Kiekvienas verslo subjektas nėra neutralus aplinkai. Todėl tai, kad pagaliau imamas tvarkyti žalos aplinkai mechanizmas – europietiška kryptimi, turės poveikį daugeliui. O ypač tiems, kurie baudžiamajame ar administraciniame procese susidūrė ar ateityje susidurs su poveikio aplinkai vertinimu.

Įstatyminis pokytis

Priimtais įstatymo pakeitimais nustatyta, kad žala orui, žemei, dirvožemiui, vandeniui, gyvūnams, augalams, kitiems gyviesiems organizmams, organinėms ir neorganinėms medžiagoms ar antropogeniniams komponentams yra didelė, kai nustatoma, kad tam tikram aplinkos elementui padarytas reikšmingas neigiamas poveikis, kaip jis apibrėžiamas Aplinkos apsaugos įstatyme (AAĮ).

Parlamento pataisose „didelė žala aplinkai“ taip pat yra apibrėžiama, kai bendra vienam ar keliems aplinkos elementams padarytos žalos, įvertintos pinigais, suma viršija 400 MGL.

Tuo pačiu pripažinta, kad iki BK pataisos įsigaliojimo baudžiamoji atsakomybė netaikytina, kai dėl atliekų ar teršalų išmetimo į gamtinę aplinką nepadaroma didelė žala, o savaiminis atliekų išleidimas į gamtinę aplinką nesudaro pagrindo konstatuoti žalos atsiradimo sąlygos.

Teisės aktų pakeitimai taip pat nustatė ir baudžiamosios atsakomybės atsiradimo sąlygą – 15 kub. m ir daugiau nepavojingųjų atliekų išmetimas į aplinką. Tai reiškia, kad nepavojingų atliekų išleidimui į gamtinę aplinką, jei šis išleidimo faktas nesukėlė didelės žalos aplinkai fakto, nepriklausomai nuo jų kiekio, baudžiamoji atsakomybė vis dar netaikytina.

Pokyčio poreikis ir trūkumai

Baudžiamosiose bylose, inicijuotose dėl didelės žalos aplinkai, žalos faktas iki šiol buvo paliekamas tik teismų vertinimui. 

Taip nutiko todėl, kad BK 270 straipsnio 2 dalyje numatyta „didelės žalos aplinkai“ samprata buvo neaiški. Tai valstybei aiškiai buvo pasakiusi ir Europos Komisija (EK), 2016 metais inicijavusi pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą.

Visgi prireikė beveik 20 metų, kol valstybė sugebėjo atlikti reikiamas BK pataisas ir užtikrinti jų atitiktį Direktyvai 2004/35/EB.

Nors indikacijų apie būtinas permainas būta gerokai anksčiau. Dar 2015 m. spalio 30 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad Aplinkos ministro 2002-09-09 patvirtinta metodika (toliau – Metodika), kuria žalos gamtai faktas nustatomas ir jo dydis apskaičiuojamas, atsižvelgiant į gamtinę aplinką išleistų teršalų pobūdį ir kiekį, nėra ir negali būti priemonė, kuri leistų apskaičiuoti realią aplinkai padarytą žalą BK 270 str. prasme.

Metodika, kuria baudžiamosiose bylose vadovaujamasi iki šiol, kaip pažymėjo teismas, yra formali, universali visoms situacijoms, visiems atvejams ir visiems kartams, neatsižvelgiant į jokias konkrečias bylos aplinkybes. Pagal šią metodiką paskaičiuojamas tik abstraktus žalos, virstančios pinigine sankcija, dydis.

Iki šiol tebeveikiantį žalos gamtai fakto ir dydžio skaičiavimą, prieš kelerius metus kritiškai įvertino ir Generalinė prokuratūra, Policijos departamentas, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės kontrolė, pripažinusios, kad tai yra sisteminio pobūdžio trūkumas.

Visgi toks žalos gamtai fakto ir dydžio skaičiavimas, kurį įprastai atlieka Aplinkos apsaugos departamentas (AAD), veikia iki šiol ir pagal savo turinį yra baudinis nuostolių atlyginimas, kuris nėra ir niekada nebuvo numatytas jau Direktyvoje 2004/35/EB.

Tarptautinė ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) savo ataskaitose yra pažymėjusi, kad aplinkos apsaugos politikos tikslas yra ne nubausti, o atkurti aplinką.

Nepaisant visko, Europos, Kaukazo ir Centrinės Azijos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje, žala gamtai vis dar apskaičiuojama kaip baudinė sankcija, o aplinkos atkūrimo tikslo siekiama ypač retais atvejais. Metodika, pagal kurią yra apskaičiuojama žala, daugelyje postsovietinių valstybių grindžiama dar 1983 metais SSRS patvirtinta metodika, kuri visiškai supaprastino žalos gamtai nustatymą – pagal ją nereikalaujama nustatyti realios žalos gamtai ar pasitelkti tos srities ekspertų.

