Jeigu jums lieptų užsimerkti ir įsivaizduoti vietą, kurioje labiausiai norėtumėte būti, kur gera ir ramu, ką įsivaizduotumėte? Aš visuomet įsivaizduoju savo vaikystės namus Vievyje, pas močiutę ir dieduką. Jų namas su visu sodu telpa mano mažytėje širdyje. Tiesą pasakius, ne visada pavyksta tai įsivaizduoti. Nors esu menininkė ir turiu lakią fantaziją, nemanykite, kad tai labai lengva: juk viską užklojo užmaršties dulkės. Tačiau akimirkos, kai atmintis atgyja, teikia didžiulę laimę.

Vaikystėje, būdama maždaug penkerių, šventai tikėjau, kad Kalėdos ateina pro apatinį tarpą duryse... Dabar, kai man jau 45-eri, imu suvokti, kad prabėgo daugybė metų ir dar daugiau dienų...

Įsivaizduoti – tai tarsi persikelti į kitą laiką, kurį sukuria koks nors įvykis ar daiktas iš praeities. Šį kartą mano prisiminimus atgaivino visai netikėtas apsilankymas Tado Ivanausko Obelynės Kalėdų sodyboje. Kalėdiniu laikotarpiu senajame Obelynės kluone veikia unikali senovinių eglutės žaisliukų paroda. Kai pamačiau tuos nepaprastus kalėdinius žaisliukus iš savo vaikystės, visa dabartis staiga kažkur išnyko, o atmintyje ėmė šmėžuoti šešėlių žaismas, žaižaruoti ir vėl atgijusi praeitis...

Likus dienai iki šv. Kalėdų diedukas parnešdavo eglutę – nepaprastai retą, vos su keliolika menkų šakelių – ir statydavo ją į metalinį bidonėlį su medine rankena. Tai man primindavo vasarą, nes nešina šiuo indu eidavau žvejoti ir parnešdavau iš kūdros kelias žuveles. Dabar bidonėlis pilnas gelsvo smėlio ir gerokai sunkesnis. Mano diedukas buvo pats tikriausias žvejys, jis žvejodavo ir žiemą, ir vasarą. Vasarą irstydavosi medine valtele po Vievio ežerą, o žiemą eidavo žvejoti ant sušalusio ledo.

Marija su lelijomis. 2023 m.

„Buvo gaila gražią eglutę kirsti, – pasiteisino man diedukas ir, pasikrapštęs pakaušį, pridūrė: – todėl nukirtau pačią biedniausią.“ (Tarm. menkiausią, skurdžiausią.)

„Tikrai? Tu buvai miške? Kada?“

„Kol tu miegojai“, – atsakė jis. Netikėdama, kad senas diedukas eitų į mišką, išbėgau į lauką apsidairyti. Pamačiau įrodymą – į namo sieną buvo atremtas kirvis, o jo ašmenys spindėjo saulės šviesoje.

Tuomet diedukas valandėlei kažkur dingo. Girgždančiais laiptai užlipo į palėpę ir grįžo nešinas dėže, pilna kalėdinių žaisliukų. Leido man žaisliukus išpakuoti ir pakabinti. Tik liepė neliesti milžiniško rožinio bumbulo, sakė jį pakabinsiąs pats. Bumbulas buvo išties neįprastai didelis, didumo sulig mano galva, na, gal kiek mažesnis, ir priminė man mažą sviedinuką ar nepažįstamą planetą iš knygos „Mažasis princas“.

„O gal tai Vievis? – tyliai sau pamaniau ir nusišypsojau. – Tokioje didelėje planetoje tikrai turėtų sutilpti visas Vievis.“

Vievis – tai mažas miestelis, išsidriekęs magistralėje tarp Vilniaus ir Kauno. Skubėdami į Kauną ar į Vilnių Vievio žmonės nė nepastebi. Miestelis niekuo neypatingas ir niekuo neišsiskiria iš kitų miestelių, na nebent tuo, kad turi Geologijos ir Kelių muziejus.

