Čia slypi neišsakyta užuomina, kad Vladimiro Putino valdymas Rusijoje gali būti toks pat trapus. Taip tikrai atrodė prieš pusantrų metų, kai Jevgenijaus Prigožino įvairaus plauko maištininkai žygiavo į Maskvą. Kai „Wagner“ boso perversmas žlugo, užtikrintos prognozės apie V. Putino kritimą išsisklaidė taip pat greitai, kaip ir suvešėjo. Dabar mes vėl darome prielaidą, kad Rusijos lyderio geležinis kumštis ir asmeninė paranoja neleidžia jokiam tikėtinam įpėdiniui įgyti politinio ir institucinio postūmio, reikalingo norint mesti jam iššūkį.

Gali būti. Bet gyvenimas kupinas netikėtumų. Kas atrodo akivaizdu retrospektyviai, atrodo itin neįtikėtinai, kol nenutinka. Vien todėl, kad kažkas kažko neprognozuoja, nereiškia, kad tai neįmanoma ar netikėtina. Švelniai tariant, Leninas buvo autsaideris kalbant apie kandidatus į Rusijos lyderius. Tiesą sakant, tai ir V. Putinas toks buvo. Saugiausias spėjimas uždaroje, didelę įtampą patiriančioje visuomenėje būtų tas, kad rytojus atrodys lygiai taip pat kaip šiandiena. Bet kai pokyčiai ateina, dažniausiai jie būna staigūs.

Viena iš priežasčių ta, kad baimė gimdo sutarimą. Paimkit plačiai paplitusią išmintį, kad nuomonių apklausos Rusijoje rodo milžinišką paramą V. Putinui. Perfrazuokime ją: „Rusai daugiausia demonstruoja viešą ir privatų nuolankumą režimui.“ Kai baimė atslūgsta, sutarimas pasikeičia. Jei V. Putinas būtų nuverstas per pučą, dauguma rusų (spėju) palaikytų buvusio lyderio teismą ir įkalinimą. Tai nereiškia, kad jie smerks jo nusikaltimus namuose ar užsienyje. Bet kai vėjas keičiasi, vėtrungė pasisuka.

Totalitariniams režimams būdingas slaptumas užkerta kelią išorinei kontrolei. Pavyzdžiui, niekas už artimiausio rato Kremliuje ribų nežino, kokia yra V. Putino psichinė ar fizinė sveikata. Sklando daugybė gandų: Rusijos vadovas yra miręs, išprotėjęs, ištiktas komos arba beveik nemirtingas dėl griežtos becukrės dietos, į kurią įtraukti putpelių kiaušiniai, burokėliai ir krienai. Pasirinkite patys.

Žinome tik tiek, kad V. Putinui neduoda ramybės kitų diktatorių žlugimas. Jam nepatiko vaizdas, kai 2001 metais JAV kariai sučiupo Irako diktatorių Saddamą Husseiną, susitaršiusį ir maldaujantį pagalbos. Jį ypač nuliūdino Libijos lyderio Muammaro Gaddafi kankinimai ir nužudymas 2011 metais. Iš tiesų invazija į Ukrainą galėjo būti bent iš dalies nulemta jo pamišėliškų baimių dėl panašaus sukilimo Rusijoje. Taigi galima lažintis, kad V. Putinui nerimą kelia jo Sirijos protežė B. al Assado likimas.

Kaip man sakė žymus Karališkojo Londono koledžo vizituojantis profesorius Johnas Gersonas, dabar V. Putinas kiekvieną dieną atsibus persekiojamas baimės, kad jo valdžios pastatas iš betono gali virsti bezė. Dėl labai brangiai kainuojančio karo Ukrainoje jis negalėjo padėti apgultam Sirijos režimui. Viso to kaina: dabar Rusija neteks savo vienintelių karinių bazių Viduržemio jūros regione, o tai bus strateginė nesėkmė ir tarptautinis pažeminimas. V. Putinui teks labai stengtis, kad tai nepakenktų ir jo reputacijai šalies viduje.

Prieš įsitaisant šventiniu laikotarpiu pažiūrėti „Diktatorių žlugimo“ rinkinio, verta prisiminti, kad šių epinių dramų pasekmės dažnai nuvilia. Dažniausiai po to būna aklavietė, chaosas ir kraujo praliejimas – varginanti tęsinių virtinė. Teoriškai įmanoma, kad V. Putino žlugimas, nesvarbu, ar jis įvyks po kelių valandų, dienų, savaičių, mėnesių, metų ar (galbūt) dešimtmečių, atneš Rusijai ir jos kaimynėms taiką ir klestėjimą. Tačiau kiti variantai – dar daugiau to paties, dar didesnė diktatūra, netikros reformos arba visiškas chaosas. Nenustebkite ir dėl to.