Mao laikais Kinijos Liaudies Respublika pasigamino branduolinį ginklą, o likus ketveriems metams iki didžiojo pirmininko susitikimo su protėviais, žengė vieną sukčiausių politinių manevrų ir užmezgė diplomatinius santykius su savo didžiuoju priešu (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis).

"Mao gebėjo žaisti klastingai ir gudriai, kaip tik sugeba azijietiškos kilmės žmonės, sukurdamas savas padlaižiavimo, išdavystės ir žiauraus, negailestingo keršto taisykles", – skelbia kilmingos baudžiauninkų giminės palikuoniui Nikitai Sergejevičiui (1894–1971) priskiriami žodžiai.

Teigiama, kad būsimasis Kinijos pirmininkas gimė 1893 m. gruodžio 26 d. Šaošanio kaimelyje (Hunano provincija) klestinčio ūkininko Mao Yichango (1870–1920) ir dievobaimingos budistės Wen Qimei (1867–1919) šeimoje. Tėvas buvo gana griežtas. Jis reikalavo disciplinos ir neretai lupdavo atžalas.

Ilgametė patirtis liudija, kad pačiais aršiausiais marksizmo sektantais tampa ne proletariato ir net ne nomenklatūros atstovai, o pernelyg išprusę vidurinio ir aukštesnio luomų jaunuoliai, nežinantys, ką veikti su įgytomis žiniomis.

Pačiais aršiausiais marksizmo sektantais tampa ne proletariato ir net ne nomenklatūros atstovai, o pernelyg išprusę vidurinio ir aukštesnio luomų jaunuoliai, nežinantys, ką veikti su įgytomis žiniomis.

Nors didžiąją savo gyvenimo dalį Mao, kaip ir dauguma kairiųjų, dėjosi darbininkų ir vargstančių valstiečių užtarėju, "paprasto žmogaus egzistencija" jo netraukė. Kaip ir Vladimiras Iljičius (1870–1924), būsimasis Kinijos pirmininkas didžiąją dalį savo jaunystės laiko skyrė skaitymui, apmąstymams ir kitai intelektualinei veiklai, o ne sunkiam fiziniam darbui mėšlu dvokiančiuose laukuose ar įkaitusiu metalu atsiduodančiose gamyklose.

Po daugelio metų didžiojo Kinijos marksizmo apaštalo mąstymą perprasti siekę žmonės tikino, kad Mao mintyse ir darbuose galima įžvelgti ne tik K.H.Marxo, F.Engelso, V.Iljičiaus, platesniems visuomenės sluoksniams menkai žinomo Piotro Aleksejevičiaus Kropotkino (1842–1921), bet ir Konfucijaus (551–479 m. pr. Kr.) sekėjų bei vakariečių Immanuelio Kanto (1724–1804) ir Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio (1770–1831) įtaką.

Taip pat teigiama, kad Mao itin žavėjosi iškiliomis, visam pasauliui svarbiomis asmenybėmis, pvz., Napoleonu (1769–1821).

Pirmoji XX a. pusė Kinijos civilizacijai nepateikė nieko džiuginančio. Monarcho institucija buvo likviduota, tačiau valstybė taip ir neturėjo naujos, stiprios ir vieningos vyriausybės. Miestai žengė modernizacijos keliu, ekonomika kilo, tačiau už šių procesų slypėjo tūkstančių kvalifikuotų darbininkų, nekvalifikuotų juodadarbių ir į miestus užsidirbti, valkatauti bei vogti maisto persikėlusių valstiečių vargo pagimdytas pyktis.

Tik nedaugelis bendruomenės narių (turtingesnių ir pasiturinčių kinų bei Kinijoje gyvenančių užsieniečių) galėjo mėgautis bei džiaugtis naujos brėkštančios epochos vaisiais.

Situacija Kinijos provincijoje buvo dar liūdnesnė. Nuvertus monarcho instituciją, daugelyje nuo didžiųjų urbanizuotų vietovių nutolusių kraštų įsitvirtino įvairiausio plauko militarizuotos grupuotės. Jų vadeivos, praminti "karo vadais", šiose žemėse tvarkėsi it savuose kiemuose.

Kitaip tariant, net ir XX a. didelė Kinijos dalis vis dar tebegyveno feodalinės epochos nuotaikomis. Šiuo metu vieningai sutariama, kad pagrindine Kinijos komunistinės revoliucijos smogiamąja jėga buvo ne miestų proletariatas, o valstietija.

Manoma, kad marksizmu Mao susidomėjo XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje arba trečiojo pradžioje, dirbdamas Pekino bibliotekoje. Čia jam esą teko daug bendrauti su bibliotekai vadovavusiu kairiuoju intelektualu Li Dazhao (1889–1927).

1921 m. Šanchajuje įvyko steigiamasis Kinijos komunistų partijos suvažiavimas, kuriame dalyvavo net 13 žmonių. Hunano provincijai atstovavęs Mao buvo vienas jų.

Politinė dirva Kinijoje maištams ir perversmams buvo itin palanki, o jos kaimynė SSRS buvo suinteresuota, kad šioje valstybėje įvyktų proletariato revoliucija. Sovietų nomenklatūra veikiausiai tikėjo, kad sėkmingas komunistų įsitvirtinimas Kinijoje galėtų pateikti teigiamą pavyzdį kitiems Azijos kraštams ir suduoti skaudų smūgį kolonijų Tolimuosiuose Rytuose turinčioms "kapitalistinėms" valstybėms.

Dėl to trečiajame ir ketvirtajame XX. a dešimtmetyje Kinijos miestus užplūdo SSRS šnipai, įtakos agentai ir įvairiausi trenkti idealistai bei avantiūristai.

"Ketvirtosios valdybos komanda smagiai pakeliavo. Paaiškėjo, kad net kiek pernelyg smagiai. Per Naujųjų metų vakarėlį alkoholis liejosi laisvai ir kažkur Pietų Kinijos jūroje Ulanovskis prisigėrė su grupele draugiškų britų. Kirschneris prisistatė kaip "Scelder-Consortium" atstovas, o vėliau, linksmybėms įsisiūbavus, atskleidė savo naujiesiems draugams planus pardavinėti ginklus pelningoje Kinijos rinkoje. Ulanovskio nelaimei – ir jam nežinant, nes britai išgėrę liežuvį už dantų laikė daug geriau nei jis, – jo Naujųjų metų sutiktuvių draugai buvo britų pareigūnai iš Šanchajaus municipalinės policijos Kriminalinių nusikaltimų tyrimų departamento, grįžtantys į Kiniją po atostogų. Kilo pavojus Ulanovskio priedangai dar nė nespėjus jam atvykti į Kiniją", – pasakojama Oweno Matthewso (1971) knygoje apie Richardą Sorgę (1895–1944).

Vos po kelių savaičių nuo įsikūrimo Šanchajuje R.Sorgė (kodinis vardas Ramsay) SSRS slaptosioms tarnyboms pranešė, kad Chiang Kai-sheko (1887–1975) dešinieji ir kai kurie jiems priešiški "karo vadai" siekia sudaryti prieš komunistus nukreiptą sąjungą.

P.S. Griūva Krymo tiltas, / referendumuose išreikšta tautos valia statytas, / Gulago vatinkomis sutvirtintas. / Dėl JAV laivų plaukiojimo nirštančios vėgėlės / Šiaurės Korėjos tralerių šaukiasi, / cemento nuolaužų prispausti karšiai / tvarų stintų šventės algoritmą sudarinėja.