Miestelis, tarsi padalintas pusiau jį kertančios magistralės, dažnai man primindavo duonriekiu peiliu perpjautą mažą duonos kepalėlį ar kunigo rankose perlaužtą ostiją. Viena miestelio pusė bylojo apie namus ir jų aplinką, o kita pusė – apie anapusinį pasaulį. Pietinėje miestelio pusėje stūkso neobarokinė bažnyčia, papuošta dviem dailiais balsvų plytų bokštais, šiaurinėje pusėje yra cerkvė su apvaliu stogu, šiek tiek primenančiu svogūną. Niekada nesusimąstytumėte, kaip smagu vasaroti tokiuose mažuose miesteliuose. Kiek paaugusi, žaisdama su kitais miestelio vaikais galėdavau bėgioti ir vaikštinėti visur – tik šiukštu negalima būdavo vieniems, be suaugusiųjų, vaikščioti per kaukiantį plentą, nes seneliai labai baiminosi, kad tragiškai žūsime, kad pernelyg anksti atsidursime kitoje plento pusėje esančiose kapinėse...

Šalia rožinio bumbulo kalėdinių žaisliukų dėžėje radau baltus krepšelius su dailiomis gėlėmis. Prisiminiau močiutę ir nuostabius jos gėlynus. Ji sodindavo gėles visur, daug jų nešdavo į kapines. Mat labai ilgėjosi ten palaidotos savo mamos, mano promočiutės. Mėgo į tas kapines nusivesti ir mane. Eidavome palei ūžiantį plentą (medinis pėsčiųjų tiltas pastatytas 1984 m., kai buvau šešerių), o ties kaštonu, augusiu prie pat cerkvės, labai atsargiai pereidavome į kitą pusę.

Vieną kartą, būnant kapinėse, močiutė prasitarė: „Kai numirsiu, ir aš čia atsigulsiu.“ Nesupratau, ką reiškia žodis „atsigulsiu“. Nedrįsau paklausti. Vis galvodavau, ko jai čia gulinėti lauke, jei gali puikiausiai miegoti savo lovoje, namuose. Mano močiutė šventai tikėjo, kad ji nemirs, o tik trumpam priguls, tarsi eitų popietės poilsio. Po daugelio dienų jos žodžiai išsipildė. Jos mamos kapas tapo ir jos kapu. O aš, nors nekokia poetė iš manęs, po kurio laiko parašiau tokį eilėraštį: „Vedėsi mane močiutė, / Aprišusi galvą vilnone skarele, / Pro žydintį kaštoną, / Per kaukiantį plentą, /Ant savo kapo.“

Išpakavau kitą eglutės žaisliuką. Tai buvo mažytis namelis apsnigtu stogu ir mažyčiais langeliais... Prisiminiau, kad šiaurinėje Vievio pusėje, pompastišką pavadinimą turinčioje Kosmonautų gatvėje, stovėjo geltonas namas. Gatvelėje buvo ir daugybė kitų, vienas į kitą panašių, medžiu apkaltų namukų. Ir kas gi šiais laikais imtų ir pavadintų kokią nors miestelio gatvę Kosmonautų gatve? O tuometėje apie futurizmą ir sovietinį modernizmą bylojančioje aplinkoje toks gatvės pavadinimas niekam nekėlė nuostabos.

Gatvelės pavadinimas nebyliai pasakojo apie daug žadantį rytojų ir optimizmą – mat rusų kosmonautas Jurijus Gagarinas, 1961 m. balandžio 12 d. apskriejęs Žemę kosminiu laivu „Vostok“, tapo pirmuoju žmogumi žemėje, pakilusiu į kosmosą. Ar Vievyje gyveno nors vienas kosmonautas? Vargu. Tik daugybė vaikų, svajojusių pasiekti kosmosą. Šis gatvės pavadinimas skelbė naujas tiesas, esą „buvom, ir matėm, kad Dievo kosmose nėra“ arba „mokslas yra mūsų naujasis Dievas“, tačiau senelių namus nuo aplinkos tarsi saugojo skydas, nepraleidžiantis nieko sovietinio (na, nebent sovietinius naujamečius žaisliukus). Senelių namuose karaliavo maldos, šilta geltona šviesa ir Kalėdų eglutė. Tas šiltas, jaukus namas man priminė saulę. Namą iš sodo pusės puošė veranda su baltomis dailiai nertomis užuolaidėlėmis. Namo langai buvo dvigubi, su dideliais tarpais, todėl močiutė viename jų pastatydavo metalinį kryželį.

