Per penkerius metus sulaukėme net dviejų filmų apie Steve‘ą Jobsą bei "WikiLeaks" skandalo atgarsius. Ir tai dar ne viskas. Šiais metais turėtų pasirodyti filmas apie Edwardą Snowdeną.

Šios juostos, kaip ir superherojų komiksų ekranizacijos, liudija chronišką idėjų badą Holivude. O juk pasaulyje pilna kino filmo vertų istorijų, tik štai beveik niekas jomis nesidomi, neabsorbuoja, nesuvirškina ir nepaleidžia kinematografinio meno šedevro pavidalu.

Kad ir Černobylio branduolinės elektrinės avarijos atvejis. Sunku patikėti, kad toks svarbus įvykis, reikšmingas ne tik aplinkosaugai, branduolinei fizikai, bet ir istorijai, vis dar nesulaukė atitinkamų paminklų kine.

O scenarijus galėtų būti toks. 1986 m. balandis. Šaltojo karo metu pasaulis padalytas į dvi dalis – normalią Vakaruose ir komunistinę – Rytuose. JAV karaliauja buvusi kino žvaigždė Ronaldas Reaganas, o Didžiojoje Britanijoje – geležinė ledi Margareth Thatcher.

Didžiausios vakariečių bėdos – ŽIV, kokainas, krekas ir radijuje bei MTV dominuojanti niūri, nors, pro objektyvią prizmę žvelgiant, gera muzika – šaltas "New Wave" (pvz., "Duran Duran") ir dar šaltesnis synthpop (pvz., "Pet Shop Boys"). Rytuose jokių problemų nėra, nes ten, kur komunizmas, jų būti negali. Viskas gražu, tvarkinga – nei skurdo, nei valkatų, nei alkoholikų ar narkomanų. Viskas sustyguota ir suplanuota: iš vienų – pagal galimybes, kitiems – pagal poreikius. Visi sąžiningi, gražūs, švarūs ir geri, o nomenklatūra nieko kito neveikia, tik dienų dienas suka galvas, kaip visą tą gėrio kartelę dar labiau pakelti.

Tik štai vieną balandžio dieną viskas ima ir sugriūva. Ukrainoje Pripetės mieste vietinės atominės jėgainės darbuotojai gauna nurodymą išmėginti reaktoriaus savireguliacijos sistemą, padėsiančią sutaupyti elektros energijos, ir taip dar labiau priartinti darbo žmonių egzistenciją prie išsvajoto komunizmo. Bet pats reaktorius buvo kitos "nuomonės". Išjungus saugos sistemą, jo šerdyje įvyko keli sprogimai. Staiga 1 200 tonų sveriantis reaktoriaus gaubtas pakilo į orą. Stiprus radioaktyvaus garo srautas kelių šimtų metrų spinduliu išbarstė milžiniškus kiekius urano ir grafito. Iš plyšio išsiveržė liepsna, o į padangę pakilo tūkstančių metrų stulpas iš dujų ir radioaktyviųjų dalelių.

Liudininkų teigimu, jis buvo spalvingesnis už bet kurią vaivorykštę. Černobylio avarijos ir jos likvidavimo istorija yra kraupi ir tuo pat metu be galo didinga, savo tragiškumu prilygstanti senovės Graikijos mitams. Į laisvę ištrūko pabaisa, nematomas priešas, kuriam iš tiesų visi yra lygūs, mat nei baudžiauninkas, nei ponas, nei valkata, nei Centro komiteto aukščiausiame poste įsitaisiusi menkysta nėra pajėgi pasipriešinti spinduliavimui.

Ir čia į kovą su monstru stojo tie, kurie visada nuveikia purviną darbą. Tūkstančiai paprastų žmonių krito mirtiname mūšyje, kovai naudodami pačias primityviausias priemones. Iš pradžių jie liejo vandenį, paskui iš sraigtasparnių rankomis pylė tonas smėlio ir boro rūgštį, slopinančią radiaciją. Vėliau sukūrė vadinamąjį sarkofagą, turėjusį palaidoti pabaisą gyvą.