Žalos aplinkai faktas

Žala aplinkai baudžiamojoje teisėje yra materialus faktas, susijęs su aplinkos neigiamu pokyčiu, kaip tai ir nustatyta Direktyvoje 2004/35/EB.

Tačiau šiuo metu, jei, pavyzdžiui, verslo subjektas į gamtinę aplinką išleidžia teršalus, AAD mechaniškai apskaičiuos tariamai padarytą žalą aplinkai, realiai nebandydama užčiuopti jai padaryto pokyčio.

Tai patvirtina, kad „žalos aplinkai“ samprata pagal Metodiką yra formali (ne materiali). Kitaip tariant, žalos aplinkai faktą, remiantis Metodika, aplinkosauginėse bylose AAD nuleidžia iš viršaus į apačią - iš teisinių teorinių skaičiavimų į realų pasaulį. Tokiu reguliavimu ir įrodinėjimo našta neleistinai perkeliama taršos incidentą sukėlusiam asmeniui.

Be to, žalos aplinkai ištaisymo atvejais Direktyva 2004/35/EB nustato, jog žalos atlyginimas pinigais yra kraštutinė priemonė.

Taikant Direktyvoje nustatytą žalos apskaičiavimo ir atlyginimo metodą žala aplinkai turėtų būti apskaičiuota ne į gamtinę aplinką išleistų teršalų pagrindu, o jų išėmimo iš gamtinės aplinkos kaštų atlyginimo principu. Būtent šie kaštai ir turėtų sudaryti atlygintos žalos aplinkai faktinį ir teisinį pagrindą.

Abejonė dėl apibrėžimo pinigais

Visgi ir naujosiose BK pataisose abejonių kelia jose įtvirtintas alternatyvus „didelės žalos aplinkai“ apibrėžimas pinigais, kuris gali prieštarauti Direktyvos 2004/35/EB nustatytam teisiniam reguliavimui. Kaip priėmė Seimas: „didelė žala aplinkai“ gali būti nustatoma, kai bendra aplinkos elementams padaryta žala viršija 400 MGL.

Visgi šiuo metu aplinkosauginėse bylose, nustatant žalą aplinkai pinigais, įprastai yra siekiama ne kompensacijos prarastiems gamtos ištekliams.

Pagal jau linksniuotos ir šiuo metu naudojamos Metodikos 17, 28 ir 29 punktus, aplinkai ir jos elementams padarytos žalos atlyginimo pinigais dydis skaičiuojamas mechaniškai, sudedant aplinkos elementui padarytos žalos pinigais dydžius, tačiau nevertinant, ar apskaičiuota bendra aplinkai padarytos žalos suma iš tikrųjų atitinka realų aplinkai padarytą neigiamą poveikį.

Direktyvos 2004/35/EB 8 straipsnio 1 dalis numato, kad subjektas padengia taikytų žalos prevencijos ir ištaisymo veiksmų išlaidas. Pagal Direktyvos 2 straipsnio 11 dalį ištaisymo priemonės - tai veiksmas arba veiksmų derinys, taip pat ir švelninančios arba laikinosios priemonės, skirtos atstatyti, atkurti arba pakeisti pažeistus gamtos išteklius, arba suteikti tokių išteklių arba savybių lygiavertę alternatyvą.

Direktyvos II priedas nustato, jog kompetentinga institucija gali nurodyti metodą, pavyzdžiui piniginio vertinimo, kad nustatytų būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį. Jei įmanoma įvertinti prarastus išteklius, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių pakeitimo, kompetentinga institucija gali parinkti žalos ištaisymo priemones, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių piniginę vertę.“

Taigi, Direktyvos II priedas žalos atlyginimo pinigais dydį apibrėžia prarastų gamtos išteklių pinigine verte. Tuo tarpu, kaip jau minėta, Metodikos punktai žalos aplinkai dydį apskaičiuoja ne pagal prarastų gamtos išteklių piniginę vertę, o standartinius, su konkrečiu aplinkos elementu bei jo būkle niekaip nesusijusius kriterijus - teršalų pobūdį, kiekį, tarifą, aplinkos elemento kategoriją bei jo koeficientą.

Taip kyla būtinybė įvertinti, ar žalos aplinkai dydžio piniginis apskaičiavimas, nevertinant prarastų  išteklių piniginės vertės bei žalos reikšmingumo atitinka Direktyvą 2004/35/EB.

Tam nereikia skubios naujos diskusijos įstatymų leidybos lygmeny. Pakanka, kad nacionalinis teismas, nagrinėjantis aplinkosauginę bylą, kreiptųsi į ESTT su prejudiciniu klausimu.