir viskas. Jie buvo išsiskyrę ir jokio šeimyninio bendravimo, nieko nebuvo.

O su pačiu Raimondu mes normaliai visada pasisveikindavome gimtadieniais, kai buvo galimybė susitikdavome. Jis atvažiuodavo kartais ant tėvų kapų. Normalus bendravimas buvo ir viskas.

– Ir visus tuos metus palaikėte ryšį?

– Palaikėme ryšį normaliai ir neatsitiktinai čia įrodymas yra visiškai akivaizdus šitos situacijos.

– Kada jūs sužinojote, kad brolis serga?

– Aš sužinojau lapkričio mėnesį, kai jau Klaipėdoje įvyko visa ta situacija (R. Karpavičius į Klaipėdos Jūrininkų ligoninę buvo atvežtas tyrimams, kur sužinojo, kad galvoje rasti du augliai-red.) ir man iš karto davė informaciją.

Aš irgi atvažiavau į Kauną (Kauno klinikose buvo tęsiami tyrimai-red.) mes su juo susėdome, aptarėme visus šituos reikalus ir jis man sakė: „Prašau tavęs, imkis šitų reikalų, nes apie įmonę niekas daugiau nežino“.

– Ir tada jis Jums perdavė įgaliojimus?

– 2018 metų lapkričio 20 dieną, man atrodo, yra oficialūs du įgaliojimai, kurių viena dalis – visas man perleidžiamas verslas ir antra dalis, visas turtas aplamai. Visas.

Pilnas įgaliojimas man atiduotas su vienu prašymu, kad turtas būtų nešvaistomas, nors man to ir nereikėjo sakyti, mes vienas kitą gerai žinojome. Bet antras momentas, kad būtų išlaikoma įmonės vystymosi linija, kad tie visi įdėjimai, investicijos ir kiti dalykai, iškovotos rinkos, kad visa tai būtų išsaugota ir, kad darbo vietos būtų, nes ten vis vien MPK dirba apie 600 žmonių, o dar yra ir kitos įmonės.

Tai visa šita linija man buvo perduota. Tai, kad jis mėgdavo pats įsikišti į tą darbą, tai irgi tiesa. Na, tokia buvo jo natūra. Jis kai tik su sveikata gerai, tai tuoj pat kimba į darbą. Jis kitaip negalėjo.

Kaip DELFI pati pasakojo R. Karpavičiaus žmona Aistė, perdavęs įgaliojimus jos sutuoktinis intensyviai gydėsi.

„Mes derinome viską su 5 pasaulio šalimis ir aukščiausio lygio medikais, navikus siuntėme į dvi užsienio klinikas, kad pasitikrintume diagnozę ir gydymo metodą, skirtą Lietuvoje. Mes dirbome dieną, naktį, turėjome visą komandą, kuri rūpinosi juo.

Buvo ieškoma geriausio būdo, kur važiuoti, kokį gydymą taikyti. Paskui sužinojome, kad tiek Lietuvoje, tiek užsienyje yra vienodas šios ligos gydymo planas. Raimondas pats apsisprendė ir nutarė, kad nėra ko blaškytis po pasaulį“, – pasakojo ji.

Aistė ir Raimondas Karpavičiai. Asmeninio archyvo nuotr.

– Tai net ir perdavus įgaliojimus Jums, R. Karpavičiui buvo sunku atsiriboti nuo verslo, jis rūpindavosi įmonės reikalais?

– Rūpindavosi. Aš atvažiuodavau į Kauną.

Visada būdavo su Aiste ir aš atvažiuodavau į Kauną ir mūsų kalba, kokias tris keturias valandas, vykdavo tik apie ūkinius reikalus.

Mes, taip sakant, į visas lyrikas nesileisdavome, lyrikos buvo paliktos nuošalyje. Čia buvo Aistės laukas, jų asmeninis gyvenimas.

– Tai jūs puikiai žinojote, kad Raimondas su Aiste kartu? Čia nebuvo jokia paslaptis?

– Aš iki 2018 metų lapkričio mėnesio šito nežinojau. Aš sužinojau tik tada.

– Kada? Ligoninėje?

– Taip, ligoninėje būdamas jis man pasakė, kad būtinai atsisėsk su Aiste, aptarkite ir įmonės reikalus, nes įmonės reikalai, kalbant apie marketingą, ten buvo „Markomilk“ ženklas, kiti klausimai buvo, kur Aistė valdė šituos klausimus.