Jei šiandien imčiausi kilnaus ir kūrybiško darbo nutapyti šį namą aliejiniai dažais ant drobės, man prireiktų geltonos: daug kadmio, geltono, tamsiojo...

Pamenu, namuose šviesą skleidė palubėje ir staliniame šviestuve įsuktos nedidelės lempelės, primenančios žvakes. Kai ateidavo vakaras ir ryškiai violetinė ar net ultramarino mėlynos spalvos prieblanda užguldavo namus, geltonos, šiltos švieselės skrosdavo tamsą, neleisdamos jai visiškai pasiglemžti daiktų formų ir spalvų.

Po kelerių metų, sužinojau ir apie Senį Šaltį, ir apie tai, kad mokyklose nebūdavo nei jaukių geltonų švieselių, nei lempelių, kokias turėjo močiutė ir diedukas.

Kai buvau maža, maždaug penkerių, šventai tikėjau, kad Kalėdos ateina pro apatinį durų tarpą... Kuo gi ypatingas tas tarpas? Močiutės kambario durys buvo labai senos, net gerai jas uždarius apačioje likdavo plonas tarpelis, kuris nakties metu šviesdavo ir skrosdavo tamsą. Kalėdinę naktį močiutė liepdavo man nevaikščioti ir miegoti. Dar ilgai girdėdavau netilstančius žingsnius koridoriuje, už šių durų. Seneliai taupė elektrą, bet viena nedidelė lempelė, nušviesdavusi visą koridorių, degdavo kone visą naktį. Žiūrėdavau į tą durų tarpą ir mėgindavau ranka sugriebti liepsną, tarsi tai būtų kardas ar burtų lazdelė... Kol apimdavo sunkiai apsakomas snaudulys ir nugrimzdavau į sapną...

Pasigrožėjusi mažučiu eglutės žaisliuku – nameliu, iš minkštučių servetėlių ištraukiau stiklinių vynuogių kekę ir nedidelį obuoliuką. Vynuogės buvo tokios dailios, kad norėjosi jas suvalgyti. Tuomet prisiminiau, kad sklypą aplink geltonąjį namą juosė medinė tvora, jos pakraštyje augo vynuogės, o sodas buvo pilnas obelų, kriaušių ir serbentų krūmų. Tokias pat vynuoges matydavau vasarą: prisirpusias ir sultingas. Dar jas matydavau bažnytinėse vėliavose per atlaidus ir netgi dailiai išsiuvinėtas ant kunigo šventojo apdaro. Vaikystėje nepaprastai mėgau slampinėti po tuščią bažnyčią. Mat močiutė ilgas valandas repetuodavo šventas giesmes, o aš tiesiog eidavau pasivaikščioti, kad nenumirčiau iš nuobodulio. Akimis lytėjau baliustradų, puošnių šviestuvų ir vitražų motyvus. Jaučiausi lyg karalaitė užburtoje pasakų pilyje. Nesupratau, kas vaizduojama senuose paveiksluose, bet žabėjausi jais, širdimi sugerdavau į juos persissmelkusį šventumą. Slapta norėdavau viską akimis užfiksuoti ir nupiešti. Kartais bažnyčioje nuobodžiaudavau, kai minioje žmonių per moterų skareles, paltus nieko neįžiūrėdavau. Visgi bažnyčia man, dailininkei, visad buvo įkvėpimo šaltinis, net tada, kai dar nesupratau jos simbolių.

Vieną rytą pabudau nuo keistų garsų. Pamačiau, kad močiutės lova tuščia. Ji atsikėlė labai anksti ir kažkur ruošėsi. „Kur eini močiute?“ – paklausiau aš. „Jeigu nori eiti kartu, greitai apsirenk“, – atsakė močiutė, ir aš, nors siaubingai norėjau miego, kaip klusnus piemenėlis iš giesmės puoliau rengtis, nes nujaučiau, kad įvyks kažkas nepaprasto.

