1856 m. kovo 30 d. Paryžiuje sudaryta taikos sutartimi Juodoji jūra trumpam buvo paversta neutralia zona, kurioje uždrausta plaukioti karo laivams, tad naujasis caras, net ir pažemintas, dabar galėjo susitelkti į kitus regionus bei pradėti fundamentalias reformas, kurių poreikį atskleidė Rusijos nesėkmė 1853–1856 m. kare.

Tuo metu Rusijoje gyveno tūkstančiai baudžiauninkų, nuo vergų nedaug kuo besiskiriančių valstiečių, kurie įvairiais atžvilgiais priklausomi nuo žemvaldžio, karta iš kartos kentė savąją egzistenciją, „pririšti“ prie dirbamos žemės.

Ne vieną šimtmetį baudžiauninkų darbas sudarė svarbią Rusijos ekonomikos raumenų dalį, o šio socialinio sluoksnio egzistavimas ir jo atstovų kompleksai, primenantys vadinamąjį Stokholmo sindromą, stipriai paveikė Trečiosios Romos visuomenės vystymąsi.

Panaši praktika daugelį amžių taikyta ne tik Rusijoje, bet ir kitose valstybėse, tačiau gyvieji dievai ryžosi jos atsisakyti tik antroje XIX a. pusėje. Žymiosios 1861 m. reformos dėka daugiau nei 20 mln. žmonių Rusijos imperijoje įgijo anksčiau neturėtą asmeninę laisvę, teisę tuoktis be pono sutikimo, taip pat galimybę pirkti ir turėti privačią nuosavybę.

Naujojo caro reformos neapsiribojo žemės ūkiu ir su juo susijusiais visuomenės sluoksniais – prasidėjo ginkluotųjų pajėgų, ugdymo įstaigų, teisinės sistemos modernizacija (taip pat sukurta nauja kaimo rajonų ir miestų savivaldos sistema).

Rusijos nesėkmė 1853–1856 m. kare pakurstė Lenkijos ir Marijos žemės žmonių nacionalistines nuotaikas, o dalis valstiečių nebuvo patenkinti nustatytomis 1861 m. reformos sąlygomis, tad 1863 m. sausį buvusiose Abiejų Tautų Respublikos žemėse prasidėjo dar vienas sukilimas, kurį po daugiau nei metus trukusių žiaurių kovų numalšino caro pajėgos.

Siekiant galutinai palaužti Lenkijos separatistines nuotaikas, naujojo caro režimas pradėjo prieš lotynišką abėcėlę ir katalikybę nukreiptas represijas, kurios paveikė ne tik lenkus, bet ir Marijos žemės gyventojus (jų inteligentijos dalis lyg tyčia tuo metu buvo pradėjusi domėtis savo krašto praeitimi ir kalba bei suvokti savą etninį išskirtinumą), tad tik uolių nelegalias knygas gabenusių kontrabandininkų dėka pavyko sutrikdyti pradėtą asimiliacijos procesą.

„Liberaliojo“ caro agresija neapsiribojo buvusios Abiejų Tautų Respublikos kraštais, mat jis tęsė savo pirmtakų pradėtą skverbimąsi į Kaukazo ir Centrinės Azijos žemes. 1866 m. rusai užkariavo dalį dabartinio Uzbekistano žemių, o nuo 1873-iųjų iki 1876-ųjų – kai kuriuos dabartinėms Turkmenistano, Kirgizistano ir Tadžikistano valstybėms priklausančius kraštus.

1867 m. Aleksandras pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms Aliaskos žemes, o 1877 m. siekdamas atitaisyti 1853–1856 m. nesėkmę, įsivėlė į naują, daugiau nei dešimt mėnesių trukusį karą su Osmanų imperija.

Po šio Rusijos pergale pasibaigusio konflikto caro režimas gavo dar porą kraštų Kaukaze (Karsą ir Batumį) bei pietinę Besarabiją, o Rumunijos, Bulgarijos, Serbijos ir Juodkalnijos tautoms atsivėrė platesnis kelias į savarankiškumą.

XIX a. pab. – XX. pr. buvo anarchistų (nihilistų) – radikalių kairiųjų, tikėjusių, kad kova su šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės susvetimėjimu ir klimato kaita turi vykti pasitelkus itin žiaurias priemones, siautėjimo metas.

Tuo pat metu po pasaulį vis labiau plito keistuolių Karlo Heinricho Marxo (1818–1883) ir Friedricho Engelso (1820–1895) pasakos, vertusios žmones tikėti, kad ateityje bus sukurta komunizmu vadinama visuomenės santvarka. Teigta, kad joje visi žmonės bus lygūs, o iš kiekvieno bus paimama pagal poreikius ir atiduodama kitiems pagal galimybes (ar kaip nors panašiai).

Pasakojama, kad nykią 1881 m. pavasario dieną valstybės reikalus tvarkiusį Aleksandrą Nikolajevičių gabenusi karieta riedėjo įprastais maršrutais Sankt Peterburgo gatvėmis. Ekipažui pasukus į Didžiąją Itališkąją gatvę, jauna moteris Sofija Lvovna (1853–1881) išsitraukė nosinę ir išpūtė į ją nosies turinį, – tai buvo iš anksto sutartas signalas jos sėbrams pradėti veikti.

Netrukus vienas jų – Nikolajus Ivanovičius (1861–1881) – metė į Sašos ekipažą sprogstamąjį užtaisą, kuris apgadino vežimą ir sužalojo keletą netoliese buvusių žmonių (įskaitant carą lydėjusį kazoką bei mėsininko krautuvėje tarnavusį paauglį), tačiau pats valdovas liko gyvas ir sveikas.

Žmonės iš karto sučiupo Nikolajų Ivanovičių, o Aleksandras, prieš pasišalindamas, nutarė apžiūrėti sužeistuosius bei išplūsti įtariamąjį. Teigiama, kad kaip tik tada kažkas minioje Sašos paklausė, ar jis nesužeistas, ir valdovas atsakė esąs sveikas bei padėkojęs Dievui.

Kaip tik tuomet netoliese buvęs lenkas Ignacas Hryniewieckis (1856–1881) detonavo dar vieną, antrąjį užtaisą. Antrasis sprogimas sužalojo dar daugiau praeivių (įskaitant ir patį ekstremistą), o sunkiai sužeistam Aleksandrui Nikolajevičiui vos užteko jėgų duoti įsakymą nugabenti jį į rūmus numirti.

Vėliau atliekant tyrimą paaiškėjo, kad caro nužudymą suplanavo ir įvykdė grupuotė, pasivadinusi pačiu banaliausiu pavadinimu, kokį tik įmanoma duoti politinei organizacijai – „Tautos valia“ (Narodnaja volia).