Jis man pasakė, kad čia yra šitas žmogus, kur pasitikėjimas pilnas. Man šito ir užteko. Daugiau aš į šitą dalį nesigilinau, nes aš puikiai mačiau.

Dar šioje vietoje, jei kalbėti apie Aistės ir Raimondo santykius, tuos intymiuosius dalykus, čia ne mano kompetencija, bet aš mačiau jo priežiūrą. Ją mačiau nuo pat pradžių Kaune.

Sausio 12 dieną yra gimtadienis ir jis labai norėjo savo gimtadienį švęsti Šeduvos malūne, nes valdo tą malūną mūsų pusbrolis, tie „Šeduvos bernai“ dalyvaudavo, jis mėgdavo.

Bet aš šiaip ne taip jį įkalbėjau, kad 12 dieną dar nereikia, nes dar ką tik po operacijų, visa kita, tu raminkis. Tai jis pasiklausė ir jie su Aiste apie sausio 20 atvažiavo į tą Šeduvos malūną, tai buvo visa mūsų giminė, išskyrus trūko vienos atstovės, pusseserės, visi kiti buvo savo vietoje ir, atvirai kalbant, niekas ir nesuprato, kad žmogus po operacijos. Normaliai sėdėjo, bendravo.

– Buvusi p. Raimondo žmona p. Audronė „Lietuvos ryto“ publikuotame interviu teigė, kad Jūsų brolis kartais kalbėdavo keistus dalykus, teigė matantis keistus vaizdinius, o Jūsų abiejų mama sirgo ir mirė nuo šizofrenijos. Ar p. Raimondas, Jūsų manymu, buvo šviesaus proto?

– Jokių problemų, galite visų mūsų giminaičių klausti, kurie už stalo sėdėjome. Ir darbuotojų buvo. Mes ten atsisėdome kokią 5 valandą, baigėme 11 vakaro. Man jau reikėjo važiuoti namo, nes jau buvo per sunku man ten sėdėti. O jis sėdėjo normaliai, visi bendravo.

Apie jokį testamentą aš nieko nežinojau. Man nei Aistė nieko nesakė, irgi nežinojo, pasirodo.

Nebuvo nei „Šeduvos bernų“, nei įdainavimų, nei alkoholio nebuvo. Viso to nebuvo, kas anksčiau vienaip ar kitaip būdavo, vienokiu ar kitokiu lygmeniu. Čia viskas buvo kitaip, bet visas bendravimas vyko labai normaliai, nes mes puikiai žinojome, kad po operacijos ir aš jo prašiau būtinai, ir jis tą puikiai suprato, kad nei apie alkoholį, nei apie kitus dalykus kalbos būti negali: čia sėdime tam, kad bendrautume.

Kas Raimondą ir mane asmeniškai liečia šiuose („Lietuvos ryto“- red.) atsakymuose, ten pasakyta, kad mama sirgo šizofrenija ir nuo to mirė. Tai poniai Audronei siūlyčiau pasiimti mirties liudijimą ir pasižiūrėti nuo ko. Tai netelpa į jokius rėmus.

– Testamentas, kuriuo brolis Jums ir p. Aistei paliko visą savo turtą, akcijas, jums buvo naujiena?

– Apie jokį testamentą aš nieko nežinojau. Man nei Aistė nieko nesakė, irgi nežinojo, pasirodo.

Pirmą kartą sužinojau, kai oficialiai šitą testamentą atidarė.

– Kaip šiandien testamente yra padalintas Jūsų brolio turtas?

– Jis skirstytas 50 proc. man ir 50 proc. Aistei, ir du objektai Aistei skirti personališkai. Tai du nekilnojamojo turto objektai.

– Kokie Jūsų artimiausi planai dėl įmonės? Dabar broliui turite didelį įsipareigojimą...laukia sunkus darbas?

– Deja, taip yra. Sakau žodį „deja“, nes iš tikrųjų apimtys didelės.

Šiandieną įmonė turi metines apimtis apie 110 milijonų eurų, iš jų 94 proc. pajamų yra iš eksporto. Tai galite įsivaizduoti, kad tų įmonių problemų yra daug, bet kas yra džiugu, yra atliktos investicijos, rimtos investicijos.