Prasidėjus mišioms močiutė su kitais užgiedojo nuostabią giesmę: „Tyliąją naktį balsas sugaudė: / Piemenys, kelkit: Dievas užgimė! / Greitai renkitės ir bėkit, / Į Betliejų paskubėkit / Sveikint Viešpaties!“

Pakabinusi nuostabiąją vynuogę, ištraukiau dar vieną eglutės žaisliuką – nedidelę žvaigždę... Tą ankstyvą rytą bažnyčioje be galo norėjau miego, todėl, klausydamasi gražių giesmių, ėmiau dairytis, kad išsklaidyčiau užklupusį snaudulį. Pakėlusi akis pamačiau žydrą bažnyčios skliautą, esantį virš centrinio altoriaus, nusagstytą auksinėmis žvaigždėmis... Kai vėliau išgirdau pasakojimus apie Betliejaus žvaigždę, žvaigždės man tapo labai svarbios. Visur ir visokių rūšių žvaigždžių aš pamatydavau: metaliniame spaliukų žvaigždutės ženklelyje, SSRS herbe, Amerikos vėliavoje per Olimpines žaidynes, netgi pats kosmonautas J. Gagarinas gyveno specialiame Žvaigždžių miestelyje netoli Maskvos. Anuomet tai labai masino mano vaizduotę. Laikui bėgant supratau, kad žmonių troškimas pasiekti žvaigždes arba tapti žvaigžde yra senas kaip pasaulis. Žvaigždės simbolizuoja kosmosą, paslapčių kupiną pasaulį... Žvaigždės įkūnija neišsipildžiusius siekius ir svajones. Žinojau, kad kalėdinė žvaigždė ypatingesnė už kitas. Tą nepaprastą Vievio bažnyčios žvaigždėtą skliautą širdyje saugau iki dabar. Net praėjus daugeliui metų, tapybos darbuose piešiu žvaigždžių ornamentus, Šventąją Mariją, apglėbusią lelijų žiedus. Mano mama sakydavo: „Ką įdėsi į vaiką iki penkerių metų, tą vaikas ir nešiosis visą gyvenimą.“ Sutinku su ja ir dėkoju jai ir seneliams už šią dovaną.

Meksikietiškoji Marija

Kokią priemonę bepaimčiau: rašiklį, pieštuką, aliejinius dažus ar kreideles, dažniausiai piešiu kažką iš vaikystės. Tarsi būčiau kanalas, per kurį reiškiasi mintys, jausmai ir idėjos. Kas aš esu? Efemeriškas, trapus ir jautrus žmogus. Kai negaliu rašyti, imu piešti. Esu tiesiog kūrėja. Per mane reiškiasi kūrybos impulsas. O tai, tikriausiai, ir yra priežastis jaustis laiminga.

Anuo laiku Vievio namas Kosmonautų gatvėje prigužėdavo man artimų žmonių: brolis, sesė, pusseserė ir daugybė suaugusiųjų. Namo išplanavimas buvo toks, kad, bėgdami iš kambario į kambarį, galėjome jį visą apibėgti. Žaisdavome tokį žaidimą: bėgame iš virtuvės į dieduko kambarį, kur ir stovėjo eglutė, iš ten – į svetainę, iš svetainės – į močiutės kambarį, o iš jo siauru koridoriumi atgal į virtuvę. Įsivaizduodavau, kad virtuvė – tai pavasaris, dieduko kambarys – vasara, svetainė – ruduo. O žiemą simbolizavo tamsiausias namų kambarys – močiutės miegamasis. Įgriuvę į močiutės kambarį, dažnai užtikdavome ją kalbant rožinį. Ji paglostydavo mūsų vaikiškas galveles ir iš dailios rankinės ištraukdavo saują saldainių.