Krito ne tik šie žmonės, buvo sužlugdyti ir jų artimųjų gyvenimai, o tie, kurie išgyveno, parsinešė radiaciją į namus, mirė vėliau arba visą likusį gyvenimą buvo kankinami tiek spindulinių ligų simptomų, tiek beprotybės, alkoholizmo ar depresijos. Kaip ir grįžus iš karo, šių žmonių gyvenimas pasikeitė tiek fizine, tiek dvasine prasme. Ir viskas tik todėl, kad nebūtų antrojo, galingesnio, sprogimo, galinčio pražudyti pusę žemyno.

Tačiau tomis dienomis ne tik nutrūko gyvenimai bei likimai. Tomis dienomis žlugo iliuzija, jog Sovietų Sąjunga yra pažangiausia, tobuliausia ir geriausia valstybė pasaulyje. Kliedesiai, kad ten visi yra lygūs (ir tik nomenklatūros grietinėlė "šiek tiek" lygesnė), buvo paneigti fakto, jog ši šalis yra atsilikusi technologiniu požiūriu ir joje slypi bjaurūs puviniai. Tai nebuvo pirmas toks su branduoline energetika susijęs incidentas SSRS istorijoje.

Dar XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje viename pirmųjų sovietinių povandeninių atominių laivų įvyko branduolinė avarija, kurios padarinius taip pat, nepaisant didelio spinduliavimo, likvidavo paprasti jūreiviai. 2002 m. apie šią istoriją Holivudas pastatė pusėtiną, bet šiurpų filmą su Harrisonu Fordu ir Liamu Neesonu. Skirtingai nei Černobylis, minėtas faktas tada sovietų liaudžiai ilgam liko nežinomas.

Tiesą buvo mėginama slėpti ir po sprogimų atominėje elektrinėje, tačiau baisioji žinia sklido iš lūpų į lūpas sparčiau nei norėjosi CK šulams. Tiesos slėpimas aukojant valstybės piliečių sveikatą tik dar labiau paskatino nusivylimą pažangiausia šalimi pasaulyje. Tad tokia to Černobylio drama – desperatiškos kovos ir kritimo, melo ir žlugimo istorija.

Juostos siužetą būtų galima perteikti kelių skirtingų veikėjų akimis. Filmas turėtų akcentuoti ne specialiuosius efektus, o atkurti makabrišką ir niūrią radiacijos siautėjimo atmosferą, dar niūresniame SSRS fone bei akcentuoti veikėjų psichologinius išgyvenimus. Filmas turėtų skleisti panašią aurą į tą, kuri dokumentiniuose kadruose užfiksuota avarijos likvidavimo metu – daug rudos, geltonos, pilkos ir žalios spalvos. Nuotaiką dar labiau sutirštintų kraupi elektroninė muzika, sukurta specialiai filmui ir imituojanti metalo cechuose vyraujančius spiegimus bei kaukšėjimus. Nepakenktų ir kokia žymesnė to laikotarpio daina pvz., Gary Numano "Metal" (1979 m.) arba instrumentinis "Metallica" kūrinys "Orion" (1986 m.)

Pagrindinius veikėjus turėtų vaidinti nežinomi slavų tautybės aktoriai, bent jau dalį gyvenimo praleidę Tarybų Sąjungoje, nes, pripažinkime, nėra nieko juokingesnio, kai laisvoje ir demokratiškoje valstybėje gimusios bei užaugusios Holivudo žvaigždės bando įsikūnyti į totalitarinėje santvarkoje brendusius žmones. Na, bet, kita vertus, kaip be įžymybių. Pvz., Leonardas Di Caprio, šiemet pagaliau gavęs savo išsvajotąjį "Oskarą", mažų mažiausiai turėtų suvaidinti Michailą Gorbačiovą, mat Černobylio avarijos likvidavimo filmas sujungtų dvi šį aktorių žavinčias sritis – aplinkosaugą ir meilę egzotiškų kraštų despotams.