S.Donskovas: „Minčių inventorizacijos dar neatlikau“

Šeštadienio interviu apie muziką, darbą, šeimą ir alkoholį

Naująjį sezoną Žvejų rūmuose už visus renginius tapo pranašesnis klaipėdiečio dainininko Simono Donskovo 35-erių metų kūrybos jubiliejinis vakaras.

Į rytoj vyksiantį koncertą bilietų jau seniai nebėra, greitai jau ir stovėti nebebus kur. Dainininką sutikome besiderantį su Žvejų rūmų direktoriumi dėl poros bilietėlių. S.Donskovas tikino tokio anšlago nesitikėjęs, yra maloniai nustebęs, kad klaipėdiečiai jo nepamiršo.

- Koncertas prasidėjo nuo Vytauto Kernagio sparnuotos frazės, kurių jis yra daug pasakęs. Aš priėjau ir jo paklausiau: „Vytai, ar man daryti šventę, ar ne?“ Jis atsakė: „Simai, jei dar gali – daryk“. Kadangi aš dar galiu, tai ir darau.

Ką reiškia tie metai man kaip atlikėjui? To dar negaliu suvokti. Tai ne trumpas etapas, viską apmąstysiu po koncerto. Tada padarysiu minčių inventorizaciją, nes tai rimtas įvykis. Pagalvosiu, ar toliau degti ir eiti į priekį, ar sustoti, gal ką pakeisti. Tokios inventorizacijos dar neatlikau.

Noriu, kad šventė būtų graži. Tyčia nerengiau dviejų koncertų. Labai džiaugiuosi, kad mieste, kuriame užaugau ir numirsiu, – toks anšlagas į mano koncertą. O juk Klaipėdoje yra visokiausių renginių – ir erotinių, ir kitokių, tačiau žmonės pasirinko mane.

- Į koncertą pasikvietėte daug įžymių savo bičiulių.

- O kaip be jų?! Pasikviečiau ir savo kartos, ir jaunimo atstovų – Rositą Paulauskaitę, pasivadinusią Ros-Key, šokių grupę iš universiteto, ansamblį „Trakš brakšt“, „B’Avariją“. Atvažiuos ir Edmundas Kučinskas, Birutė Petrikytė, Rytis Cicinas, Kęstutis Jablonskis, Egidijus Sipavičius, grupės „Tabasco“, „Vairas“ ir „Studija“. Malonu, kad niekas neatsisakė. Su visais jais galiu kalbėti normalia muzikine kalba. Yra tokių jaunimo atlikėjų, kurie, išgirdę mano pokalbį su Sipavičiumi ar Kučinsku, nesuprastų, apie ką mes kalbame.

- Ar dabar tenka dažnai pakoncertuoti? Kur Jus dažniausiai galima pamatyti?

- Aš aktyviai koncertuoju, o baisiausia – net labai. Kartais ir jėgų pritrūksta. Kadangi aš dar labai jaunas – kuo tolyn, tuo jaunyn (juokiasi – aut. past.), tai nuvažiuoti slidžiu keliu iki Vilniaus padainuoti ir sugrįžti man – ohoho. Mano dvi šokėjos, kurioms yra po dvidešimt vienerius metukus, miega taip kietai, kad aš negaliu jų prikelti net „sisiuko“ padaryti. Tai ko iš manęs norėti?

Dabar koncertų netrūksta. Kai manęs teiraujasi, kaip sekasi, atsakau, jog jei yra darbo, tai gerai, jei ne – blogai. Aš pavydžiu tiems, kurie gauna įprastą atlyginimą. Nesvarbu kokį – kelis šimtus ar tūkstančius, bet kiekvieną mėnesį. Aš nesiskundžiu, tik stabilumo nėra. Lyg jūreivis nuo Kalėdų iki sausio vidurio išplaukiu į jūrą. Vasarą plaukiu dviem mėnesiams, o paskui labai ramiai sėdžiu.

- Betgi Jūs turėjote nuolatinį darbą – ligoninėje ūkvedžiu dirbote.