Žinote kaip yra, jeigu ne problemos, tai mes aplamai daug kur būtume nereikalingi, bet visos problemos sudėliotos labai logiškai.

Raimondo iniciatyva investicijos yra padarytos į naujų produktų įsisavinimo kryptį, kas iš principo yra labai teisinga, ne toliau gilinti esamos produkcijos apimtis, bet eiti į naujus produktus. Dabar visos šitos operacijos yra vykdomos Kalvarijoje, pačioje MPK.

– Tačiau įmonės parduoti nesiruošiate?

– Neturiu net teisių jokių parduoti, nes Raimondo linija yra aiški duota: „Išsaugokite tas 650 ir daugiau darbo vietų, malonėkite dirbti ir užsidirbsite patys šitoje sistemoje ir, svarbiausia, kad šitiems žmonėms užtikrintumėt, kurie nuo mūsų atėjimo 2001 metais yra“.

Ir Raimondas į šitą reikalą įdėjęs ir sveikatos, ir pinigų, ir, žinoma, jo įsitikinimu šita įmonė turi veikti ir darysime viską ir iš mano pusės, ir iš Aistės.

Kolektyvas irgi tam pilnai pritaria. Turime daug pokalbių ir su kolektyvu tiesiai, ir su mūsų partneriais, ir visur jaučiame palaikymą ir absoliutų pritarimą. Vakar dar kaip tik su pieno tiekėjais buvome, visi susirinkome, pilna salė, 3,5 val. leidome laiką, aptarėme jų problemas, jie pateikė savo variantus ir visi palaiko šitą liniją ir, aš, manau, kad mes ją išlaikysime.

– Ačiū už pokalbį.

Po interviu DELFI p. Henrikas teigė norintis patikslinti dar vieną labai svarbų faktą, kuris neseniai pasirodė žiniasklaidoje ir, pasak jo, nėra tiesa. Jis susijęs su p. Audronės dalyvavimu savo buvusio vyro p. Raimondo versluose.

„Nuo 1991 metų, ką galiu kalbėti užtikrintai, jokių požymių dalyvavime versle nebuvo nei užuominų jokių.

Ji niekada nėra buvusi nei įmonėje Marijampolėje, nei niekur kitur. Galiu užtikrintai pasakyti – jokiame šitame versle (MPK, „Karpis“, „Eksimeta“- red.) jokių dalyvavimo požymių nėra apskritai“, – tikino vėlionio brolis.

DELFI primena, kad nors „Lietuvos ryto“ publikacijoje p. Audronė teigė, kad su vyru oficialiai išsiskyrė, nes dėl vyro teistumo norėjo išsaugoti šeimos turtą, gauta informacija parodė – skyrybos įvyko daug vėliau. Tuo metu verslininkas jau buvo išėjęs į laisvę.

Tada dar 25-erių vyras buvo nuteistas už įsilaužimą į valstybei tuo metu priklausiusią parduotuvę. Tuo metu šeimai priklausė vienas butas. Pravieniškių įkalinimo įstaigą jis paliko 1988 m. pavasarį, o skyrybos įvyko po pusmečio, 1988 m. lapkričio 22 dieną.

Ne mažiau svarbu ir tai, kad dar pernai, sužinojusi apie ligą, verslininko buvusi žmona p. Audronė dar jos buvusiam vyrui esant gyvam jį padavė į teismą – prašė dalies jo turto.

„Šis visas dalykas yra sunkus, nes tai liečia Raimondą ir bandoma viska pateikti taip. Jau vien tai, kad Audronė jį padavė į teismą jam gulint ligoninėje, atvirai kalbant, netelpa į jokius rėmus“, – sakė p. Henrikas.

p. Aistei ir p. Raimondo broliui Henrikui Karpavičiui teisme šiandien atstovaujanti advokatė aiškino, kad šiuo metu verslininko įmonių akcijoms yra taikomi apribojimai.

Dėl įvairios socialinės veiklos Kaune gerai žinoma moteris, Metų kauniete išrinkta A. Karpavičienė delfi.lt sutiko atvirai papasakoti apie tai, kaip pora susipažino bei kaip atrodė paskutiniai šimtamilijoninį verslą vysčiusio verslininko gyvenimo mėnesiai kovojant su sunkia liga.