Pedofilija ir seksualinių mažumų klausimai tikriausiai yra vienintelės politinio pobūdžio temos, kurioms neabejingas joks Lietuvos gyventojas. Lietuvis gali spjauti ant Ukrainos, Taivano ir Sudano, jam taip pat gali nerūpėti savi skurstantys tautiečiai ir dideli mokesčiai, tačiau vos tik fone pasirodo vaivorykštės spalvų vėliava, jo ausys iškart suklūsta, veidas apsiniaukia, o rūstūs vyzdžiai išsiplečia.

Reikia pastebėti, kad lietuvių kova už tradicines vertybes yra labai tiesiogiai susijusi su kitais socialiniais ir politiniais klausimais. Puikiai pamenu, kaip prasidėjo ir vystėsi žymioji Garliavos mergaitės epopėja. Prasidėjo ji nuo pavardžių neįvardijančių straipsnių, kuriuose vyriškis A kaltino savo buvusią draugę moterį A, kad ši kartu su savo seserimi (moterimi B) pardavinėja jų dukrą (mergaitę A) ir jos pusseserę (mergaitę B) pedofilams.

Reikia pastebėti, kad lietuvių kova už tradicines vertybes yra labai tiesiogiai susijusi su kitais socialiniais ir politiniais klausimais.

Vienu jų įvardintas vyriškis B, kuris buvo verslininkas, atstovavęs moteriai A teismo procese dėl mergaitės A globos. Netrukus buvo įvykdytos žmogžudystės – nušauta moteris B ir vyriškis C (teisėjas, taip pat įvardintas kaip tvirkintojas). Vėliau sekė dar daugiau dramatiškų įvykių, o bėgant laikui į šią epopėją įsivėlė vis spalvingesni ir keistesni personažai, kurių dėka šis baisus pasakojimas įgavo klaikų farso prieskonį.

Itin negerą vaidmenį jame suvaidino žiniasklaida, mat didelė dalis žinomų žurnalistų palaikė vieną ar kitą pasakojimo pusę ir emociškai šantažavo žiūrovus bei skaitytojus („mergaitės noras grįžti pas mamą“, „mergaitės kova už teisę likti su seneliais, kurie ją myli“), o įvairūs politikos gražuliai taip pat neužmiršo pasidaryti savireklamos.

Dramatiškiems įvykiams vis labiau besirutuliojant dalis senelių – tetos šalininkų įtikėjo, kad egzistuoja visą Lietuvą apraizgęs pedofilų klanas. Jie ne tik grobia ir tvirkina vaikus bei žudo žmones, bet ir yra atsakingi už viską, kas negero įvyko Lietuvoje per 30 metų. Jo atstovai taip pat visiškai kontroliuoja žiniasklaidą, teisėsaugą ir kai kuriuos politikus.

Šis susiformavęs mitas atskleidžia, kad didelė dalis Lietuvos žmonių į lytinius iškrypimus ir seksą žiūri per vadinamąją socialinių klasių kovos prizmę. „Paprastiems“ žmonėms atrodo, kad už visas jų bėdas (mažas pensijas, augančias kainas parduotuvėse, emigravusius bei Kalėdoms negrįžtančius vaikus ir t. t.) yra atsakingi kažkokie mistiniai, abstraktūs „iškrypėliai“.

Jie slepiasi kažin kur ir užsiima nežinia kuo, tačiau už visas pasaulio ir Lietuvos bėdas yra atsakingi būtent jie. Svarbu paminėti, kad didelė dalis Lietuvos žmonių mėgsta klijuoti „iškrypėlio“ etiketę ne tik tiems, kurie yra teisti už vaikų tvirkinimą ir kurie akcentuoja savo „kitokią“ lytinę orientaciją. Iškrypėliais nemaža dalis lietuvių mėgsta pakrikštyti visus, kurie daro kažką „ne taip“ ir kurie kažkuo iš esmės nepatinka „normaliems“ daugumos atstovams. Pvz., jeigu neturi išmaniojo telefono arba automobilio, gali būti, kad žmonės iš pradžių pradės kuždėtis, jog tu esi keistas, o netrukus padarys išvadą, kad esi užsislaptinęs iškrypėlis arba gėjus.

Taip pat tarp Lietuvos žmonių egzistuoja gajus įsitikinimas, kad nei pedofilų, nei gėjų, nei transvestitų sovietmečiu nebuvo ir kad tai neva yra iš Vakarų kartu su nepriklausomybe „liberastų“ atneštas pramanas.

Vis dėlto močiutės išdykavimai su anūku, kalbos apie žinomo krepšininko uošvio, taip pat TV personažo „Mėslitos“ direktoriaus pomėgius, pasakojimai apie kunigo ir kunigėlio santykius su vienu jaunuoliu puikiai parodo, kad „iškrypėliai“ dažniausiai nesislepia dramblio kaulo bokšte. „Iškrypėliai“ gali gyventi čia pat, toje pačioje laiptinėje ar kieme.

Kai buvau mažas, mūsų daugiabutyje buvo paplitęs gandas, kad aukščiau gyvenantis vyriškis tvirkina ir net prievartauja savo podukras. Vėliau, kai buvau šiek tiek vyresnis, vienas girtuoklis priėjo prie mūsų, žaidžiančių vaikų, ir paklausė agresyvaus bei dominuoti linkusio rusakalbio ar šis nenori lito? Rusiukas pasakė, kad nori, ir girtuoklis, pasakydamas „tuomet tu man“, griebė sau už tarpkojo. Visa tai buvo padaryta juokais, labiau norint pažeminti ir pasityčioti, nei patenkinti aistrą, tačiau tai puikiai parodo, kad „tarybiniai virai“ taip pat gali būti padykę. Jeigu manimi netikite, prisiminkite didįjį „disidentą“ E. Čekanavičių.

Taip pat svarbu suvokti, kad tie sostinėje vaivorykštės vėliavomis mojuojantys tapinai nėra nei ištvirkusio „liberastų“ elito atstovai, nei normaliai visuomenei iššūkį bandanti mesti bohema. Jie yra paprasčiausi kaimo jurgeliai, t. y. tokios pat nykios vidutinybės, kaip ir provincijoje likę jų giminaičiai, ir viskas, ko jie nori, tai susikurti savąjį „aš“ per tiesiosios žarnos prizmę.

P. S. Niekas nesirengia taip gėjiškai, kaip Lietuvos buduliai. „Maikės“ be rankovių, šortai arba aptemtos kelnės, „šlepetės arba „tapkės“ ir, žinoma, rankinė, vadinamoji pederastkė, – bet kuris taip apsirengęs vyras JAV ar Vakarų Europoje būtų palaikytas visišku „pyd*ru“.