„Na giori, giori (liet. gerai, gerai), – tarmiškai prabilo diedukas, – laisk (liet. leisk), aš pabaigsiu.“ Jis greitai pakabino likusius žaisliukus: pelėdą, laikrodį, pomidorą, agurką, kelis nedidelius bumbulus ir girliandą iš mažyčių lempelių. Daugiau žaisliukų ant tokios menkos eglelės paprasčiausiai netilpo. Tada senelis po eglute pastatė kažkokio seno žmogaus figūrą, puoštą raudonu apsiaustu.

„Kas čia toks?“ – paklausiau. „Diedas Marozas (išvertus iš rusų kalbos: Senis Šaltis)“, – netikėtai įbėgęs į kambarį sušuko brolis, kuris jau mokėsi mokykloje ir žinojo daugiau už mane. „Kodėl Diedas? Gal diedukas?“ – nesupratau.

Vėliau, po kelerių metų, sužinojau ir apie Senį Šaltį, ir apie tai, kad mokyklose nebūdavo nei jaukių geltonų švieselių, nei lempelių, kokias turėjo močiutė ir diedukas. Klasėse šviesdavo ryškūs, akinantys, šaltai gelsvos spalvos dieniniai šviestuvai. Jie man asocijavosi su griežtumu, nuolatiniais reikalavimais, pretenzingumu ir „šviesiu rytojumi“, kuris iš tolo nebuvo toks šviesus, koks buvo piešiamas.

Tais metais Vievyje mus aplankė labai keistas Kalėdų Senelis, nė kiek nepanašus į Senį Šaltį. Pamačius jį, norėjosi sušukti iš nuostabos. Tikriausiai jis buvo panašus į gerąjį kosmonautą, nusileidusį tiesiai iš žvaigždžių miestelio, nes jo kostiumas buvo tokios apvalainos formos... Pasirodo, jis irgi buvo žvejys, nes vilkėjo tokius pačius drabužius, su kokiais diedukas žiemą eidavo žvejoti. O keisčiausia buvo tai, kad šis Kalėdų Senelis turėjo tokią minkštutę barzdą iš vatos – lygiai tokios, kokią mačiau močiutės vaistinėlėje. Ne, dar keisčiau buvo štai kas: jis kalbėjo močiutės balsu...

Ak, kokios trumpos būdavo tos Kalėdų akimirkos. Senas oranžinis „Žigulys“ burzgė kone užsikosėdamas, mat ilgą laiką tėtis negalėjo jo užvesti, o mes, vaikai, labai džiaugėmės, nes nenorėjome išvažiuoti. Pamenu atsisveikinimo akimirką – pro laukujes duris ant sniego krito ilgas geltonas šviesos ruožas.

Kasmet į Vievį atvažiuodavome švęsti šv. Kalėdų ir, nors augome ir augome, kasmet žaisdavome tą patį žaidimą. Bėgiodavome iš kambario į kambarį: iš pavasario į vasarą, iš vasaros į rudenį, iš rudenio į žiemą, kol vieną dieną užaugome tokie dideli, kad nebenorėjome lakstyti. Tada susilaukėme savo vaikų. Močiutė su dieduku prigulė kapinėse kitapus kaukiančio plento, kuriuo jau labai retai pravažiuoja koks žigulys. O ir „Diedas Marozas“ nebesilanko mūsų krašte. Bet Vievyje vis dar yra Kosmonautų gatvė, menanti „didingus“ laikus. O bažnyčioje vis dar spindi įstabus žvaigždėtas skliautas. Kartais nuvažiuoju į Vievį jo pažiūrėti. O kai imu ilgėtis tos spindinčios šviesos, savo paveiksluose nupiešiu daug žvaigždžių ir širdyje pasidaro be galo šviesu.

Žvelgdama į spindinčius, nuostabos kupinus žmonių veidus Obelynės sodyboje, suvokiau, kad jie išgyvena tuos pačius džiaugsmingus jausmus. Žvelgdami į senovinius eglutės žaisliukus, jie prisimena. Kiekvienas prisimena savaip ir savo istoriją. Nuvažiuokit ten ir sužinosite, kokia gi yra jūsiškė.