Tačiau visų pirma turime susitarti, ką reiškia „užimtumas“. Neformalaus ugdymo bendruomenėje atsakymą turime. Jis – dvejopas: kiekybinis ir kokybinis.

Nors oficialių rekomendacijų ar nuostatų Lietuvoje nėra, tarptautinėje erdvėje ugdymo ekspertai sutaria, kad vidutiniškai vaikas ar paauglys jam patinkančiomis lavinančiomis popamokinėmis veiklomis turėtų užsiimti bent 1–2 valandas per dieną.

Žinoma, svarbu atsižvelgti į individualius kiekvieno vaiko poreikius, krūvį mokykloje ir kitus asmeninius aspektus. Tačiau tendencija aiški: neformalios lavinančios veiklos kasdien, kad neliktų pernelyg daug laiko ir energijos gatvės gyvenimui ir jo pagundoms.

Palyginkime: dabartinis vaiko NVŠ krepšelis yra suplanuotas 8 akademinėms valandoms per mėnesį. Kitaip tariant, 1,5 valandos per savaitę. Su ekspertų rekomendacijomis prasilenkiame bent tris kartus.

Ne mažiau svarbus ir kitas aspektas – kokybė. Tam, kad vaikai ir jaunuoliai noriai rinktųsi popamokines lavinančias veiklas ir būrelius, jie turi patikti, būti įdomūs.

Todėl vienas iš svarbiausių kriterijų sėkmei – veiklų įvairovė. Nuo populiariojo krepšinio iki galimybės mokytis kurti elektroninę muziką ar tyrinėti visatą. Kiekvienas vaikas turėtų galėti pasirinkti bent kelias jam įdomias, įtraukiančias veiklas, kurioms skirtų savo dėmesį ir būtų motyvuotas tobulėti.

Būrelių įvairovei kurtis reikia pakankamo juos lankyti norinčių vaikų skaičiaus. Kitaip tariant, tėvų, išgalinčių leisti vaikus ne į vieną, bet į du ar tris būrelius. Čia ir vėl grįžtame prie finansavimo ir NVŠ krepšelio klausimo.

Taigi, jei sutariame, kad nedelsdami turime užtikrinti vaikų ir jaunuolių užimtumą, veiksmų planas galėtų būti toks:

1. Susitariame, kad 1,5 valandos per savaitę būreliuose nėra užimtumas, 5–10 valandos per savaitę arba po būrelį kasdien turėtų būti siekiamybė.

2. Atitinkamai didiname finansavimą, kad vaikai galėtų lankyti po kelis būrelius.

3. Padidinę būrelių prieinamumą, užtikriname jų įvairovės didėjimą, naujų būrelių kūrimąsi, ypač – regionuose, kur šiandien įvairovės labai trūksta.

Kitas labai svarbus užimtumo dėmuo – tėvų įsitraukimas, bendruomenės formavimasis.

Apie tai, kaip svarbu tėvams kokybiškai leisti laiką su savo vaikais, bendrauti, dalytis, kartu žaisti ir tobulėti, kalbama labai daug. Tikiu, kad visi tėveliai apie tai žino ir nuoširdžiai stengiasi. Vis dėlto galime padaryti dar daugiau.

Tėvų įsitraukimas į vaikų – ne tik savo, bet ir jų klasės draugų – ugdymą yra dar vienas ne kartą įrodytas būdas didinti vaikų užimtumą.

Neformalios tėvų vedamos pamokos ir užsiėmimai pasibaigus formaliajai ugdymo daliai mokykloje – nemokamas, bet labai vertingas būdas išlaikyti jaunuolius saugioje aplinkoje, padėti jiems tobulėti.

Tad ryžtingi sprendimų priėmėjų žingsniai, bendruomenės įsitraukimas į jaunuolių ugdymą ir bendras darbas yra tiesiausias kelias į saugią mūsų vaikų ateitį. Visa tai jau patikrinta ir įrodyta daug kur, žymiausias visiems puikiai žinomas pavyzdys – Islandija.