- Taip, turėjau. Bandžiau užsiiminėti „prostitucija“ – ir ten dirbti, ir dar dainuoti. Kentėjo tiek dainavimas, tiek darbas ligoninėje. Supratau, kad profesionaliai dainuoti ir gerai dirbti perdien negali niekas. Neįsivaizduoju, kaip Javtokas galėtų žaisti krepšinį ir dar ką nors dirbti. O jeigu jie studijuoja, tai, kaip jie tai daro, žinome visi.

Galų gale aš jau fiziškai „nebepatraukiau“. Reikėjo anksti keltis, o dainininkas turi būti energingas, išsimiegojęs. Kartais taip pavargdavau, kad net kojų nepakeldavau, užpakalio visai nepajudindavau.

Iš darbo ligoninėje išėjau prieš kokius septynerius metus. Visiems sakau, kad jei Dievulis davė žmogui talentą, jį reikia dovanoti kitiems žmonėms. Ir jei žmogus eina dirbti kito darbo, tada kenčia talentas, o Dievulis baudžia tą žmogelį. Kai grįžau į savo vietą, supratau, kad Dievuliui nebeskolingas. Ir tai ne humoras.

- Dainuojate šitiek metų, kaip Jums pavyko išsaugoti balsą?

- Už tai esu dėkingas profesoriui Kazimierui Kšanui. Jis man įskiepijo vokalinę drausmę. Iki tol aš jos neturėjau – klykiau net per mutaciją. Restoranuose rėkdavau rokenrolus girtas ir prisirūkęs. Balso visai nesaugojau, kol nepatekau į Liaudies operą. Dabar balsą prilaikau, bet, padainavęs valandą be sustojimo, net siūbuoti pradedu. Esu iš tų dainininkų, kuriems nėra jokio skirtumo, kur dainuoti – čia ar Čikagoje. Negaliu dainuoti „puse kojos“, nes man gėda prieš žmones.

Taip, man kenkia sveikatai. Po koncerto sėdžiu ir nieko nenoriu. Prie manęs gali prieiti kad ir „Mis pasaulis“, pasakyti, kad aš jai labai patinku, ir pasiūlyti ką nors tokio... Po tikro ir „skanaus“ koncerto jai pasakyčiau: „Gal tu po kokių penkių valandų ateik“. Čia tik metafora. Žinoma, kad atsisakyčiau (šypsosi).

Jei man kas pasakys, kad dainininko duona yra lengva – nepatikėsiu. Niekada nepamiršiu vieno jauno taksisto komplimento. Kai įsėdau į taksi, jis man pasakė: „ Kaip puiku dainuojantį žmogų vežti“. Sakau, Dieve mano, juk tų dainininkų per akis – kas netingi, tas dainuoja. Tada jis pasakė, kad ne dainininką, o dainuojantį žmogų. Man taip gera pasidarė, kad jis skyrė sąvokas. Net išsiplėčiau sėdynėje.

- O Jūsų šeimoje daugiau dainuojančių yra?

- Duktė bandė dainuoti, bet nustojo. Dabar ji dvyliktoje klasėje, mokytis reikia daug. Ji ir taip pavargsta. Spėsime dar padainuoti. Jei talentas yra, jis niekur nedings, ir ji dainuos. Taip pat ir dailininkui, korespondentui ar fotografui. Jie gali dirbti ir šlavėjais, ir krovėjais – talentas vis tiek išliks.

Mano sūnus labiau linkęs į techniką. Žmona Irena – buvusi šokėja.

- Tikriausiai prieš koncertą tenka kaip vijurkui suktis?

- Taip. Ir šeima tai jaučia. Prieš koncertą sunkų laikotarpį išgyvename. Žmona su manimi yra turėjusi daug sunkių laikotarpių. Ypač sunkus buvo, kai su manimi susituokė. Kol jos vyras suprato, kad yra vedęs ir turi vaiką, turėjo praeiti šešeri metai. Kai tie metai praėjo ir aš suvokiau, kad esu tėvas, baigiau gerti ir surimtėjau. Mano žmonos stiprybė ir vaiko gimimas pastatė mane į vėžes ir aš išmokau labai gražiai reguliuoti tą skystimą.