Tai, kad Vokietijos konstitucinis teismas nesutiko su Europos centriniu banku ir šio banko paskolų pirkimą pavadino nusižengimu Europos Sąjungos teisei, buvo ilgai laukta naujiena.

Sakoma, jog Europos centrinis bankas akivaizdžiai ir reikšmingai peržengia savo kompetencijos ribas. Kitaip sakant, skandalas kilo ieškant kelių išeiti iš euro krizės.

Dabar kalbama apie Europos valstybes, kurios turi įsivedusios eurą. Tam, kad euro krizės šalys galėtų būti kredituojamos, turi būti teikiama daugiausia 500 milijardų eurų parama. Būtinas 700 milijardų eurų kapitalas ir garantijos. Toks yra euro stabilizavimo mechanizmas.

Europos centrinis bankas euro skolų krizės įkarštyje buvo nutaręs, jog pirks paskolas be limito, kad valstybėms galėtų padėti. Konstitucinio teismo teisėjai suabejojo, ar Europos centrinis bankas gali be apribojimų imti valstybių paskolas euro šalyse ir taip pirkti finansines bėdas.

Taigi šalys, turinčios eurą, į euro stabilizavimo mechanizmą turi įnešti savo kapitalo dalį. Vokietija turi skirti 168 milijardus eurų, Prancūzija – 126, Italija – 111, Ispanija – 74, Olandija – 35, Belgija – 22, Graikija –18, Austrija – 17, Portugalija – 16, Suomija – 11, Airija – 10, Slovakija– 5, Slovėnija – 3, Liuksemburgas – 2, Kipras ir Estija – po vieną, Malta – 0,5 milijardo eurų.

Tačiau jei eurą turinti šalis turėtų finansinių problemų ir jas reikėtų nedelsiant spręsti, grynieji pinigai būtų imami iš kito fondo, kur pinigus įneša tos pačios eurą turinčios valstybės.

Dabar Europos Teisingumo Teismas Liuksemburge turi nagrinėti tai, ar Europos centrinio banko programa nenusižengia Europos Sąjungos teisei.

Teisingumo juk niekam nedraudžiama ieškoti. Blogai yra kitkas – įprotis gyventi iš svetimos kišenės. Galgi dabar mėgėjams bus kaukštelėta per nagus?

Nieko jau nebestebina ir tai, kad Sočis, garsi Rusijos kurortavietė, dviem savaitėms tapo pasaulio sporto sostine, o čia surengtos olimpinės žaidynės kainavo 37 milijardus eurų. Sakoma, jog Sočio olimpinės žaidynės – brangiausios iš iki šiol vykusių.

Aiškėja tik viena: šioms žaidynėms nebuvo gailėta pinigų, kad blizgesys apakintų atvykusiuosius. Jokių problemų. Tebūnie, jei tai gyvenimą daro žmoniškesnį.

Matyt, ne iš gero gyvenimo Turkijos prezidentas buvo atvykęs į Vokietiją ir susitiko su turkų bendruomene. Kaip jis pastebėjo, Vokietijoje turkų gyvena daugiau, nei turi gyventojų kai kurios Europos Sąjungos valstybės.

Kadangi šiemet Turkijoje vyks parlamento rinkimai, jis labai norėtų, kad Vokietijoje gyvenantys turkai balsuotų už jo partiją. Turkija laukia, kada jai bus atvertos durys į Europos Sąjungą, bet tokio pažado prezidentas taip ir neišgavo.

„Varganas“ tų aukštų politikų gyvenimas: rodos, dirba, stengiasi, o piliečiai vis tiek neįvertina. Bet kaip jie gali įvertinti, kai nuo skurdo iki žvilgesio yra tik nedidelis žingsniukas. Tačiau kuris politikas tą skirtumą jaučia?

Tiesą sakant, labiausiai netikėta buvo gauti kvietimą dalyvauti premijų įteikimo iškilmėse, kurias surengė Konrado Adenauerio fondas. Tai išties labai gerbiama asmenybė, pokario Vakarų Vokietijoje išrinktas pirmuoju valstybes kancleriu. Tai jo pastangų dėka grįžo pirmieji karo belaisviai iš Rusijos, o vokiečiai atgavo savo markę.